Lietuvių kalba ir literatūros istorija

Morfologijos klaidų daroma nelabai daug, nes žodžių formas kitų kalbų įtaka sunkiai paveikia. Čia dažniau tenka spręsti, ar įsileisti į bendrinę kalbą kokį tarminį morfologijos reiškinį.

Aktualesnės klaidos: kartais parenkama ne ta žodžio giminė, ne tas žodžio skaičius, ne ta linksnio galūnė, painiojamos įvardžiuotinės ir neįvardžiuotinės, sangrąžinės ir nesangrąžinės formos.

Iš atskirų kalbos dalių problemiškesni skaitvardžiai, įvardžiai, veiksmažodžiai, prieveiksmiai, nes parenkant ir vartojant jų formas klystama dažniausiai.

Suabejojus dėl kokio morfologijos dalyko, žodynai nedaug padės. Dažniausiai reikia tikrintis gramatikose: arba mokyklinėse, arba išsamioje „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ (1997). Morfologijos klausimai nagrinėjami ir „Lietuvių kalbos žinyne“ (2000), kai kuriuose specialiuose veikaluose, pavyzdžiui, Aldonos Paulauskienės, Danutės Tarvydaitės knygoje „Gramatikos normos ir dabartinė vartosena“ (1986). Pagrindiniai morfologijos dalykai atskirais straipsneliais yra iškelti „Kalbos praktikos patarimuose“ (1985).

Gramatinių žodžio formų parinkimas ir vartojimas

Giminė

Lietuvių kalbos daiktavardžiai dabar turi dvi gimines: vyriškąją (beržas, žvirblis) ir moteriškąją (liepa, šarka). Šių dienų akimis žiūrint, giminė yra nemotyvuota: neaišku, kodėl, pavyzdžiui, vieni medžiai (beržas, klevas) arba paukščiai (žvirblis, genys) yra įvardyti kaip vyriškosios giminės, o kiti medžiai (liepa, eglė) arba paukščiai (šarka, kregždė) – kaip moteriškosios giminės. Žiloje senovėje giminei skirti gal buvo kokie motyvai, tačiau dabar jų nebežinome. Daug indoeuropiečių kalbų irgi turi gimines, bet įdomu, kad kokio lietuviško daiktavardžio atitikmuo ne vienoje tų kalbų būna priešingos giminės. Sunku būtų išversti į prancūzų kalbą gražią lietuvių sakmę „Kaip Mėnulis vedė Saulę“, nes prancūzų kalboje „Mėnulis“ – moteriškosios giminės, „Saulė“ – vyriškosios. Keistai atrodytų į lietuvių kalbą iš rusų kalbos tiksliai išverstas eilėraštis, kuriame poetas apdainuoja beržą kaip jauną gražią merginą (rusiškai „berioza“ – moteriškoji giminė); lietuviams „beržas“ – tai vaikino simbolis.

Kas kita, kai sudaromos daiktavardžių poros pagal lytį. Tiesa, kartais čia būna visiškai skirtingi žodžiai (tėvas – motina, jautis – karvė, gaidys – višta), bet dažniausiai tokios poros skiriasi tik galūne (senelis – senelė, mokinys – mokinė, gydytojas – gydytoja, inžinierius – inžinierė, briedis – briedė, kalakutas – kalakutė). Teoriškai tai vis dėlto du skirtingi žodžiai; moteriškoji giminė čia yra galūnės vedinys iš vyriškosios giminės. Su jais pavartoti būdvardiškieji žodžiai būtinai priderinami ir gauna skirtingą giminės formą, plg. tas pavyzdingas pirmasis mokinys – ta pavyzdinga pirmoji mokinė; tas įžvalgus patyręs gydytojas – ta įžvalgi patyrusi gydytoja.

Būdvardžiai ir visi būdvardiškieji žodžiai (dalyviai, būdvardiškieji skaitvardžiai, būdvardiškieji įvardžiai) savarankiškos giminės neturi, tik yra ja kaitomi: jų giminė priklauso nuo daiktavardžio giminės.

Yra grupelė neigiamos reikšmės daiktavardžių (vėpla, padauža, neklaužada, puošeiva, mušeika, kvaiša, mėmė, strakalas...), kuriuos be sakinio suvokiame kaip vyriškosios giminės, o sakinyje jų giminė gali būti bet kuri – ji išryškėja iš kitų, paprastai būdvardiškųjų žodžių, plg. Tas berniukas tikras padauža, tikras strakalas – Ta mergaitė tikra padauža, tikra strakalas. Netikslinga tokius žodžius vadinti kokia trečiąja (tarkim, bendrąja) gimine, kaip kad buvo daroma kai kuriose ankstesnėse gramatikose.

