Kablelis
Kablelis yra paprasčiausias ir neutraliausias
sakinio viduje dedamas ženklas, vartojamas įvairioms sakinio
atkarpoms atskirti arba išskirti iš abiejų pusių.
1. Kableliais atskiriamos viena nuo kitos
vienarūšės sakinio dalys.
1.1. Skiriamos
vienarūšės sakinio dalys,
kai tarp jų nėra jungtuko.
Kvepėjo išplautos grindys, žolynai, vaškas.
Miškas ūžia, verkia, gaudžia.
Vilnius augo iš karo, iš ugnies, iš pelenų.
Stogas senas, žolėmis ir samanomis apžėlęs,
kepurnomis suaugęs.
Pastabos. l.
Pasikartojantys tie patys ar panašios reikšmės žodžiai,
vartojami įspūdžiui sustiprinti, vienarūšėmis sakinio dalimis
nelaikomi, todėl kablelis tarp jų nededamas.
Pagiryje stovėjo maža maža (labai maža)
trobelė.
Tai dūzgė byzgė du bitinėliai margame
dobilėly.
Dieną naktį (visą laiką) dundėjo
plentas.
Toli toli (labai toli), girdžiu, varpai
suskambo.
Kai tie patys žodžiai pabrėžiami kiekvienas
atskirai ir tarp jų daroma pauzė, jie vienas nuo kito skiriami
kableliu.
Bėkim, bėkim dangus griūva.
Užaugo beržutis lankoj, lankoj, klestėjo
šakutės žalioj, žalioj.
2. Neskiriami du greta einantys žodžiai, kuriais
pasakomas apytikslis ko nors kiekis.
Už dvejeto trejeto kilometrų nuo jų buvo kapų
rimtis.
Per dvejus trejus metus viską prašvilptų.
3. Vienarūšiais nelaikomi ir vienas nuo kito
neskiriami pažyminiai, kurie rodo ne tuo pačiu pagrindu iškeltas
ypatybes.
Priekyje raitėsi ilgas užminuotas kelias.
Iš tiesų vyresnioji Balsytė audė puikius
aštuonnyčius rankšluosčius.
Pirkome sausų beržinių malkų.
4. Kokiu nors bendru pagrindu sugretintos ir su
pauze pasakomos skirtingos sakinio dalys darosi panašios į
vienarūšes ir gali būti skiriamos viena nuo kitos.
Jis tučtuojau, neatsikalbėdamas (vadinasi,
klusniai) pildydavo kiekvieną prievaizdo reikalavimą.
Bet nutekėjo į gerą vietą, už gero žmogaus
(vadinasi, gerai, laimingai).
1.2. Skiriamos vienarūšės sakinio dalys, kai
tarp jų yra priešpriešinis jungtukas o, bet, tačiau, tik
ir nuolaidos jungtukas nors....
Žygiais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylim.
Tada jis perėjo į kalvę, bet ir ten nesurado
sau vietos.
Klausimas jam pasirodė įdomus, tačiau
neaiškus.
Šmūkštelėjo į girią ne takais, tik stačiai į
šlaitą.
Petras ilgai dar stovėjo užtirpęs vietoje ir
žiūrėjo plačiomis prieš save, nors nieko nematė.
1.3. Skiriamos vienarūšės sakinio dalys, kai
prieš kiekvieną kartojamas tas pats jungtukas ir, ar, arba,
nei, tai, tiek...
Jis buvo tokis galingas, jog klausė jo ir
saulė, ir vėjas, ir žvaigždės, ir debesys.
Ar laiminga, ar varguose, visados tu miela.
Dabar tu arba nieko, arba viską žinai.
Nelinksmina jos nei gintaro dvarai, nei
turtai, net aukso žuvelės.
Šeimininkas žvilgčiojo tai į mane, tai į
Petrą.
Jis gyvena mieste tiek žiemą, tiek vasarą.
Pastabos. 1. Prieš
pirmąjį iš kartojamų jungtukų kablelis nededamas.
2. Kai vienarūšes sakinio dalis jungiantis
jungtukas ir, ar, arba, bei nekartojamas, kablelio prieš
jį nededame.
Vakar ir užvakar buvo gražus oras.
Už tai davė man stiklo batus, sviesto brylių
ir popieriaus švarką.
Budėti ateis Jonas arba Petras.
Nuskyniau obuoliuką, baltą bei raudoną.
3. Poromis sujungtos vienarūšės sakinio dalys
viena nuo kitos neskiriamos, bet kablelis dedamas tarp atskirų
porų.
Obelys ir kriaušės, vyšnios ir slyvos yra
vaismedžiai.
Buvo jų ir didelių ir mažų, ir senų ir jaunų.
4. Kablelis nededamas prieš kelis kartus
pavartotą jungtuką, kuris jungia skirtingas sakinio dalis.
Pasiėmiau pjūklą ir kirvį (jungia du
papildinius) ir išėjau (jungia du tarinius) į mišką
malkų kirsti.
5. Jungtuką arba reikia skirti nuo
jungiamojo žodžio arba, kuris vartojamas su aiškinamosios
reikšmės sakinio dalimi ir kartu su ja išskiriamas kableliais.
