Tiesioginė kalba

 

Kabutės

 

1. Kabutėmis skiriama tiesioginė kalba po autoriaus žodžių rašoma toje pačioje eilutėje. Kitos taisyklės – kaip skyrybos brūkšniais.

Į ją pažiūrėję, žmonės sakydavo: ,,Kokia graži ir maloni mergytė“.

2. Kabutėmis dažniausiai skiriami tokie tiesioginės kalbos sakiniai, kuriais reiškiamas ne pokalbis, o šiaip jau žmogaus mintys, galvojimas, mąstymas, garsiai nepasakyti, neištarti žodžiai.

Andrius galvojo: ,,Ne, aš dabar nieko nebijau“.

Ko jis mane egzaminuoja?“ – stebėjosi Gražulis.

„Kaip gražu! – mąstė mergaitė. – Šią dainų norėčiau dar kartą išgirsti“.

3. Jeigu tiesioginę kalbą, skiriamą kabutėmis, sudaro kelių asmenų pokalbis, tai kiekvieno jų kalba išskiriama kabutėmis, o tarp asmenų kalbos toje pačioje eilutėje rašomas brūkšnys.

Tėvas klausia: „Ar prašei pietų?“ – ,,Prašiau, bet jis neina“.