Kaip rodo jau mirusių lietuvių giminaičių prūsų kalba, lietuviai senovėje turėjo ir trečiąją – bendrąją ar bevardę – daiktavardžių giminę, kurią tebeturi, pavyzdžiui, rusų, vokiečių kalbos. Kad ji buvo, liudija užsilikusi būdvardiškųjų žodžių bevardės giminės forma (gera, gražu, suprantama), kurios nebėra su kuo derinti, todėl ji dabar nebegali eiti kokiu pažyminiu, o reiškia būvį: Man gera. Čia gražu. Tai visiems suprantama.

Kadangi, kaip jau sakyta, daiktavardžio giminės parinkimas nemotyvuotas, nėra ko stebėtis, kad kai kurių daiktavardžių giminė kalboje svyruoja. Dažniau sakoma dalgis, paukštis, serbentas, bet girdėti ir dalgė, paukštė, serbenta, ypač poetinėje kalboje. Sakome upė, bet kažkodėl upelis, o žodį upelė laikome poetizmu arba tarmybe. Mėnesio pavadinimas oficialiai yra gegužė, bet laisvuosiuose stiliuose – ir gegužis. Labiau siūloma pagalvė, bet sistematiškiau pagalvis, plg. pieva – papievis, dirva – podirvis. Taigi laisvuosiuose kalbos stiliuose giminės svyravimas dažnai toleruojamas, tiktai atmetamos retos tarmybės: kaimas, ne kaima; grybas, ne gryba ar grybė. Tačiau oficialieji kalbos stiliai giminės svyravimo neįsileidžia, renkasi tik žodynuose labiausiai įteisintą: (šovinių) apkaba, ne apkabas; tos smegenys (ne tie smegenys), tos anglys (ne tie angliai), bet tie suodžiai (ne tos suodys). Daugiau keblumų būna parenkant tarptautinių žodžių giminę, nes šie žodžiai gali būti atėję per skirtingas kalbas tarpininkes su skirtinga gimine, ir kalbininkai apsvarstę sprendžia, ką teikti. Vartotina analizė (ne analizas), diagnozė (ne diagnozas), elipsė (ne elipsis), emalė (ne emalis), zomša (ne zomšas ar zamšas), moheris (ne mohera).

Keblu ir tai, kad yra nelinksniuojamųjų tarptautinių žodžių (ateljė, kupė, fojė, želė...; šasi, žiuri...; bistro, maestro...; interviu, ragu...) ir dažnai neaišku, kokia jų giminė. Tie, kurie turi gale -i, -u, -o, laikytini vyriškosios giminės ir vartotina solidus žiuri (ne solidi žiuri, kaip kai kas pasako pagal komisija), nuostabus tango, išsamus interviu, išskyrus atvejus, kai šie daiktavardžiai reiškia moteriškosios lyties asmenis, pvz.: puikioji ledi. O jeigu tokie daiktavardžiai turi kirčiuotą galinį -ė, jie laikytini moteriškosios giminės: erdvi ateljė, kurioje... (ne erdvus ateljė, kuriame...); slaptoji dosjė (ne slaptasis dosjė), trumputė esė (ne trumputis esė); važiavome vienoje jaukioje kupė (ne viename, jaukiame kupė); visos turnė (ne visi turnė); skiriame tik žodžius, reiškiančius asmenis: kalbinome naująjį ar naująją atašė (lemia lytis).

Kai minimos moterys (paprastai vardu, pavarde) ir pasakomos jų pareigos, profesija, rangai, titulai, mokslo laipsniai ir t. t., vartotina moteriškoji giminė, o ne rusų kalbos pavyzdžiu vyriškoji: profesorė (ne profesorius) Rimkuvienė, ministrė (ne ministras) Vilutienė, direktorė (ne direktorius) Kilnienė, sekretorė (ne sekretorius) Rita Balsytė, komisijos narė (ne narys) Marija Dagienė, klasės seniūnė (ne seniūnas) Alma Balčiūnaitė, mūsų viešnios (ne svečiai) Vida ir Nijolė. Tačiau vartojama vyriškoji giminė, kai tie dalykai pasakomi apibendrintai ir tinka abiem lytims (neminimi vardai, pavardės): Pasitarime dalyvavo direktorius ir jo pavaduotojas. Firmai reikalingas vadybininkas. Komisijai reikia dviejų ekspertų; arba kai moteriškoji lytis akivaizdi, bet reiškiami apibendrinti oficialūs pavadinimai: Jai suteiktas humanitarinių mokslų daktaro (ne daktarės) laipsnis. Profesorė dabar eina katedros vedėjo (ne vedėjos) pareigas. Ji pakeitė gydytojo (ne gydytojos) profesiją į žurnalisto (ne žurnalistės). Irenai Vidmantaitei įteiktas matematikos mokytojo (ne mokytojos) diplomas su pagyrimu.