Šį paveikslą pasikabinsiu svetainėje arba
miegamajame (kuriame nors iš jų)
ir Svetainėje, arba
salone (kitaip sakant, salone), kabėjo gražus paveikslas.
1.4. Skiriamos vienarūšės sakinio dalys, kai
jas jungia poriniai jungtukai kad... tai, jei... tai, kaip...
taip ir, ne tik... bet ir.
Kad kartais jis vargdieniui duodavo grašį, tai
tuo tris naktis dėl to miegot negalėjo.
Sušauksiu visus debesis jei bus, tai bus
matę.
Kaip vakar, taip ir šiandien lijo visą dieną.
Mokiniai turi būti ne tik darbštūs, bet ir
drausmingi.
2. Kableliais iš abiejų pusių išskiriamos
sakinio dalys, kurios paaiškina ar patikslina prieš jas
einančias sakinio dalis.
2.1.
Išskiriama vietos, laiko ar
būdo aplinkybė,
patikslinanti prieš ją einančią kitą vietos,
laiko ar būdo aplinkybę.
Užuožeriuose, mūsų sodyboje, nuo senų laikų
perėjosi gandrai.
Elenytė iš tolo, iš už šimto mylių, išgirdo
devynių kumelių žvengimą.
Kitąsyk, labai seniai, gyveno vienas žmogus.
Vakare, temstant, Saliutė viena išslinko į
pakluonę.
Antradienį, gegužės 16 d., važiuojame į
teatrą.
Tyliai, be žodžio, padavė ranką.
Pastabos. l. Taip
skiriami geografiniai pavadinimai.
Esu gimęs Kretingos rajone, Barzdžių kaime.
Tačiau nesuderintas dalis turintys pavadinimai
neskiriami.
Esu gimęs Kretingos rajono Barzdžių kaime.
1. Neskiriama aplinkybė, kuri yra artimai
susijusi su prieš ją einančia tokia pat aplinkybe, bet jos
netikslina.
Geišiai sėdėjo kieme ant savo skrynios kaip
užmušti.
Mes vaikštinėjom palei didelį namą prie pat
vieškelio...
3. Prieš pažymimąjį žodį einantys pažyminiai,
nors ir patikslina vienas kitą, dažniausiai tik atskiriami
vienas nuo kito.
Ir visa tai jis padarė šalia kitų, pagrindinių
savo darbų.
Naujas, iki šiol visai jam svetimas vidaus
balsas ėmė gundyti.
2.2. Išskiriami po pažymimųjų žodžių einantys
ir jų reikšmę aiškinantys
priedėliai.
Trys broliai, karžygiai jauni, žemelėj guli.
Vincas Krėvė, žymus lietuvių rašytojas, gimė
1882 metais.
Ir atjojo bernužėlis, baltas, gražus
dobilėlis.
Šitame liūne ir nugrimzta Vincas Kaniava,
darbštuolis, pasiryžėlis.
Pastabos. 1. Po
pažymimojo žodžio einantys neišplėsti su pažymimuoju žodžiu
artimai susiję meniniai ar rūšį nusakantys priedėliai kableliais
neskiriami.
Saulė močiutė kraitelį krovė, mėnuo tėvelis
dalelę skyrė.
Ir ąžuolas milžinas ošdamas pritaria lietuvių
dainai.
Sodams daug žalos pridaro vabzdžiai kenkėjai.
Nervų ligas gydo gydytojai neurologai.
2. Neskiriami priedėliai, kurie eina prieš
pažymimąjį žodį.
Daugel linksmų pavasarių pragyveno senis
Juozas.
Mūsų kaimynas Mataušas vėl tokį atsitikimą
pasakojo.
Žymus lietuvių rašytojas Vincas Krėvė gimė
1882 metais.
3. Tarp vardo ir pavardės arba tarp pavardės ir
vardo kablelis paprastai nededamas.
Kastulis Narvilas į Vilnių atvažiavo naktį...
Šmukštaro tikroji pavardė buvo Navikas Jonas.
2.3. Išskiriami įvardžių ir būdvardžių reikšmę
aiškinantys daiktavardžiai, būdvardžiai ir dalyviai.
Mes, mergelės, savo tarpe drąsesnės.
Mes, protingi, negavom ugnies, o tu, kvailys,
gausi.
Tai ji, nelauktoji, pro šalį mums prašliaužė.
Vyriausiajam, Pranukui, eina dešimti meteliai.
2.4. Aiškinamosios reikšmės sakinio dalis, su
prieš einančia sakinio dalimi sujungta jungiamaisiais žodžiais
arba, kaip antai, būtent, tai yra (t. y.),
pavyzdžiui (pvz.), vardu, pavarde, ypač, atseit,
destis, dabar..., kableliais išskiriama kartu su
jungiamaisiais žodžiais.
Beletristika, arba grožinė literatūra, padeda
mums pažinti gyvenimą.
Kai kurie gyvuliai, kaip antai šuo, tiesiog
stebina savo prieraišumu.
Su tikrove, būtent su gamtos reiškiniais, yra
susiję ir fantastiškieji pasakojimai.
