Brūkšnys
Brūkšnys yra intonacinis ženklas, vartojamas
sakinio dalių ar dėmenų santykiams pabrėžti ir išryškinti.
Brūkšnys gali atstoti kablelį arba būti kartu su kableliu.
1.
Brūkšnys dedamas vietoj
praleistos sudurtinio tarinio jungties, kai tarinio
vardinė dalis išreikšta daiktavardžio ar kiekinio skaitvardžio
vardininku arba veiksmažodžio bendratimi.
Vilnius Lietuvos sostinė.
Nakties darbai dienos juokai.
Bet Galinio liepa viso kaimo puošmena.
Triskart keturi dvylika.
Amžių nugyvent ne lauką pereit.
Pastabos. 1. Kai
prieš tarinio vardinę dalį yra dalelytės štai, tai,
brūkšnys dedamas prieš tas dalelytes.
Darbščios rankos štai žmogaus turtas.
Niūronių ir Androniškio apylinkės tai gelsvo
smėlio ir melsvų miškų, pušynų kraštas.
2. Kai veiksnys išreikštas įvardžiu arba kai
tarinio vardinė dalis prie veiksnio jungiama lyginamąja
dalelyte, praleistos jungties vietoje brūkšnio gali nebūti.
Aš jo sesuo.
Saulė šiandien lyg ugnis.
2. Brūkšnys dedamas gretinamųjų pasakymų
antrojoje dalyje vietoj praleisto, bet iš pirmosios dalies
numanomo žodžio arba kai reikia pabrėžti gretinamųjų dalykų
priešybę.
Žemė sukasi aplink Saulę, o Mėnulis aplink
Žemę.
Mano veidas skaistus ir švelnus, o tavo
raukšlių išvagotas.
Girios kugždėjo pilnos žvėrių, pievos
gyvulių.
Riksmo daug, o darbo tik dėl akių.
Laimėje Mykoliuko skaudulys gal būtų sparčiai
augęs. Nelaimėje jis sunyko.
3.
Brūkšnys dedamas prieš
apibendrinamąjį žodį, einantį po išskaičiuojamųjų
vienarūšių sakinio dalių ar dėmenų.
Dideli ir maži, seni ir jauni visi išėjo
laukan.
Apsidairė: nei daržinė, nei klojimas niekas
iš vietos nepajudinama.
Vargas, badas, rykštės, dvarininkų valdžios
daromos neteisybės štai kas sukurstė mūsų žmones!
Arkliai baidėsi, stojo piestu, žmonės šlijo į
pagriovius visi davė kelią dviračiui.
4. Brūkšniais skiriami ryškios ar pabrėžtos
aiškinamosios reikšmės
priedėliai ir
kitos pabrėžtą aiškinamąją reikšmę turinčios sakinio dalys:
a) sakinio pabaigoje tokios sakinio dalys
atskiriamos,
Ir guodė motiną draugai berželiai tylūs.
Kai supykusi motinėlė ar net patsai tėvelis
nori Antanukų nuskriausti, jisai visuomet turi uoliausią gynėją
savo seną senelę.
Tuo tarpu žalčiai tik knibžda po kiemą
karstosi, vyniojasi, rangosi.
Likimas daug ko mokė ją, tik neišmokė vieno
šliaužti.
b) sakinio viduje jos išskiriamos, kai yra
kelios išskaičiuojamosios ar pavienės išplėstos,
Žmonių vyrų, moterų ir paauglių priėjo
pilna Blažio gryčia.
Ir čia pagrindinis veikėjas didelių jausmų
ir stiprių aistrų žmogus žūva, savo paties vidinių galių
sunaikintas.
c) sakinio viduje atskiriamos iš vienos pusės,
kai yra pavienės ir neilgos,
Ak, tai atskirų debesėlių avių šešėliai ant
vandens.
Kartą levas žvėrių karalius susirgo
slogomis.