Nevartotina įvardžio kelintas ir kelintinių skaitvardžių vyriškosios giminės forma mėnesio dienai nusakyti: kelinto, pirmo, antro, penkto... Ši kilmininko forma yra sustabarėjusi, nekaitoma ir pasidaryta pagal kaimynų slavų kalbas (plg. lenkų piontego, rusų piatovo). Žodis diena lietuvių kalboje yra moteriškosios giminės. Kad būtų trumpiau, sakydami datą jį paprastai praleidžiame, bet derinimas turi išlikti. Taigi vartotina Kelinta (ne Kelinto) šiandien? Šiandien penkta (ne penkto). Egzaminas trisdešimtą (ne trisdešimto). Posėdis dvyliktą (ne dvylikto). Atostogos nuo liepos pirmos iki dvidešimt ketvirtos (ne nuo liepos pirmo iki dvidešimt ketvirto). Vartoti kelinto, pirmo, antro... nusakant datą yra labai didelės klaidos, nes pažeidžiama ne tik morfologija, bet ir sintaksė: kilmininku laikas lietuvių kalboje nereiškiamas.

Vyriškosios giminės būdvardžių ir būdvardiškųjų žodžių linksniai nevartotini vietoj šių žodžių bevardės giminės arba vietoj tam tikrų daiktavardžių: Džiaugiamės tuo, kas pasiekta arba laimėjimais (ne džiaugiamės pasiektu). Tokią išvadą darome remdamiesi tuo, kas išdėstyta arba remdamiesi jau išdėstytais, pasakytais, minėtais dalykais, faktais (ne remdamiesi išdėstytu). Laikau reikalinga, tiesiog būtina arba Laikau, manau, kad reikia, reikalinga, tiesiog būtina (ne Laikau reikalingu, tiesiog būtinu) viską sutvarkyti. Manome, esant tikslinga arba kad tikslinga (ne Laikome tikslingu) tai svarstyti pakartotinai. Skirkime tai, kas visuomeniška ir asmeniška arba visuomeninius ir asmeninius dalykus, pradus (ne visuomenišką ir asmenišką). Bandoma pasiekti nepasiekiama arba tai, kas nepasiekiama (ne nepasiekiamą). Tai, kas nereikalinga arba Nereikalingus dalykus (ne Nereikalingą) išbraukite. Rašinyje to, kas nebūtina arba nebūtinų dalykų (ne nebūtino) nepalikite. Iš to, kas pasakyta arba Iš jau pasakytų dalykų (ne Iš pasakyto) galima daryti išvadas. Balsuosime, ar pritarti tam, kas pasiūlyta arba (pasiūlymui, (pa)siūlymams (ne pasiūlytam). Nesutinku su vienu dalyku (ne Nesutinku viename). Šių klaidų ypač daug buvo daroma sovietmečiu, aklai perimant rusų kalbos vartoseną.

Bevardė giminė tinka ten, kur reikia akcentuoti visą sakinio mintį, o ne kelti kokio dalyko požymį: Svarbu (plg. Svarbus) pats faktas. Ne mažiau svarbu (plg. svarbūs) jų interesai. Naudinga (plg. Naudingas) ir darbas sode.

Oficialiojoje vartosenoje palaikytinos atstojančios daiktavardžius būdvardžių ir būdvardiškųjų žodžių bevardės giminės formos ir su neapibrėžiamosios reikšmės įvardžiais kas, kas nors, kažkas, niekas..., tačiau nebelaikoma klaida, ypač laisvuosiuose kalbos stiliuose, ir čia pavartotos vyriškosios giminės formos: Kas nauja, kas gera (plg. Kas naujo, kas gero)? Sukursiu ką nors vertinga (plg. vertingo). Įvyks kažkas netikėta (plg. netikėto). Nieko keista, nieko neįprasta (plg. Nieko keisto, nieko neįprasto). Kiek daug čia dar nežinoma (plg. nežinomo)! Yra mūsų gyvenime ir gera, ir bloga (plg. ir gero, ir blogo). Atidavė už dyka (plg. už dyką). Nepilstyk iš tuščia į kiaura (plg. iš tuščio į kiaurą).