Pagrindinės sakinio dalys, tai yra veiksnys ir
tarinys, sudaro sakinio pagrindą.
Netoli nuo Lenkimų gyvena išmintingas žmogus,
pavarde Malonė.
Laukuose, ypač prie upelio, vasarą visiems
malonu.
Ligi susirinkimo, atseit dešimtos valandos,
buvo daug laiko.
Sodiškiai, labiausiai moterys, šnibždėjo kaip
vėžiai krepšyje.
Severja, dabar jau marti, užrišo Mykoliukui
pačią gražiausią juostą.
Pastabos. 1. Po
jungiamųjų žodžių prieš priedėlį ar aplinkybę kablelis
nededamas.
2. Nuo kitų jungiamųjų žodžių skiriasi
jungiamasis įterptinis žodis pavyzdžiui (pvz.): po
jo prieš aiškinamąją sakinio dalį dedamas kablelis, pvz.: Kai
kurie gyvuliai, pavyzdžiui, šuo, stebina savo prieraišumu.
Po jungiamojo įterptinio žodžio pavyzdžiui (pvz.)
dedamas ne kablelis, o dvitaškis, jei iliustracinis pavyzdys yra
sakinys: Po klausiamojo sakinio rašomas klaustukas, pvz.:
Ko gi tau dar reikėjo?
3. Jungiamųjų žodžių turintys tariniai ir
pažyminiai nuo prieš einančių tokių pat sakinio dalių gali būti
tik atskiriami, pvz.: O aš vis
tebegulėjau, t. y. tebesėdėjau lovoje. Nesunku kirčiuoti
paprasčiausios, t. y. pirmosios kirčiuotės žodžius.
3. Kableliais skiriami po pažymimųjų žodžių
einantys
derinamieji pažyminiai.
3.1. Skiriami po pažymimųjų žodžių einantys
išplėstiniai (priklausomų
žodžių ar priklausomą šalutinį sakinį turintys) derinamieji
pažyminiai.
Jis rado obelį, pilną labai gražių obuolių.
Rasa, o gal ašaros byra ant laukų, nykiai
atlapų.
Aiškiai girdėjau romų, bet ryškų tėvo balsą,
šaukiantį mane vardu.
Tada jauniausias brolis, kvaileliu visų
vadinamas, išėjo jų ieškoti.
Po tuo ąžuolu gyveno senelis, tokis senas, jog
seniausi žmonės negalėjo atsiminti, kada jis buvo jaunesnis.
Pastabos. 1. Prieš
pažymimąjį žodį einantys derinamieji pažyminiai kableliais
neskiriami.
Aplinkui jį marguliavo javais apsėti laukai.
Vėjo genami debesys lėkė dangumi.
Jau žydi prie kelio augančios ievos.
2. Išplėstinės būdvardinės ar dalyvinės sakinio
dalys, turinčios ir pažyminio, ir aplinkybės reikšmę, kableliais
skiriamos ir prieš pažymimąjį žodį.
Visų prikišamas, visų persekiojamas
(Kadangi buvo visų prikišamas, visų
persekiojamas), Petras juto, jog jo
skausmas virto apmaudu.
Atlaidus kitų silpnybėms
(Nors buvo atlaidus kitų silpnybėms),
Vaižgantas buvo griežtas ir reiklus sau.
Gali būti skiriami net nederinamieji pažyminiai,
jei jie turi aplinkybės reikšmės atspalvį, o ypač jei jų yra ne
vienas.
Su pilku apsiaustu, spindinčiomis akimis
(varstydamas visus spindinčiomis akimis),
svečias vis ką nors kalba susirinkusiems vyrams.
3. Po daiktavardžių einančios su jais artimai
susijusios ir pažyminio reikšmę turinčios padalyvinės žodžių
grupės kableliais neskiriamos.
Pagirtas už darbą sodinant medelius.
Buvo paplitę vestuvininkų žaidimai persirengus
gyvuliais ir paukščiais.
3.2. Skiriami keli po pažymimojo žodžio
einantys neišplėsti (priklausomų žodžių neturintys) derinamieji
pažyminiai.
Aš įkopiau į kalną, aukštą, statų.
Iš pilkos padangės leidžiasi snaigės, lengvos,
baltos, sidabrinės.
Buvo rytas, giedras, ramus ir malonus.
Dangus, apniukęs ir surūgęs, sunkėsi mažais
vandens lašeliais.
Pastaba. Nuo
pažymimojo žodžio atskiriami keli po jo einantys pažyminiai, iš
kurių pirmasis yra derinamasis, o po jo vienas ar keli
nederinamieji.
Ir ėmė mane krimsti abejojimas, baisus, be
pasigailėjimo.
Įėjo jaunikaitis, aukštas, plačių pečių, su
ąžuoline lazda.
3.3. Vienas priklausomų žodžių neturintis
pažyminys skiriamas tik tada, kai patikslina prieš pažymimąjį
žodį einantį kitą pažyminį arba kai eina su prijungiamuoju
jungtuku ar kitu kokiu jungiamuoju žodžiu ir turi aplinkybės
reikšmės atspalvį.
