Kreipinio skyryba
Kreipiniai sakinyje
dažniausiai skiriami kableliais.
Nešk, žirgeli, raganėlę
per laukelį rudenėlio.
1. Kreipinys sakinio
viduryje išskiriamas iš abiejų pusių kableliais, o sakinio
pradžioje ar pabaigoje atskiriamas kableliu.
Dukrele, paskubėkim
šieną grėbti.
Kur skubi, Žygimantai?
Kas tu esi, žmogau,
pakėlęs šautuvą prieš niekuo nekaltą žvėrį?
2. Kreipinys gali
turėti sau priklausomų žodžių, dažniausiai pažyminių, su kuriais
drauge ir išskiriamas, arba priedėlį, kuris išskiriamas, jei
eina po kreipinio savo pažymimojo žodžio.
Kas gi tu, Nemuno
šalie, kurios gerumu aš alsuoju?
Ačiū tau, bevardi
šaltini, už numalšintą troškulį.
Lenkiuosi tau,
nuostabioji Šatrija!
Mildute, seserėle,
padiktuok man diktantą.
O kodėl tu, žmogau,
amžinas keleivi, šitoj didžiulėj žemėj vietos nerandi?
3. Kai sakinio
pradžioje ar pabaigoje esantis kreipinys tariamas pabrėžiamai,
po jo rašomas šauktukas, retkarčiais (reiškiant susijaudinimą)
daugtaškis. Šauktuką rašome ir po pabrėžiamai tariamo kreipinio
priedėlio.
Eikim pas motulę,
Petriuk!
Žmogau! Gal kartais tu
manai, kad su šituo švarkeliu iškęsi žiemą?
Sesut... kaip tu gali
šitaip?!
Vaike! Skrajūne! Kur
leki?
4. Kreipinio reikšmę
turintys būdvardžiai ir dalyviai skiriami kaip ir kiti
kreipiniai.
Kaip ilgėjaus tavęs,
begaline, plati!
Kilk, saulute, kilk,
meilioji!
5. Kai prieš kreipinį
eina jaustukas, jis paprastai atskiriamas kableliu, tačiau, kai
jaustukas yra glaudžiai sutapęs su kreipiniu, jis skiriamas
kartu su kreipiniu.
Ei, Morta, atnešk mums
iš šulinio vandenėlio.
Ai meistružėli, kam
vėją tokiems niekams varginti.
6. Kartais įvardis
tu prisiplaka prie kreipinio ir su juo kartu išskiriamas,
tačiau jis tokiu atveju negali būti sakinio veiksniu. Jeigu jis
eina sakinio veiksniu, tai su kreipiniu neišskiriamas.
Kodėl tu, žolele, esi
man iš visų žaliausia?
Oi tu seserėle, kol
viena buvai, vargelio nematei.
7. Su kreipiniu
nesutapę antrojo asmens įvardžiai atskiriami nuo kreipinio.
Kas apverks jus,
brolužėliai, kas nupirks vainiką?