Oficialiuosiuose kalbos stiliuose išlaikytina įvardžio tas bevardė giminė tai, atstojanti vardininką arba galininką: Tai visiems aišku. Tai neįmanoma. Tai visi žinome. Tai turime įrodyti. Laisvuosiuose kalbos stiliuose vietoj tai jau toleruojama iš tarmių ateinanti vyriškoji giminė: Tas visiems aišku. Tas neįmanoma. Tą visi žinome. Tą turime įrodyti.

Įsidėmėtina, kad bevardė įvardžio forma tai tinka tik vardininko ir galininko reikšme, o kitų linksnių, pavyzdžiui, kilmininko, neatstoja, todėl sakytina tik To (ne Tai) mes nežinome, negirdėjome.

Tai gali atstoti tatai, tat (tik ne tad, kuris reiškia „todėl“): Mes sutinkame tat (ne tad) padaryti.

Beveik pusė Lietuvos, ypač rytų ir pietų aukštaičiai, sako: Moterys susėdę kalbasi. Pamokos jau pasibaigę. Tos grindys apipuvę. Dalyviai susėdę, pasibaigę, apipuvę savo forma primena vyriškąją giminę, nors čia greičiausiai yra bevardė giminė, plg. Šiandien pasnigę. Šiaip ar taip, šių veikiamųjų dalyvių daugiskaitos vardininkai čia eina su moteriškosios giminės daiktavardžiais, ir bent oficialiuosiuose kalbos stiliuose vartotina jų moteriškosios giminės forma: Moterys susėdusios kalbasi. Pamokos jau pasibaigusios. Tos grindys apipuvusios. Taisyklės jau įsigaliojusios (ne įsigalioję). Komandos žaisti pasirengusios (ne pasirengę). Tačiau laisvuosiuose kalbos stiliuose į šių formų giminės nederinimą žiūrima atlaidžiau: poezijoje dažnai pasitaiko pražydę vyšnios; nutilę dainos; užgesę akys ir pan.

Bevardė būdvardžio reikalingas giminė reikalinga nevartotina su bendratimi, nes užtenka lietuviams įprasto veiksmažodžio reikia: Čia reikia (ne reikalinga) rašyti nosinę. Reikėjo (ne Buvo reikalinga) laistyti daržus.

Įvardis keletas ir kuopiniai skaitvardžiai su priesaga -et- bendrinėje kalboje neturi moteriškosios giminės formų, todėl visur vartotinos jų vyriškosios giminės formos: Keletas (ne Keleta) mokyklų dar neturi kompiuterių. Pritrūko keleto (ne keletos) dienų. Susitikome po keleto (ne po keletos) savaičių. Keletui (ne Keletai) moterų įteiktos premijos. Trejetas (ne Trejeta) vaikų liko našlaičiai. Penketui (ne Penketai) karvių reikia nemaža šieno. Gyveno toli, už devyneto (ne už devynetos) kalnų ir upių.

Skaičius

Dabar lietuvių kalba turi du skaičius: vienaskaitą (namas, akis, sūnus) ir daugiskaitą, reiškiančią didesnį negu vienas kiekį (namai, akys, sūnūs). Senovėje būta ir dviskaitos; ji vietomis išlikusi tarmėse, pvz.: Ėjo du broliu (- du broliai). Turiu du litu (- du litus).

Dalis daiktavardžių yra tik vienaskaitiniai (žvalumas, kantrybė, kava, arbata) arba tik daugiskaitiniai (durys, rogės, pelenai, vestuvės). Todėl nesakytina Man dvi kavas, arbatas (= dvi (stiklines), du (puodelius) kavos, arbatos arba sutrumpintai dvi, du kavos, arbatos); kas kita – yra įvairių arbatų, t. y. įvairių jų rūšių. Vengtina ir tarmybė vestuvė (- vestuvės), nes nesakome sutiktuvė ir pan.

Oficialiuosiuose kalbos stiliuose nevartotina vienaskaitinių daiktavardžių daugiskaita, ypač jeigu daiktavardžiai abstraktūs ir reiškia neskaičiuojamus dalykus: Reikia baigti mokyklų remontą (ne remontus), sutvarkyti jų aplinką (ne aplinkas), nes remontas ir aplinka reiškia neskaičiuojamus dalykus. Stiprėja šių šalių valstybingumas (ne valstybingumai). Numatoma didinti elektrinės pajėgumą (ne pajėgumus). Papasakosiu apie neramią jų jaunystę (ne apie neramias jų jaunystes). Gamybos apimtis (ne apimtys) didėja. Kaip apsisaugoti nuo žalingo radiacijos poveikio (ne nuo žalingų radiacijos poveikių)? Sumažėjo įvairaus ilgio ir pločio (ne įvairių ilgių ir pločių) vermišelių pardavimas (ne pardavimai).