Už raisto gražus šilas, ištekinis.
Kitam kampe, šviesiajame, stovėjo iš sudrožtų
lentų paprasčiausios skobnys.
Pastogė, nors ir maža, jau buvo užleista
pabėgėlių vaikams.
O liūtui, kad ir
stipriam, per kvailumą teko bastytis iš vietos į vietų.
Rapolas, irgi alkanas, neturėjo ko atsakyti.
Pastabos. 1.
Skiriami net nederinamieji pažyminiai, kurie patikslina prieš
pažymimąjį žodį esančius kitus pažyminius arba eina su
prijungiamaisiais jungtukais.
Apynių likusios tik nuogos kartys, be lapų, be
auksinių spurgų.
Buvo ilgas ir saulėtas ruduo, be sniego.
Žiema, nors ir be sniego, jam suteikė daug
malonumų.
2. Skiriamas net prieš pažymimąjį žodį esantis
neišplėstas pažyminys, jei jis eina su prijungiamuoju žodžiu ir
turi aplinkybės reikšmės atspalvį.
Nors ir primuštas, vilkas nešė ant nugaros
lapę.
3. Išskiriami po pažymimojo žodžio einantys
įvardžiuotiniai būdvardžiai, turintys kartojamųjų prielinksnių
ar įvardžių.
Už jūrų, už marių, už mėlynųjų, yra, anūkėli,
tokia salelė...
Jo jauteliai, jo palšieji, po pievelę
šokinėja.
3.4. Išskiriami išplėsti ir neišplėsti po
įvardžių einantys ir jiems priklausantys derinamieji pažyminiai,
dažniausiai turintys aplinkybės reikšmės atspalvį.
Bet jam, neturinčiam klausos, nepavyksta
išreikšti savo nuotaikos.
Bet jam, mokytam, ten rodytis netiko.
Pastaba. Aplinkybės
reikšmės atspalvį turi ir todėl skiriami įvairūs (išplėsti ir
neišplėsti, derinamieji ir net nederinamieji) prieš įvardį
einantys ir jam priklausantys pažyminiai.
Aukštas ir žilas, jis buvo panašus į senovės
krivį.
Ir geriausiai laikomos, jos nebetinka valgyti
trečiaisiais metais.
Blyškiu veidu, susimąsčiusiomis akimis, ji
pasirodė svečiui nežemiškai rimta.
4. Kableliais išskiriamos savarankiškais
žodžiais
išplėstos dalyvinės,
pusdalyvinės ir padalyvinės aplinkybės, turinčios
prasminį ir intonacinį savarankiškumą. Prasminį ir intonacinį
savarankiškumą turi tos aplinkybės, kurias kalbėtojas nori
pabrėžtinai atriboti nuo kitų sakinio dalių ir atskirti nuo jų
pauzėmis bei intonacija.
Išėjusi iš miško, Veronika net stabtelėjo.
Kartą pradėjus eiti šituo keliu, sunku jame
besustoti.
Įvažiuojant jauniesiems kieman, užgrojo
muzika.
Žaltys, atsigręžęs į Eglę, prašneko žmogaus
balsu.
Bet Jonukui, tuos žodžius girdint, juoktis
visai nebuvo noro.
Dažniau išskiriamos prieš tarinį einančios ir
labiau išplėstos dalyvinės, pusdalyvinės bei padalyvinės
aplinkybės.
Pastabos. l.
Savarankiškais žodžiais neišplėstos dalyvinės, pusdalyvinės ir
padalyvinės aplinkybės kableliais nuo kitų sakinio dalių
neskiriamos.
Atsisveikinę žmonės išsiskirstė į savo namus.
Puškėdamas, vaitodamas senis išlipo iš lovos.
Dirbant nereikia juokų daryti.
Sningant ar lyjant keliauti nemalonu.
2. Kableliais neskiriamos ir išplėstos dalyvinės,
pusdalyvinės bei padalyvinės aplinkybės, neturinčios prasminio
ir intonacinio savarankiškumo, t. y. pabrėžtinai neatribojamos
nuo kitų sakinio dalių ir neskiriamos pauzėmis bei intonacija.
Šuns kaklą apkabinusi verksi.
Jie dienai švintant keliasi.
Nustatykite paklaidas, padarytas gaminant
detales.
3. Dažniausiai prasminio ir intonacinio
savarankiškumo neturi ir todėl neskiriamos dalyvinės,
pusdalyvinės ir padalyvinės aplinkybės, einančios po tarinio.
Išeisi tėvą baidydamas, pareisi duonos
ieškodamas.
Miško žvėrims sunkiausia būna žiemai
baigiantis.
Vaikai per balą brenda pasiraitę kelnes.
Tu parvažiavai rugius vežant.
4. Glaudžiai su tariniu esti sutapusios ir
kableliais neskiriamos dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės
aplinkybės, prasidedančios dalelytėmis, jungiamaisiais ar
lyginamaisiais žodžiais.
Kai kas ir nieko nepadaręs ilsisi.
Motinai net pagalvojus apie tai rankos dreba.
Gudrus kalba tik reikalui esant.
