Brūkšnys

Brūkšnys yra intonacinis ženklas, vartojamas sakinio dalių ar dėmenų santykiams pabrėžti ir išryškinti. Brūkšnys gali atstoti kablelį arba būti kartu su kableliu.

1. Brūkšnys dedamas vietoj praleistos sudurtinio tarinio jungties, kai tarinio vardinė dalis išreikšta daiktavardžio ar kiekinio skaitvardžio vardininku arba veiksmažodžio bendratimi.

Vilnius – Lietuvos sostinė.

Nakties darbai – dienos juokai.

Bet Galinio liepa – viso kaimo puošmena.

Triskart keturi – dvylika.

Amžių nugyvent – ne lauką pereit.

Pastabos. 1. Kai prieš tarinio vardinę dalį yra dalelytės štai, tai, brūkšnys dedamas prieš tas dalelytes.

Darbščios rankos – štai žmogaus turtas.

Niūronių ir Androniškio apylinkės – tai gelsvo smėlio ir melsvų miškų, pušynų kraštas.

2. Kai veiksnys išreikštas įvardžiu arba kai tarinio vardinė dalis prie veiksnio jungiama lyginamąja dalelyte, praleistos jungties vietoje brūkšnio gali nebūti.

Aš jo sesuo.

Saulė šiandien lyg ugnis.

2. Brūkšnys dedamas gretinamųjų pasakymų antrojoje dalyje vietoj praleisto, bet iš pirmosios dalies numanomo žodžio arba kai reikia pabrėžti gretinamųjų dalykų priešybę.

Žemė sukasi aplink Saulę, o Mėnulis – aplink Žemę.

Mano veidas skaistus ir švelnus, o tavo – raukšlių išvagotas.

Girios kugždėjo pilnos žvėrių, pievos – gyvulių.

Riksmo daug, o darbo – tik dėl akių.

Laimėje Mykoliuko skaudulys gal būtų sparčiai augęs. Nelaimėje – jis sunyko.

3. Brūkšnys dedamas prieš apibendrinamąjį žodį, einantį po išskaičiuojamųjų vienarūšių sakinio dalių ar dėmenų.

Dideli ir maži, seni ir jauni – visi išėjo laukan.

Apsidairė: nei daržinė, nei klojimas – niekas iš vietos nepajudinama.

Vargas, badas, rykštės, dvarininkų valdžios daromos neteisybės – štai kas sukurstė mūsų žmones!

Arkliai baidėsi, stojo piestu, žmonės šlijo į pagriovius – visi davė kelią dviračiui.

4. Brūkšniais skiriami ryškios ar pabrėžtos aiškinamosios reikšmės priedėliai ir kitos pabrėžtą aiškinamąją reikšmę turinčios sakinio dalys:

a) sakinio pabaigoje tokios sakinio dalys atskiriamos,

Ir guodė motiną draugai – berželiai tylūs.

Kai supykusi motinėlė ar net patsai tėvelis nori Antanukų nuskriausti, jisai visuomet turi uoliausią gynėją – savo seną senelę.

Tuo tarpu žalčiai tik knibžda po kiemą – karstosi, vyniojasi, rangosi.

Likimas daug ko mokė ją, tik neišmokė vieno – šliaužti.

b) sakinio viduje jos išskiriamos, kai yra kelios išskaičiuojamosios ar pavienės išplėstos,

Žmonių – vyrų, moterų ir paauglių – priėjo pilna Blažio gryčia.

Ir čia pagrindinis veikėjas – didelių jausmų ir stiprių aistrų žmogus – žūva, savo paties vidinių galių sunaikintas.

c) sakinio viduje atskiriamos iš vienos pusės, kai yra pavienės ir neilgos,

Ak, tai atskirų debesėlių – avių šešėliai ant vandens.

Kartą levas – žvėrių karalius susirgo slogomis.

Ir aitvaras – padangių žirgas atneš mane prie tavo kojų.