Ir priešingai: nevartotina daugiskaitinių daiktavardžių vienaskaita. Vienaskaitiniu moteriškosios giminės daiktavardžiu dažnai palaikomas iš rusų kalbos nusiklausytas žodis (tiksliau – jo forma) ikra: Brangi ikra. Valgiau ikros. Lietuviams vienas žuvies kiaušinėlis yra ikras (vyriškoji giminė), o valgis – sankaupa ikrai (daugiskaitinis daiktavardis), todėl reikia sakyti: Brangūs ikrai. Valgiau ikrų. Arba rusų kalbos pavyzdžiu tik kaip vienaskaitinį daiktavardį imta vartoti anglis. Jis vienaskaitinis būna tik įvardijant cheminį elementą anglis, o buitine reikšme vartotina jo daugiskaita: Krosnį kūrename anglimis (ne anglimi). Ten kasamos anglys (ne kasama anglis).

Kartais vienaskaita šiek tiek neįprastai, bet taisyklingai vartojama, kai kalbama apibendrintai, ypač moksliniame, kartais administraciniame kalbos stiliuose: Žvirblis gyvena prie sodybų. Žmogui žaltys nepavojingas. Rugiui geriau tinka drėgnesnės dirvos. Tokia informacija naudinga skaitytojui. Tai knyga – šeimininkės vadovas. Aplankėme skulptūros parodą. Įvyko šauniausio moksleivio konkursas. Tačiau kai sakoma neapibendrintai, ypač laisvuosiuose kalbos stiliuose, vienaskaita, plitusi pagal rusų kalbą, netinka: Parduodami gyvi karpiai (ne Parduodamas gyvas karpis). Ten prekiauja sabalų (ne sabalo) kailiais. Žmonės sėja grikius, lubinus (ne grikį, lubiną), augina dobilus, rapsus (ne dobilą, rapsą). Užderėjo geras rugių (ne rugio) derlius. Ar įrašysime dainų albumą, tai priklausys nuo klausytojų (ne nuo klausytojo – juk ne nuo vieno). Mes jau turime savo žiūrovus (ne savo žiūrovą). Atsižvelgsime į vartotojų, į pirkėjų (ne į vartotojo, į pirkėjo) pageidavimus. Rengsime piešinių (ne piešinio) parodą, inkilų (ne inkilo) konkursą. Įvyko puokščių (ne puokštės) apžiūra. Aplankėme Laikrodžių (ne Laikrodžio) ir Pašto ženklų (ne Pašto ženklo) muziejus. Seniau būdavo piemenų (ne piemens) diena.

Vienaskaita, ne daugiskaita geriau tinka su žodžiais profesija, amatas, specialybė: darbininko, mokytojo (ne darbininkų, mokytojų) profesija; staliaus, batsiuvio (ne stalių, batsiuvių) amatas; elektriko (ne elektrikų) specialybė.

Įprastų vienaskaitos ir daugiskaitos vartojimo dėsnių kartais nesilaikoma meninėje kalboje, kai siekiama stilistinio efekto, norima padaryti įspūdį, pavyzdžiui, vietoj daugiskaitos (dažniausiai metonimiškai) pavartojama vienaskaita: Sėjau rūtą, sėjau mėtą, sėjau lelijėlę. Pasėjau dobilėlį ant aukštojo kalnelio. Be tauko neskanu, o vietoj vienaskaitos – daugiskaita: Tai raibumai genelio! Gilumai vandenų! Stalą sviestais nukrovė. Devyni prakaitai išpylė.

Laipsniai

Kokybiniai būdvardžiai, būdvardėjantys neveikiamieji dalyviai, vienas kitas būdvardiškasis skaitvardis ar įvardis, dalis prieveiksmių (ypač būdo) yra laipsniuojami: geras, -a, geresnis, -ė, geriausias, -ia; žinomas, -a, žinomesnis, -ė, žinomiausias, -ia; pirmas, -a, pirmesnis, -ė, pirmiausias, -ia; savas, -a, savesnis, -ė, saviausias, -ia; aukštai, aukščiau, aukščiausiai; toli, toliau, toliausiai. Trijų prieveiksmių aukščiausiojo laipsnio baigmuo įteisintas dvejopas: (gavo) daugiausia ir daugiausiai, (įvykdė) pirmiausia, pirmučiausia ir pirmiausiai, pirmučiausiai (įprastesnės, kiek teiktinesnės formos su -iausia). Bevardės giminės aukščiausiojo laipsnio pabaiga visada yra -iausia: Čia mums geriausia, plg. prieveiksmį geriausiai padarė. Santykiniai būdvardžiai ir iš jų padaryti prieveiksmiai nelaipsniuojami.