Drebėjo jai širdis tartum pradedant piktą kokį
darbą.
Dirbo ką galėdamas.
Jis žengė į tą kelią, kuriuo eidamas patyrė
daug visokių nuotykių.
5. Prasminis ir intonacinis dalyvinių,
pusdalyvinių ir padalyvinių aplinkybių savarankiškumas dažnai
nėra ryškus ir priklauso nuo to, kuriuos minties atspalvius
kalbėtojas nori išryškinti. Net ta pati išplėsta dalyvinė,
pusdalyvinė ar padalyvinė aplinkybė gali būti arba skiriama,
arba neskiriama.
Pailsėsi, baigęs dirbti
arba Pailsėsi baigęs dirbti.
Namiškiai jau buvo sugulę, tačiau, išgirdę
neįprastą triukšmą, šoko iš lovų arba
Namiškiai jau buvo sugulę, tačiau
išgirdę neįprastą triukšmą šoko iš lovų.
Kadangi išplėstinių dalyvinių, pusdalyvinių ir
padalyvinių aplinkybių prasminis bei intonacinis savarankiškumas
dažnai priklauso nuo autoriaus noro jas pabrėžti, jų skyrimas
arba neskyrimas kableliais nelaikytinas skyrybos klaida. Klaida
yra dalyvinę, pusdalyvinę ar padalyvinę aplinkybę sakinio viduje
skirti tik iš vienos pusės.
5. Kableliais išskiriami
kreipiniai, o jei
kreipinys turi priklausomų žodžių, jis išskiriamas kartu su tais
žodžiais.
Vai, kad, kūmule, širdį spaudžia, negaliu
iškęsti.
Nešk, žirgeli, raganėlę per laukelį rudenėlio.
Tylėk, neverk, mano mažas anūkėli.
Vainikėli žalių rūtų, kur aš tave dėsiu?
Pastabos. 1. Jei
kreipinys yra sakinio gale, po jo dedamas sakinio galo ženklas.
Tik nepavėluok į mokyklą, Giedruti.
Ko jūs verkiat, seserėlės?
Skubėk namo, skubėk, Kastyti!
2. Kreipinio reikšmę turintys būdvardžiai ir
dalyviai skiriami kaip ir kiti kreipiniai.
Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!
Kilk, saulute, kilk, meilioji!
Dešimt karatų dešimt mūsų meilės metų į tavo
žiedą, mylimoji, aš dedu.
3. Su kreipiniu nesutapę antrojo asmens įvardžiai
ir jaustukai atskiriami nuo kreipinio.
Kas apverks jus, brolužėliai, kas nupins
vainiką?
Ei, Morta, atnešk mums iš šulinio vandenėlio.
Su kreipiniu sutapę įvardžiai ir jaustukai yra
skiriami kartu su kreipiniu.
Oi tu seserėle, kol viena buvai, vargelio
nematei.
Ai meistruži, kam vėją tokiems niekams
varginti!..
Tik nesiklaupk, o Prūsija, ant kelių.
6. Kableliais atskiriami sakinio dėmens
reikšmę turintys
teigimo ar
neigimo žodžiai ir sakinio pradžioje esantys jaustukai, kai
jie neturi emocinės reikšmės ir yra pasakomi ramia intonacija.
Taip, žemė čia gera.
Taip, aš norėjau su juo pasikalbėti.
Ne, tu nešnekėk.
Ne, Adomėlio jis neduos niekam nuskriausti.
Na, kaip tau patinka mūsų naujasis butas?
Ak, jis tik Mykoliukas!
7. Kableliais išskiriami
įterptiniai žodžiai,
jei jie nėra labai nutolę nuo viso sakinio minties.
Julei, matyti, patiko svečias.
Rodos, jau visi susirinko.
Žodžiu, tokio laimingo gyvenimo dar nebuvau
turėjusi.
Dar užrašys, ko gero, jam Martyno prakaitą ir
triūsą.
Jis, anot tėvo, geriausias žmogus.
Be giminių, susirinko ir artimiausi draugai.
Kur, po šimts pypkių, jis galėtų būti?
Kitą kartą, savaime aišku, aš nepadarysiu
tokios klaidos.
Dėdės Martyno supratimu, laimingesnių žmonių
negali ir būti.
Reikia tiesą pripažinti, Petrienė pirmutinė
atsipeikėjo.
Šį sodą, man rodos, sodino jo senelis.