Pastabos. 1. Ypač pabrėžti pavieniai aiškinamieji žodžiai gali būti brūkšniais išskirti ir iš abiejų pusių.

Tardamas žodį Nemunas, pajunti mūsų – Lietuvos – Nemuną, platų, vandeningą, rūstų.

2. Pabrėžtos reikšmės neturinčios aiškinamosios sakinio dalys skiriamos kableliais.

Motina, senutė Augustienė, susirgo ir niekur iš klėties nesirodė.

5. Brūkšniu nuo pažymimojo žodžio atskiriami keli po jo einantys pažyminiai, turintys pabrėžiamąją ar aiškinamąją reikšmę.

Tikiu aš dieną – didelę ir šviesių.

Iš vakarų kilo debesys – tamsūs, niūrūs, grėsmingi.

Šalia diendaržio durų, ant didžiulės spalių krūvos, guli senas Brisius – žilas, apžabalęs.

O kai prijojo arti dvaro, tai sutiko, tai pamatė jauną mergelę – dailaus būdo, skaistaus veido.

6. Brūkšnys dedamas prieš žodžius, kurie iš įprastos vietos nukelti į sakinio galą ir pasakomi kaip pabrėžtos pridurtinės pastabos.

Jei užmokės tau Šarūnas, tai kalaviju ir gaisrais – už mano vargus.

Paskui jis pajunta maudžiantį ilgesį – gimtojo kaimo, tėviškės.

Kitados Kistyno tarpukalnė yra mačiusi ir laimingų laikų – ir net labai laimingų.

7. Brūkšniu gali būti skiriamos įprastoje vietoje esančios sakinio dalys, jeigu jos labai pabrėžiamos:

a) prieš tarinį einančios dalyvinės, pusdalyvinės, padalyvinės sakinio dalys,

O pasižiūrėjus geriau – jis visai neprastas.

Judviem susituokus – bus graži pora.

Upę perbridęs – šaukšte prigėrė.

b) lyginamosios sakinio dalys,

Glostau per dienų įšilusį kranto akmenį – tarsi ėriuką nebaikštų.

Bet ir vargo šitos bobulės, namie būdamos – kaip pragare.

c) vienarūšės sakinio dalys,

Bet ne už turtą keršijo jisai – už svajones, su tuo turtu susietas.

Vakare namo ji gena – ir sutinka griežlę seną.

d) įvairios paprastos sakinio dalys,

Žilo plauko – sveikas protas.

Atkeršykite – teisėtu, šventu kerštu!

Už vieną muštą – dešimt nemuštų.

8. Brūkšniai dedami tarp bejungtukio sakinio dėmenų, kai tame pačiame ar gretimuose sakiniuose yra kelios panašios dėmenų poros.

Nebūk saldus – nuris, nebūk kartus – išspjaus.

Norėjo pasikelti – kojos neklausė, norėjo sušukti – lūpos balso neišdavė.

Per stogą, net per lubas varva ant galvos – vyrai kalti! Susirgus daktaro reikia – vyrai kalti.

9. Brūkšnys dedamas tarp jungtuku nesujungtų sudėtinio sakinio dėmenų, kai tarp sakomų minčių yra staigus minties šuolis ar pabrėžtas aiškinimas.

Žiūriu, žiūriu – devyni vilkai vieną bitę bepjauną.

Baltą kopų smėlį perbėgo šešėlis – žemę pabučiavo debesėlis.

Kas bus, kas nebus – žemaitis nepražus!

Aš jam kalną pyliau – jis man duobę kasė.

Senolėlės trobelė šalta – nėra žabarų pasikūrenti.

10. Pabrėžiant išvadą ar kokį kitą sakomą dalyką, brūkšniu galima atskirti ir jungtuku sujungtus sujungiamojo sakinio dėmenis arba net šalutinį sakinį (šalutinį sakinio dėmenį) nuo pagrindinio.