Lietuviai laipsnius sudaro pridėdami tam tikras priesagas (baigmenis). Nėra gerai, kad, nusižiūrėjus į kitas kalbas, pirmiausia į rusų kalbą, dabar laipsnius vis dažniau bandoma nusakyti samplaikiniu būdu – dviejų žodžių junginiais su labiau, labiausiai (kartais daugiau, daugiausiai). Ypač netinka aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio neišvestinių būdvardžių ir iš jų padarytų prieveiksmių samplaikinė forma: Ši medžiaga labiau tvirta (= tvirtesnė). Išsirinkau labiausiai gerą (= geriausią) vietą. Mums dėl to dar labiau pikta (= pikčiau). Labiausiai sunku (= Sunkiausia) ištverti troškulį. Dar dažniau linkstama samplaikiniu būdu reikšti laipsnius, kai būdvardžių ir tam tikrų būdvardėjančių dalyvių formos yra išvestinės: pasakoma ir parašoma labiau (kartais net daugiau) savarankiškas, labiausiai tinkamas, ypač kai būdvardžiai yra tarptautiniai: labiau (net daugiau) kvalifikuotas, labiau sistemingas, labiausiai racionalus. Tokio laipsniavimo reikia vengti. Vartotina: Parinkime tinkamiausią (ne labiausiai tinkamą) pavyzdį. Šis dėstymo būdas racionalesnis (ne labiau racionalus), visiems suprantamesnis (ne labiau suprantamas). Reikia kvalifikuotesnių (ne labiau ar daugiau kvalifikuotų) darbuotojų. Dabar tai skaitomiausia (ne labiausiai skaitoma) knyga. Šitokie labiau, labiausiai pridedami tik prie kitaip nelaipsniuojamų (paprastai veikiamųjų) dalyvių: Jis labiau patyręs specialistas. Šiandien jos labiau pavargusios. Čia labiausiai apleistas darbas.

Labiau, labiausiai netinka prie aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio formų. Sakytina: Jis panašesnis (ne labiau panašesnis) į tėvą negu į motiną. Tu sumanesnė (ne labiau sumanesnė) už mane. Ši eglė (visų) aukščiausia (ne labiausiai aukščiausia). Beje, vietoj daugiau gabesnis, daugiau reikšmingesni geriau vartoti tiesiog (kiek) gabesnis, (kiek) reikšmingesni, o vietoj mažiau gabesnis, mažiau reikšmingesni (ir net vietoj mažiau gabus, mažiau reikšmingi) – ne toks gabus, ne tokie reikšmingi.

Tarptautiniai būdvardžiai optimalus, -i, maksimalus, -i, minimalus, -i, ekstremalus, -i, elementarus, -i iš prigimties rodo apibrėžtą, lyg ir nekintamą ypatybės kiekį, todėl jų geriau nelaipsniuoti. Labiau tinka: Ieškome optimalių arba geresnių, geriausių (ne optimalesnių, optimaliausių) sprendimų. Keliami maksimalūs arba didžiausi (ne maksimaliausi) reikalavimai. Tai galima padaryti su minimaliomis arba mažesnėmis, mažiausiomis (ne minimalesnėmis, minimaliausiomis) darbo sąnaudomis. Dirbame ekstremaliomis arba pavojingomis, pavojingiausiomis (ne ekstremaliausiomis) sąlygomis. Kaip tu nesupranti elementarių arba paprasčiausių (ne elementariausių) dalykų?

Aukštesniojo laipsnio variantas yra aukštėlesnysis laipsnis, turintis mažybės atspalvį: gerėlesnis, -ė; gerėliau (atkreipkime dėmesį į rašybą: ne gerelesnis, -ė; ne gereliau), mažėlesnis, -ė; mažėliau; sūrėlesnis, -ė; sūrėliau. Aukščiausiasis laipsnis kartais sustiprinamas – daromas tarsi visų aukščiausiasis: pats geriausias, pati geriausia; visų geriausias, -ia, bet nereikėtų stiprinti bet kur ištisai.