Įterptiniais žodžiais paprastai eina:
a) pasirėmimo ar žinių šaltinį rodantys žodžių
junginiai: pasak jo (jų, jūsų,
tėvo, tavęs...), anot jo, anot jo žodžių, jo žodžiais, jo
žodžiais tariant, mano (tavo, mūsų...) supratimu,
mano nuomone, mano žiniomis, spaudos duomenimis...;
b) kalbėtojo požiūrį rodantys žodžiai ir žodžių
junginiai: aišku, žinoma, be abejo,
suprantama, regis, matyti, matyt, rodos, atrodo, laimė, laimei,
nelaimei, mūsų džiaugsmui, aiškus daiktas, galima sakyti...;
c) žodžiai ir žodžių junginiai, rodantys
išskaičiuojamąją eilę, išskirtį ir kitokius nusakomųjų dalykų
santykius: viena, pirma, antra,
trečia...; be to, be kita ko, be jo (ko), išskyrus
jį (ką)...; deja, beje, tiesa, ko gero, tarp
kitko, kas be ko, šiaip ar taip, pavyzdžiui, žodžiu, vienu
žodžiu, atvirkščiai, priešingai, maža to, negana to...;
d) kalbos pobūdį rodantys padalyviai ir
padalyvinės konstrukcijos: atsiprašant,
taip sakant, žodžiu sakant, atvirai šnekant, trumpai tariant,
tarp mūsų kalbant, tiesą pasakius, kita vertus...;
e) sustabarėję emocinės reikšmės posakiai:
dievaži, po galais, po šimts pypkių, gink
Dieve...;
f) pašalines pastabas pasakančios veiksmažodžių
asmenuojamosios formos: vadinasi,
pasirodo, būdavo, girdi, sakysim, sako, žiūrėk, kalba, matau,
tikiuosi...
Pastabos. 1. Dalis
išvardytųjų žodžių gali eiti ir sakinio dalimis. Būdami susiję
su sakiniu ir eidami sakinio dalimis, jie jokiais ženklais
neskiriami.
Vadinasi, jis neateis
ir Šis medis vadinasi ąžuolas.
Į vakarą, žiūrėk, susirinks lietaus
ir Žiūrėk į vakarų pusę.
Jis, atrodo, norėjo kažką pasakyti
ir Jis atrodo pavargęs.
Be draugų, susirinko ir kaimynai
ir Jis gyveno be draugų.
2. Įterptiniais žodžiais nelaikomi
išskaičiuojamojo gretinimo nerodantys prieveiksmiai
pirmiausia ir visų pirma.
Pirmiausia norėčiau padėkoti už rūpestį.
Visų pirma reikia išmokti pamokas.
3. Veiksmažodžio bendratis palyginti
įterptiniu žodžiu tampa tik prisijungusi priklausomą įnagininką
su prielinksniu su.
Gyvenimas čia, palyginti su Vaciaus bloku,
buvo tikras rojus.
Gyvenimas čia buvo palyginti geras.
4.
Įterptiniais nelaikomi
ir kableliais neskiriami šie žodžiai:
išties, iš tiesų, iš tikro, iš tikrųjų, iš viso, veikiausiai,
greičiausiai, tikriausiai, paprastai, apskritai, anaiptol,
pagaliau, galų gale, esą, rasi, berods, atseit, destis, būtent,
maždaug, galbūt, turbūt, antai, taigi, mat, gal, juk, štai,
tarsi (reikšme lyg), tartum, tarytum, vis dėlto,
šiukštu, vargu, vargu ar, tuo tarpu, šiuo tarpu, toli gražu.
Prieš atseit, destis, būtent kablelis
rašomas tada, kai jie vartojami kaip jungiamieji žodžiai, o po
būtent prieš išskaičiuojamąsias sakinio dalis dar dedamas
ir dvitaškis.
8. Kableliais skiriamos
priduriamai,
tarsi mintį baigus ar pertraukus, pasakomos sakinio dalys, ypač
tokios, kurios iš įprastos vietos nukeliamos į sakinio galą arba
prasideda jungtukais.
Prisiminė kerdžius, kiek teko jam priekaištų
prisiklausyti, kaltai ir visiškai nekaltai.
Braziai, nebegalėdami vieni apsidirbti,
samdėsi berną, daugiausia lažo darbams.
Vieną kūdikėlį beglostė, ir tai virpančia
ranka.
Tas, nors ir atspiromis, bet turėjo dėdės
klausyti.
9. Kableliu skiriamos jungtuku ir su sakiniu
sujungtos
išvadinės žodžių grupės ir
atskiri žodžiai.
Mostelėsi ranka, ir iširo visa tvarka.
Paskaitau iš knygos, ir užtenka.
Klausyk manęs, ir bus gerai.
Pavargau beeidamas, ir gana.
Pasakysiu viską, ir tiek.
10. Kableliu skiriami
lyginamieji šalutiniai
sakinio dėmenys (turintys tarinį).
Ir linksmiau suplakė širdis, akyse prašvito,
lyg saulė skaisčiau sušvito danguje.
Pats sėsiu, šienausiu, drauge su žmonėmis
vargsiu, kaip mano protėviai vargo!
Tu stovėk čia, kalne Gedimino, kaip stovėjai
nuo amžių senų.
Ką pasakė Mackevičius, kaip kirviu užkirto.
Jonui vis neramiau darėsi krūtinėje, tartum
oro ėmė trūkti.
Pastabos. l. Su
lyginamuoju žodžiu einantys ir kartu su juo sustabarėjusį
pasakymą sudarantys veiksmažodžiai kableliais neskiriami.
Viską padarė kaip reikia (gerai).
Žolės buvo kiek nori (daug).
Prisivažinėjo kiek tilpo (daug,
užtektinai).
