1. Brūkšnys tarp veiksnio ir sudurtinio tarinio vardinės dalies rašomas tada, kai sudurtinio tarinio jungtis praleista, o vardinė dalis išreikšta daiktavardžio arba kiekinio skaitvardžio vardininko linksniu. 5 sąlygos:

1) sudurtinis tarinys,

2) praleista jungtis,

3) vardinė dalis – daiktavardis ar kiekinis skaitvardis,

4) vardininko linksnis,

5) prieš vardinę dalį daroma ilgesnė pauzė.

Vilnius – Lietuvos sostinė.

Dukart du – keturi.

2. Kai sudurtiniame tarinyje praleista jungtis ir prieš vardinę dalį yra įvardžiai tai, štai, tuomet brūkšnys rašomas prieš tuos žodžius.

Mūsų jaunystė – tai pasakų paukštė.

Kova – štai kelias į laisvę.

Prie penkių penki – štai jau dešimt.

Pastaba. Nepainiokime įvardžio tai su veiksniu tokiuose sakiniuose:

– Ar tai – ne burtai?

– Ne, tai – sumanumas.

3. Brūkšnį tarp veiksnio ir suvestinio tarinio bendraties rašome tada, kai praleistas pirmas suvestinio tarinio dėmuo.

Didelė laimė – gyventi gimtojoj šaly.

Mūsų pareiga – mokytis.

6. Brūkšnį rašome gretimųjų pasakymų antroje dalyje vietoje praleisto, bet iš pirmos dalies numanomo žodžio (ar žodžių).

Iš vienos stalo pusės sėdi motina, iš kitos – tėvas.

Mano veidas skaistus ir švelnus, o tavo – raukšlių išvagotas.

Girios kugždėjo pilnos žvėrių, pievos – gyvulių.

1. Kai sudurtinio tarinio jungtis praleista, o vardinė dalis neišreikšta vardininko linksniu, tai brūkšnio praleistos jungties vietoje nerašome.

Mano senelė _ jautrios širdies.

2. Kai praleista sudurtinio tarinio jungtis, o vardinė dalis išreikšta būdvardžiu, kelintiniu skaitvardžiu, įvardžiu arba dalyviu, tai brūkšnio praleistos jungties vietoje nerašome.

Šis ąžuolas _ labai senas.

Jo pavardė sąraše _ penkta.

Jam darbas _ viskas.

3. Nerašome brūkšnio tarp veiksnio ir tarinio, jeigu sudurtinio tarinio jungtis nėra praleista.

Toks bendravimas_ buvo geros humanizmo pamokos.

4. Negalima sakinyje tarinio išskirti kableliais (painioti su įterptiniu žodžiu).

Miškas _ atrodė _ niūrus.