Linksnių ir asmenų galūnės

Dalis linksnių ir asmenų galūnių gali būti ilgosios arba trumposios. Oficialiuosiuose kalbos stiliuose vartotinos tik ilgosios (pilnosios) linksnių ir asmenų galūnės: vandenyje, upėje, laukuose, visoms įstaigoms, traktoriumi, su žmonėmis; dirbame, dirbate; dirbome, dirbote; dirbdavome, dirbdavote; dirbsime, dirbsite; dirbkime, dirbkite. Laisvuosiuose kalbos stiliuose, ypač buitiniame ir meniniame, dažniausiai labiau tinka, yra gyvesnės, įprastesnės daugelio tarmių vartojamos trumposios linksnių ir asmenų galūnės: vandeny, upėj, laukuos, visom įstaigom, traktorium, su žmonėm; dirbam, dirbat; dirbom, dirbot; dirbdavom, dirbdavot; dirbsim, dirbsit; dirbkim, dirbkit. Vis dėlto čia yra įvairių svyravimų. Vengiama trumpinti tariamosios nuosakos formą dirbtume į dirbtum, nes formaliai sutaptų su tu dirbtum (analogiškai ir dirbtute vengiama trumpinti į dirbtut), o paprastai trumpinamos tik ilgosios tariamosios nuosakos daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens formos: dirbtumėm, rašytumėm; dirbtumėt, rašytumėt. Liepiamosios nuosakos vienaskaitos antrojo asmens forma ir oficialiuosiuose kalbos stiliuose įsitvirtino trumpoji: dirbk, lauk, skaityk, o ilgoji dirbki, lauki, skaityki liko laisvųjų stilių vartosenos paribiuose. Bendraties įprastesnė pilnoji forma: dirbti, laukti, skaityti, o trumpoji dirbt, laukt, skaityt pasitaiko laisvuosiuose kalbos stiliuose. Plačiai tarmėse vartojamos trumposios kai kurių kamienų vietininkų formos jokiuose bendrinės kalbos stiliuose neįteisintos dėl galimo dviprasmiškumo: upė nuskendo (tai vardininkas ar vietininkas?, todėl pavartojama tik upėj), akys tamsu (kadangi tekstų nekirčiuojame, todėl atrodo, kad tai vardininkas, ir renkamės akyse); analogiškai atsisakoma tarmių vietininkų pievo (= pievoj ar pievoje), girto (= girioj ar girioje), seklumo (= seklumoj ar seklumoje) ir pan. Dėl dviprasmiškumo nėra patogus sutrumpintas veikiamųjų dalyvių moteriškosios giminės vienaskaitos vardininkas, pvz.: Perskaičius (plg. Perskaičiusi) susimąstai, nes sutampa su būtojo laiko padalyvio forma. Normiškiau tame šulinyje negu tam šuliny(je).

Bendrinėje kalboje nevartotinos ar vengtinos nelabai paplitusios tarminės linksnių bei asmenų galūnės, atsiradusios daugiausia dėl kai kurių vardažodžių ir veiksmažodžių kamienų mišimo: sakytina direktoriaus, traktoriaus, vaisiaus (ne direktorio, traktorio, vaisio); sandėliuke, kubiliuke (ne sandėliuky, kubiliuky); Jonuk, Alvyduk (ne Jonukai, Alvydukai); kuo, tuo (ne kuom, tuom); geriausias, geriausią; mažiausias, mažiausią (ne geriausis, geriausį; mažiausis, mažiausį); geri, protingi žmonės (ne gerūs, protingūs kaip apie Biržus); gražūs, puikūs žmonės (ne graži, puiki kaip daugelio žemaičių); sėdi, tyli (ne sėdžia, tylia kaip daugelio rytų aukštaičių; -i čia neturi ir žemaičiai); būčiau, turėčiau; būtum, turėtum (ne būtau, turėtau; būtai, turėtai kaip pietų aukštaičių). Tačiau labiau paplitusios tarminės galūnės bent laisvuosiuose kalbos stiliuose vartotinos: šalia oficialesnių formų moteries, obelies (plg. išminties) nėra klaida ir moters, obels (vis dėlto įprasčiau debesies, deguonies negu debesio, deguonio); vienodai gerai (su) dukterimi, seserimi ir (su) dukteria, seseria, kraujyje, vėjyje ir kraujuje, vėjuje. Įprasčiau akmeniu, vandeniu, piemeniu, šuniu, bet grožinėje literatūroje pasitaiko akmenimi, vandenimi, piemenimi, šunimi. Įprasčiau mūsų, jūsų, nors pietų Lietuvos autorių kūryboje pavartojama ir mūs, jūs. Įvardžio pats įprastesnis, senoviškesnis kilmininkas yra paties: Jo paties paklausk, nors laisvuosiuose stiliuose pasitaiko pačio.

Kaitant kai kuriuos žodžius, gali kilti gramatinio jų įforminimo klausimas: tarkim, kokia turėtų būti vardininko norminė galūnė, jeigu tarmėse ji įvairuoja, ir pagal kokio kamieno žodžius tokį žodį kaityti.