2. Sakinio dalimis einantys ir tarinio neturintys
lyginamieji posakiai kableliais neskiriami.
Sąmyšiai ir nelaimės namuose ją nubaltino lyg
vėlyvo rudens gruodas žolelę.
Nejučiomis Petras ir pats nori būti kaip tas
senovės lietuvis.
Taisyk žodžiui vietą kaip svečiui patalą.
Ir nuo to karto Papievio Alena pasidarė man it
kokia paslaptinga svajonė.
Adomėlis baigė penktus metelius ir buvo gudrus
kaip senis.
Mano duktė tokio pat ūgio kaip ir jūs.
3. Neskiriamos lyginamosios sakinio dalys,
einančios po aukštesniojo laipsnio būdvardžio ar prieveiksmio.
Loviai buvo ilgesni nei žmogaus ūgio.
Geriau žvirblis rankoje negu briedis girioje.
Tėvui daugiau rūpėjo žvaigždėto dangaus
paslaptys negu savo ūkis.
4. Skiriami ir tarinio neturintys lyginamieji
posakiai, kai jie:
a) eina priedėliu,
Aplink jį, kaip žymiausių kaimo ūkininką,
susėdę kaimynai.
Jis žengė labai greitai, ir aš, kaip mažas
vaikas, tik spėjau paskui jį bėgti.
b) turi aiškinamąją reikšmę arba pasakomi kaip
pridurtinės pastabos,
Medžiai stovi tylus, lyg daugel matę seneliai.
Ir taip jiems pasidarė ramu, lyg kokios
didžios šventenybės susilaukus į savo būstą.
Taip abudu nusigando, lyg nuodininkai įėjus į
jų namus.
Pakraščiais miško, kaip jaunosios per
jungtuves, baltais rūbais pasipuošusios klestėjo ievos.
Kai lyginamojo posakio aiškinamoji ar
pridurtinė reikšmė nėra ryški arba kai jis gali būti suprantamas
ir kaip sakinio dalis, ir kaip dėmuo, jo skyrimas ar neskyrimas
kableliais nelaikytinas skyrybos klaida.
11. Kableliais skiriami
šalutiniai sakiniai
(šalutiniai sakinio dėmenys) nuo pagrindinių dėmenų ar žodžių,
kuriems jie priklauso.
Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia, kad
mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko.
Kai aš jojau per žalią girelę, nusilaužiau
putino šakelę.
Aš pats žinau, kad esu kvailas ir jokiam,
geram darbui netinku, todėl ir skerdžiauju.
Kol Andrius ėjo į mokyklą, niekas iš namiškių
nemanė, kad jis veltui duoną valgo.
Išgirdę, kad tėvas grįžo, vaikai šoko iš
lovos.
Pastabos. 1. Keli
greta einantys to paties laipsnio šalutiniai sakiniai vienas nuo
kito skiriami kaip vienarūšės sakinio dalys, t. y. skiriami
tada, kai tarp jų nėra jungtuko arba yra priešpriešinis
jungtukas.
Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, tai mūsų
tėvynė, graži Lietuva.
Keleivis sutiktąjį šnekino ne todėl, kad
norėjo viską sužinoti, bet kad jį slėgė tyla.
Šalutiniai sakiniai,
sujungti sudedamuoju ar skiriamuoju jungtuku, vienas nuo kito
neskiriami.
Mokiniai taip kalbės,
kaip kalba visų dalykų mokytojai ir kokios kalbos jie iš mokinių
reikalaus.
Autorius nedėsto
tų dalykų, kurie visiems žinomi arba kurie nėra labai svarbūs.
1. Jei prijungiamasis jungtukas ar jungiamasis
žodis yra artimai susijęs su prieš jį einančiu kitu
prijungiamuoju ar priešpriešiniu jungtuku, kablelio tarp
jungtukų gali nebūti.
O kai pribėgsi
žalią lankelę, ten tave paganysiu.
Kažko jos dainai trūksta, bet ko trūksta, mes
ir patys nežinome.
3. Kai prieš prijungiamąjį jungtuką eina
pabrėžiamosios ar aiškinamosios reikšmės žodžiai (ypač,
nebent, juoba, vis tiek, būtent, tai yra), kablelis
dedamas tik prieš tuos žodžius, o prieš patį jungtuką nededamas.
Valstiečiai ėmė lankytis vieni pas kitus, ypač
jei kokia nepaprasta žinia pasiekdavo jų pirkias.
Juk jis man nieko blogo nėra padaręs, nebent
kad visada salinosi nuo manęs.
Aš norėjau jam padaryti paslaugą, juoba kad
tai man visai nebuvo sunku.
4. Sustabarėję pasakymai su jungiamaisiais
žodžiais kableliu neskiriami.
Nebuvo kas perspėja (perspėjančio žmogaus).
Pagaliau ėmė belsti kiek gali (iš visų
jėgų).
Galėsi kiek nori (daug, užtektinai)
prisiraškyti vaisių.
12. Kableliais vienas nuo kito skiriami
jungtukais nesujungti
sudėtinio sakinio
dėmenys.
Nusigando lenkų kunigaikštis, veidas jo
pabalo, miklios rankos sudrebėjo.