Trenks perkūnas – ir iš tavęs, iš visų Bagynų beliks pelenų krūva.

Jei grįšiu Lietuvon – grįšiu tik po pergalės.

11. Brūkšniais išskiriami nuo pagrindinio sakinio labiau nutolę arba labiau pabrėžiami įterptiniai sakiniai.

Skiepijimas pas mus – reikia žinoti – visada buvo didelis įvykis.

Aš savo širdyje – mano nuomonės niekas nesiklausė – visiškai pritariu tėveliui.

Kada man dantys skaudėdavo – o tai būdavo neretai – Bertaitienė man ,,mesdavo vyšnias“.

12. Brūkšniais išskiriami emocinės (šaukiamosios) ir klausiamosios reikšmės įterptiniai žodžiai ar sakiniai, kai po jų rašomas šauktukas ar klaustukas.

Prisiminiau, ir mane – kelintų jau kartą! – nupurtė šiurpas.

Mes ilgiau nelauksim – Eglė dar pas jus! – pulsim ir išsmaugsim tėvo galvijus!

Dar būtų pusė bėdos, kad žmogus namie sėdėtum, o dabar – ar ne bėda? – varo važiuoti į malūną.

13. Brūkšnys rašomas prieš tiesioginę kalbą, kai ji pradedama iš naujos eilutės.

Katinas sutiko kiškį:

– Kiški piški, bėkim, bėkim, – dangus griūva!

– Kas tau sakė?

– Aš pats mačiau, ant mano uodegytės buvo užgriuvęs.

14. Brūkšniais kartu su kableliais ar kitais skyrybos ženklais atskiriami autoriaus žodžiai, einantys po tiesioginės kalbos, ir išskiriami, kai yra įsiterpę į tiesioginę kalbą.

– Nuneš Petrelė, kad ji eina bažnyčion, – atsakė tėvas.

– Ar tebematyti dar žvaigždė? – paklausė mane.

– Nepaprasta tu mergina, – atsakė tiesiai Girdvainis, – ir paskalų nebijau.

– Kuo vilkas geresnis už tave?! – kalbėjo kiškis. – Ar jo uodega puikesnė?

15. Brūkšniai dedami tarp žodžių, reiškiančių kelių reiškinių ryšį ar seką.

Iš tautosakos jis meniškai rekonstravo mitologinį žmogaus – gamtos – visatos ryšį.

Atskirų kraštų apžvalgą pateikia pagal schemą: naudingosios iškasenos – pramonė – žemės ūkis – transportas.

16. Brūkšnys dedamas tarp žodžių ir skaitmenų, kuriais nusakomas atstumo, laiko, kiekio ir kitokios ribos.

Keleivinis traukinys Vilnius–Kaunas išvyksta po penkių minučių.

Lapuočiai medžiai žaliuoja birželio–spalio mėnesiais.

Jonas Biliūnas gyveno 1879–1907 m.

Veikalas išspausdintas ,,Raštų“ pirmajame tome, p. 115–320.

Lietuvoje naktį buvo 15–20 laipsnių šalčio.

Pastabos. l. Tarp ribas žyminčių žodžių ar skaitmenų brūkšnys įterpiamas be jokių tarpelių.

2. Tarp žodžių, nusakančių apytikslį kiekį, joks ženklas nededamas, tačiau tarp skaitmenų ir tokiu atveju dedamas brūkšnys.

Mašina važiavo 60–70 km per valandą greičiu.

17. Brūkšnys dedamas po kabutėmis skiriamos tiesioginės kalbos prieš kitą taip skiriamą kalbą.

Pasigirdo žodžiai: ,,Leitenante, veik!“ – ,,Klausau, tamsta vade!“ – pakluso leitenantas.

Kažkas šūktelėjo: „Tėvai, ko ieškai?“ – ,,Ėhė, brolyti, čia tau ne mokykla“,  – pagalvojau.