Iš dažnesnių svyravimų minėtini:

butelis (ne butelys), sandėlis (ne sandėlys), sąsiuvinis (ne sąsiuvinys) – ir kartais atvirkščiai: labiau teikiama krepšys (ne krepšis), ryšys (ne ryšis);

vietoj dantis, vinis vengtinos tarmybės dantys, vinys;

įprasčiau atvejis, atvejį (negu atvejas, atveją), žvejys, žvejį (negu žvejas, žveją), sąmojus, sąmojų (negu sąmojis, sąmojį).

Nepainiotina vytis, vyčio..., „raitas karžygys; toks herbas“ ir vytis, vyties... „rykštė“.

Kol kas nenusistovėjęs kai kurių tarptautinių daiktavardžių gramatinis įforminimas. Teikiama:

bikinis (ne bikini); euras (ne euro); hobis, gerėliau pomėgis (ne hobi); kakava (ne kakao); kivis (ne kivi); ponis (ne poni); spagečiai (ne spageti); viskis (ne viski); žaliuzės (ne žaliuzi);

mafiozas, -ė, gerėliau mafininkas, -ė (ne mafiozis, -ė); paparacas, -ė (ne paparacis, -ė);

kilkė (ne kilka), sardinė (ne sardina), stauridė (ne staurida), bet remarka (ne remarkė);

aliuminis (ne aliuminijus), opijus (ne opijumas), orimulsija (ne orimulsionas), skumbrė (ne skumbrija), bet ekslibrisas (ne ekslibris), folija (ne folga);

nulis, nulio, nulį (ne nulius, nuliaus, nulių), bet popierius, popieriaus, popierių (ne popieris, popierio, popierį).

Kartais be reikalo parenkamos ne bendrinei kalbai įprastos, o tarminės būdvardžių galūnės. Vartotina: šviežias, -ia; šviežią (ne šviežus, -i; . šviežų); tyras, -a; tyrą (ne tyrus, -i; tyrų) ir priešingai – teiktiniau: blaivus, -i (negu blaivas, -a), gudrus, -i (negu gudras, -a), smailus, -i (negu smailas, -a; taigi ir smailusis, -ioji, ne smailasis, -oji), ūmus, -i (negu ūmas, -a). Dažna ir įkyri spaudos klaida yra pėstysis, pėstįjį; turi būti pėsčiasis, pėsčiąjį, plg. kurčias – kurčiasis, ne kurtysis; gulsčias, stačias – gulsčiasis, stačiasis, ne gulstysis, statysis.

Nepamirština, kad būdvardžių ir būdvardiškųjų žodžių vienaskaitos naudininko ir vietininko galūnės yra kitokios negu daiktavardžių. Jeigu būdvardis ar būdvardiškasis žodis nedaiktavardėja, tai turi būti auksiniam (ne auksiniui) žiedui, vientisiniam (ne vientisiniui) sakiniui, daugiareikšmiam (ne daugiareikšmiui) žodžiui, esminiam (ne esminiui) dalykui, asmeniškam (ne asmeniškui) reikalui, gerbiamam (ne gerbiamui) jubiliatui, ilgamečiam (ne ilgamečiui) darbuotojui; auksiniame (ne auksinyje) narvelyje, vientisiniame (ne vientisinyje) sakinyje, o tokių klaidų dėl kai kurių tarmių poveikio arba dėl noro išlyginti, suprastinti linksniavimo sistemą pasitaiko. Išimtis – kai kurie sudaryti iš dviejų kamienų ir linkę daiktavardėti būdvardžiai, turintys galūnę -is, pvz.: juodbėris, sengalvėlis, mažametis, daugiaaukštis. Jų įprasti, be daiktavardžių pavartoti vienaskaitos naudininkai yra juodbėriui, sengalvėliui, mažamečiui, daugiaaukščiui; tinka ir vietininkas gyvenu daugiaaukštyje. Jeigu į juos žiūrime kaip į priedėliais einančius daiktavardžius, nebus klaida ir juodbėriui žirgui, tėveliui sengalvėliui, mažamečiui vaikui, daugiaaukščiui namui, bet jeigu žiūrime kaip į būdvardžius, tai junginiuose su daiktavardžiais vartojame įprastas būdvardžių galūnes: juodbėriam žirgui, mažamečiam vaikui, daugiaaukščiam namui. Taigi čia galime rinktis.

Suabejojus dėl linksnių ar asmenų galūnių, reikia tikrintis gramatikose, nes ten pateikiamos išlinksniuotų vardažodžių ir išasmenuotų veiksmažodžių paradigmos. Linksniuojamųjų žodžių vardininko galūnę pasitikriname žodynuose, geriausia – „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“.