Krykšteli nendrynuose laukinė antis, galingai
supliaukši uodega plėšrioji lydeka, vėl nustraksi grakštuolė
stirna.
Prabėgs netrukus vasarėlė, užges aguonos
pradalgiuos.
13. Kableliais skiriami sudėtinio
sujungiamojo sakinio
dėmenys, sujungti priešpriešiniais jungtukais o, bet, tačiau,
pavieniais jungtukais tai, tad, todėl, tik... ir
visokiais kartojamaisiais jungtukais.
Lopšys pamažu lingavo, o jame ramiai miegojo
naujagimė.
Mikas skubino nusivaryti kiaules arčiau
sodžiaus, bet kiaulės jo nelabai klausė.
Jau lyg ir reikėtų ieškoti leidėjo, tačiau aš
vis dar neskubu.
Vaikui valią duok, tai pats būsi nevalioj.
Aš rytoj savo vyrus sušauksiu, tad jie tau
viską išklostys.
Kiškį žvėrys išrinko urėdu, todėl jam rūpėjo
viso miško bėdos.
Ne močiutė giružėj šaukė, tik gegelė gailiai
kukavo.
Ir saulutė daug skaisčiau nušvito, ir miesto
trobos ne tokios jau rūsčios bebuvo.
Nei aš buvau daržely, nei aš skyniau rūteles.
Ar vėjai pūtė, ar sodai ūžė, ar lelija
lingavo?
Arba kiemą tegu pasausina, arba gerus batus
duokite.
14. Tarp sakinio dėmenų, jungiamų pavieniais
(nekartojamaisiais) jungtukais ir, ar, arba, nei,
kablelis dedamas norint pabrėžti jų prasminį savarankiškumą.
Susitaisė mūsų ketvertas norinčių arklių
pirkti, ir drožiame kažkur dešimt varstų už miestelio.
Žengi žingsnį aukštyn, ir viskas jau matyti į
vakarus per ištisas tris mylias.
Toli, ten kažkur už kalno, už girios,
sugriaudė, ar gal mums tik pasirodė, kad griaudė.
Rūmų statyba turi būti baigta šiais metais,
arba mums reikės ieškoti kitų patalpų.
Nuo įvairių balsų ir baisybių sukos
drąsuoliams galvos, vargo kūnas, ir nusilpę jie krito žemyn,
pavirsdami akmenimis.
Po valandėlės prasiskiria aukšta Darjalo kalnų
siena, ir prieš keleivio akis atsiskleidžia didingas ir kartu
slėpiningas Kistyno tarpukalnės reginys.
Pastaba. Kai
prasminis savarankiškumas nepabrėžiamas, sudėtinio sakinio
dėmenys, sujungti pavieniais (nekartojamaisiais) jungtukais
ir, ar, arba, nei, kableliais neskiriami, kaip neskiriamos
ir atitinkamos vienarūšės sakinio dalys.
Vėjas šėlo ir jūra šniokštė.
Pakilo vėjelis, debesys išsisklaidė ir danguje
sumirgo žvaigždės.
Tikrai per daug jį mylėjo tėvas ir lepino
motina.
Jos beklausant, man ima ašaros iš akių byrėti
ir širdis taip nudžiunga, lyg pati motutė mane bučiuotų.
Jis girdi, kaip sušniokščia vėjas medžių
šakose ir kaip į lapus subarbena stambūs lietaus lašai.
Maniau, kad karvė išsimetė ar su arkliu kas
atsitiko.
Aš nežinau, kas manęs laukia nei kas po viso
to bus.
Kadangi sujungiamojo sakinio dėmenų prasminis
savarankiškumas ne visada yra aiškus, kablelio dėjimas ar
nedėjimas tarp jų prieš pavienius jungtukus ir, ar, arba, nei
nelaikytinas skyrybos klaida.
15. Kableliais ir brūkšniais skiriami į
tiesioginės kalbos
sakinį įsiterpę ir po tiesioginės kalbos sakinio einantys
autoriaus žodžiai.
Na, tai dabar, Jonai, tarė pasilenkęs prie
manęs Simanas, papasakok mums ką nors.
Pasikurkime,
dėde, ugnį, tarė Adomukas žibančiom akelėm.
Pastabos. 1. Jei
autoriaus žodžiai yra įsiterpę tarp dviejų atskirų tiesioginės
kalbos sakinių, po autoriaus žodžių dedamas taškas ir brūkšnys.
Na, to gero
gali su kaupu gauti, sutiko tėvas. Namams dėl to menkas
nuostolis.
2. Jeigu tiesioginės kalbos žodžiams skirti
reikia dvitaškio, prieš įsiterpusius autoriaus žodžius dedamas
kablelis ir brūkšnys, po autoriaus žodžių dvitaškis ir
brūkšnys.
A jau, tėte,
vis bijai, šoko aštriau duktė: tai palūkanos, tai kitas
kas!..
3. Jei tiesioginės kalbos žodžiams skirti reikia
klaustuko, šauktuko ar daugtaškio, tas ženklas prieš autoriaus
žodžius kableliu nekeičiamas.
|