Tiesioginė kalba
Žodis žodin pakartota, užrašyta kieno nors
kalba vadinama tiesiogine. Ji turi būti perteikta ne tik
tais pačiais žodžiais, bet ir tuo pačiu asmeniu, skaičiumi,
laiku, nuosaka, tais pačiais linksniais ir kitomis formomis.
Žodžiai, kuriais tiesioginė kalba pristatoma, nurodoma, kas
ir kaip kalba, kas pasakė, ką veikė kalbėdamas, vadinami
autoriaus žodžiais.
Tiesioginę kalbą skiriame brūkšniais ir
kabutėmis. Dabar linkstama tiesioginę kalbą skirti
brūkšniais, anksčiau daugiau buvo skiriama kabutėmis, kurios
dabar labiau vartojamos kieno nors mintims išskirti,
pažymėti teksto ištraukoms, citatoms.
Dviejų ar kelių asmenų pokalbis vadinamas
dialogu. Ne visada tiesioginei kalbai reikia autoriaus
žodžių: kas kokius žodžius sako, matyti iš tiesioginės
kalbos dialoguose.
Brūkšniai
1. Brūkšniais skiriama tiesioginė kalba,
kai ji pradedama nauja eilute dialoge (po brūkšnio
didžiąja raide).
Sakai, parėjai?
Parėjau, dėde Alaušai.
Negerai, kad parėjai.
2. Po autoriaus žodžių rašomas dvitaškis,
tiesioginė kalba pradedama nauja eilute, rašomas brūkšnys,
pirmasis žodis didžiąja raide.
O Kazimieras nuolat primena:
Tu nereikalingas šiuose namuose, tave,
brolau, išės iš čia.
3. Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus
žodžius rašomas kablelis ir brūkšnys, autoriaus žodžiai
toje pačioje eilutėje, pradedama rašyti mažąja raide, gale
taškas.
Sėsk į
ratus, pavėžinsiu, sako Morkūno Antanas tarsi suprasdamas
Joniuko slaptą norą.
4. Jeigu autoriaus žodžiai yra įsiterpę į
tiesioginę kalbą, tai jie paprastai išskiriami kableliais ir
brūkšniais.
Na, tiesa,
yra ko pagirti, sakė tėvas, už darbštumą ir tykumą.
5. Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus
žodžius rašomas klaustukas ir brūkšnys, jei tiesioginė kalba
išreikšta klausiamuoju sakiniu.
Kur taip
trankais? paklausė šeimininkas.
6. Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus
žodžius rašomas šauktukas ir brūkšnys, jeigu tiesioginė
kalba išreikšta šaukiamuoju sakiniu.
Teisybė,
gryna teisybė! pritarė vyras.
6. Po tiesioginės kalbos prieš autoriaus
žodžius rašomas daugtaškis ir brūkšnys, jeigu tiesiogine
kalba išreikšta nebaigta mintis.
Ko čia tu?
Ne turgus, ne šventė... nustebo atsigręžęs Jurgis.
7. Kai autoriaus žodžiai įsiterpę tarp
dviejų aiškinamojo-paremiamojo sujungimo sakinių, tai po
autoriaus žodžių prieš antrąjį sujungimo sakinį rašome
dvitaškį ir brūkšnį.
Kaip aš
neverksiu, sako Onytė: liepė man per vieną dieną
suverpti ir suausti dešimt grįžčių linų.
A jau, tėte, vis bijai, šoko aštriau
duktė: tai palūkanos, tai kitkas!..
8. Dvitaškį ir brūkšnį po autoriaus
žodžių, įsiterpusių į sudėtinį sujungiamąjį sakinį, rašome
tada, kai tarp sujungimo sakinių yra priežasties ar pasekmės
santykis.
Reikėjo
anksčiau pagalvoti, prisimindamas prieš keletą mėnesių
siūlytą paskolą, pasakė Šiaudinis: dabar jau per vėlu.
9. Kai antrasis tiesioginės kalbos sakinys
yra kaip atskiras pridurtinis, tai po autoriaus žodžių,
įsiterpusių tarp atskirų tiesioginės kalbos sakinių, rašome
dvitaškį ir brūkšnį ir antrą sakinį pradedame toje pačioje
eilutėje didžiąja raide.
Ko spiegi
lyg ant karštos plytos sėdėdamas? klausia Vizgirdienė ir
tyliai priduria: Nors balsas būtų kaip žmogaus.
10. Po autoriaus žodžių, įsiterpusių į
tiesioginę kalbą, rašomas taškas ir brūkšnys, kai autoriaus
žodžiai yra tarp dviejų atskirų sakinių (toliau eina
antrasis tiesioginės kalbos sakinys).
Stok! sako mokytojas. Parodyk
sąsiuvinius.