Ir aitvaras padangių žirgas atneš mane prie
tavo kojų.
Pastabos. 1. Ypač
pabrėžti pavieniai aiškinamieji žodžiai gali būti brūkšniais
išskirti ir iš abiejų pusių.
Tardamas žodį Nemunas, pajunti mūsų Lietuvos
Nemuną, platų, vandeningą, rūstų.
2. Pabrėžtos reikšmės neturinčios aiškinamosios
sakinio dalys skiriamos kableliais.
Motina, senutė Augustienė, susirgo ir niekur
iš klėties nesirodė.
5.
Brūkšniu nuo pažymimojo
žodžio atskiriami keli po jo einantys pažyminiai,
turintys pabrėžiamąją ar aiškinamąją reikšmę.
Tikiu aš dieną didelę ir šviesių.
Iš vakarų kilo debesys tamsūs, niūrūs,
grėsmingi.
Šalia diendaržio durų, ant didžiulės spalių
krūvos, guli senas Brisius žilas, apžabalęs.
O kai prijojo
arti dvaro, tai sutiko, tai pamatė jauną mergelę dailaus būdo,
skaistaus veido.
6. Brūkšnys dedamas prieš žodžius, kurie iš
įprastos vietos nukelti į sakinio galą ir pasakomi kaip
pabrėžtos
pridurtinės pastabos.
Jei užmokės tau Šarūnas, tai kalaviju ir
gaisrais už mano vargus.
Paskui jis pajunta maudžiantį ilgesį gimtojo
kaimo, tėviškės.
Kitados Kistyno tarpukalnė yra mačiusi ir
laimingų laikų ir net labai laimingų.
7. Brūkšniu gali būti skiriamos įprastoje
vietoje esančios sakinio dalys, jeigu jos labai pabrėžiamos:
a) prieš tarinį einančios dalyvinės,
pusdalyvinės, padalyvinės sakinio dalys,
O pasižiūrėjus
geriau jis visai neprastas.
Judviem susituokus bus graži pora.
Upę perbridęs šaukšte prigėrė.
b)
lyginamosios sakinio dalys,
Glostau per dienų įšilusį kranto akmenį
tarsi ėriuką nebaikštų.
Bet ir vargo šitos bobulės, namie būdamos
kaip pragare.
c)
vienarūšės sakinio dalys,
Bet ne už turtą keršijo jisai už svajones,
su tuo turtu susietas.
Vakare namo ji gena ir sutinka griežlę seną.
d) įvairios paprastos sakinio dalys,
Žilo plauko sveikas protas.
Atkeršykite teisėtu, šventu kerštu!
Už vieną muštą dešimt nemuštų.
8.
Brūkšniai dedami tarp
bejungtukio sakinio dėmenų, kai tame pačiame ar
gretimuose sakiniuose yra kelios panašios dėmenų poros.
Nebūk saldus nuris, nebūk kartus išspjaus.
Norėjo pasikelti kojos neklausė, norėjo
sušukti lūpos balso neišdavė.
Per stogą, net per lubas varva ant galvos
vyrai kalti! Susirgus daktaro reikia vyrai kalti.
9. Brūkšnys dedamas tarp jungtuku nesujungtų
sudėtinio sakinio dėmenų, kai tarp sakomų minčių yra staigus
minties šuolis ar pabrėžtas aiškinimas.
Žiūriu, žiūriu devyni vilkai vieną bitę
bepjauną.
Baltą kopų smėlį perbėgo šešėlis žemę
pabučiavo debesėlis.
Kas bus, kas nebus žemaitis nepražus!
Aš jam kalną pyliau jis man duobę kasė.
Senolėlės trobelė šalta nėra žabarų
pasikūrenti.
10. Pabrėžiant išvadą ar kokį kitą sakomą
dalyką, brūkšniu galima atskirti ir jungtuku sujungtus
sujungiamojo sakinio dėmenis arba net
šalutinį sakinį
(šalutinį sakinio dėmenį) nuo pagrindinio.
