Tiesioginė kalba

 

Žodis žodin pakartota, užrašyta kieno nors kalba vadinama tiesiogine. Ji turi būti perteikta ne tik tais pačiais žodžiais, bet ir tuo pačiu asmeniu, skaičiumi, laiku, nuosaka, tais pačiais linksniais ir kitomis formomis. Žodžiai, kuriais tiesioginė kalba pristatoma, nurodoma, kas ir kaip kalba, kas pasakė, ką veikė kalbėdamas, vadinami autoriaus žodžiais.

Tiesioginę kalbą skiriame brūkšniais ir kabutėmis. Dabar linkstama tiesioginę kalbą skirti brūkšniais, anksčiau daugiau buvo skiriama kabutėmis, kurios dabar labiau vartojamos kieno nors mintims išskirti, pažymėti teksto ištraukoms, citatoms.

Dviejų ar kelių asmenų pokalbis vadinamas dialogu. Ne visada tiesioginei kalbai reikia autoriaus žodžių: kas kokius žodžius sako, matyti iš tiesioginės kalbos dialoguose.

 

Brūkšniai

 

1. Brūkšniais skiriama tiesioginė kalba, kai ji pradedama nauja eilute dialoge (po brūkšnio – didžiąja raide).

– Sakai, parėjai?

– Parėjau, dėde Alaušai.

– Negerai, kad parėjai.

2. Po autoriaus žodžių rašomas dvitaškis, tiesioginė kalba pradedama nauja eilute, rašomas brūkšnys, pirmasis žodis – didžiąja raide.

O Kazimieras nuolat primena:

– Tu nereikalingas šiuose namuose, tave, brolau, išės iš čia.

3. Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius rašomas kablelis ir brūkšnys, autoriaus žodžiai – toje pačioje eilutėje, pradedama rašyti mažąja raide, gale – taškas.

– Sėsk į ratus, pavėžinsiu, – sako Morkūno Antanas tarsi suprasdamas Joniuko slaptą norą.

4. Jeigu autoriaus žodžiai yra įsiterpę į tiesioginę kalbą, tai jie paprastai išskiriami kableliais ir brūkšniais.

– Na, tiesa, yra ko pagirti, – sakė tėvas, – už darbštumą ir tykumą.

5. Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius rašomas klaustukas ir brūkšnys, jei tiesioginė kalba išreikšta klausiamuoju sakiniu.

– Kur taip trankais? – paklausė šeimininkas.

6. Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius rašomas šauktukas ir brūkšnys, jeigu tiesioginė kalba išreikšta šaukiamuoju sakiniu.

– Teisybė, gryna teisybė! – pritarė vyras.

6. Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus žodžius rašomas daugtaškis ir brūkšnys, jeigu tiesiogine kalba išreikšta nebaigta mintis.

– Ko čia tu? Ne turgus, ne šventė... – nustebo atsigręžęs Jurgis.

7. Kai autoriaus žodžiai įsiterpę tarp dviejų aiškinamojo-paremiamojo sujungimo sakinių, tai po autoriaus žodžių prieš antrąjį sujungimo sakinį rašome dvitaškį ir brūkšnį.

– Kaip aš neverksiu, – sako Onytė: – liepė man per vieną dieną suverpti ir suausti dešimt grįžčių linų.

– A jau, tėte, vis bijai, – šoko aštriau duktė: – tai palūkanos, tai kitkas!..

8. Dvitaškį ir brūkšnį po autoriaus žodžių, įsiterpusių į sudėtinį sujungiamąjį sakinį, rašome tada, kai tarp sujungimo sakinių yra priežasties ar pasekmės santykis.

– Reikėjo anksčiau pagalvoti, – prisimindamas prieš keletą mėnesių siūlytą paskolą, pasakė Šiaudinis: – dabar jau per vėlu.

9. Kai antrasis tiesioginės kalbos sakinys yra kaip atskiras pridurtinis, tai po autoriaus žodžių, įsiterpusių tarp atskirų tiesioginės kalbos sakinių, rašome dvitaškį ir brūkšnį ir antrą sakinį pradedame toje pačioje eilutėje didžiąja raide.

– Ko spiegi lyg ant karštos plytos sėdėdamas? – klausia Vizgirdienė ir tyliai priduria: – Nors balsas būtų kaip žmogaus.

10. Po autoriaus žodžių, įsiterpusių į tiesioginę kalbą, rašomas taškas ir brūkšnys, kai autoriaus žodžiai yra tarp dviejų atskirų sakinių (toliau eina antrasis tiesioginės kalbos sakinys).

– Stok! – sako mokytojas. – Parodyk sąsiuvinius.