Trenks perkūnas ir iš tavęs, iš visų Bagynų
beliks pelenų krūva.
Jei grįšiu Lietuvon grįšiu tik po pergalės.
11. Brūkšniais išskiriami nuo pagrindinio
sakinio labiau nutolę arba labiau pabrėžiami
įterptiniai sakiniai.
Skiepijimas pas mus reikia žinoti visada
buvo didelis įvykis.
Aš savo širdyje mano nuomonės niekas
nesiklausė visiškai pritariu tėveliui.
Kada man dantys skaudėdavo o tai būdavo
neretai Bertaitienė man ,,mesdavo vyšnias.
12. Brūkšniais išskiriami emocinės
(šaukiamosios) ir klausiamosios reikšmės įterptiniai žodžiai ar
sakiniai, kai po jų rašomas šauktukas ar klaustukas.
Prisiminiau, ir mane kelintų jau kartą!
nupurtė šiurpas.
Mes ilgiau nelauksim Eglė dar pas jus!
pulsim ir išsmaugsim tėvo galvijus!
Dar būtų pusė bėdos, kad žmogus namie sėdėtum,
o dabar ar ne bėda? varo važiuoti į malūną.
13. Brūkšnys rašomas prieš
tiesioginę kalbą,
kai ji pradedama iš naujos eilutės.
Katinas sutiko kiškį:
Kiški piški,
bėkim, bėkim, dangus griūva!
Kas tau sakė?
Aš pats mačiau, ant mano uodegytės buvo
užgriuvęs.
14. Brūkšniais kartu su kableliais ar kitais
skyrybos ženklais atskiriami autoriaus žodžiai, einantys po
tiesioginės kalbos, ir išskiriami, kai yra įsiterpę į tiesioginę
kalbą.
Nuneš Petrelė,
kad ji eina bažnyčion, atsakė tėvas.
Ar tebematyti
dar žvaigždė? paklausė mane.
Nepaprasta tu
mergina, atsakė tiesiai Girdvainis, ir paskalų nebijau.
Kuo vilkas
geresnis už tave?! kalbėjo kiškis. Ar jo uodega puikesnė?
15. Brūkšniai dedami tarp žodžių, reiškiančių
kelių reiškinių ryšį ar seką.
Iš tautosakos jis
meniškai rekonstravo mitologinį žmogaus gamtos visatos ryšį.
Atskirų kraštų apžvalgą pateikia pagal schemą:
naudingosios iškasenos pramonė žemės ūkis transportas.
16. Brūkšnys dedamas tarp žodžių ir skaitmenų,
kuriais nusakomas atstumo, laiko, kiekio ir kitokios ribos.
Keleivinis traukinys VilniusKaunas išvyksta
po penkių minučių.
Lapuočiai medžiai žaliuoja birželiospalio
mėnesiais.
Jonas Biliūnas gyveno 18791907 m.
Veikalas išspausdintas ,,Raštų pirmajame
tome, p. 115320.
Lietuvoje naktį buvo 1520 laipsnių šalčio.
Pastabos. l. Tarp
ribas žyminčių žodžių ar skaitmenų brūkšnys įterpiamas be jokių
tarpelių.
2. Tarp žodžių, nusakančių apytikslį kiekį, joks
ženklas nededamas, tačiau tarp skaitmenų ir tokiu atveju dedamas
brūkšnys.
Mašina važiavo 6070 km per valandą greičiu.
17. Brūkšnys dedamas po kabutėmis skiriamos
tiesioginės kalbos
prieš kitą taip skiriamą kalbą.
Pasigirdo žodžiai: ,,Leitenante, veik!
,,Klausau, tamsta vade! pakluso leitenantas.
Kažkas šūktelėjo: Tėvai, ko ieškai? ,,Ėhė,
brolyti, čia tau ne mokykla, pagalvojau.