|
Kalbos dalys, jų formos
Skaitvardžiai
Įvardžiai
Įvardžiuotinės formos
Veiksmažodžiai
Prieveiksmiai
Jungtukas
Dalelytė
Skaitvardžiai
Skaitvardžiai skirstomi į kiekinius (trys,
penkiolika) ir kelintinius (trečias,
penkioliktas).
Kiekiniai dar skirstomi į pagrindinius (trys, devyni),
dauginius (treji, devyneri), kuopinius (trejetas,
devynetas), trupmeninius (viena trečioji, devynios
dešimtosios).
Linksniuojant kiekinius sudėtinius skaitvardžius,
turi kisti visų į šią samplaiką įeinančių galimų linksniuoti
žodžių galūnė: Ten pasiunt ė
šimtą
šešis
(ne šimtas šešis)
žmones. Pardavėme keturis šimtus penkiasdešimt dvi
(ne keturi šimtai penkiasdešimt dvi) tonas bulvių.
Trūksta
tūkstančio dviejų šimtų trisdešimt penkių (ne
tūkstantis du šimtai trisdešimt penkių)
litų. Lobis žemėje išgulėjo tris tūkstančius šešis šimtus
(ne trys tūkstančiai
šeši šimtai) metų.
Tačiau kelintinių sudėtinių skaitvardžių kaitomas
tik paskutinis į juos įeinantis žodis: šimtas pirmas
mokinys, šimtas pirmo mokinio, šimtas pirmam
mokiniui; tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt
ketvirtieji metai; tūkstantis devyni šimtai
aštuoniasdešimt ketvirtųjų metų; tūkstantis devyni šimtai
aštuoniasdešimt ketvirtuosius metus... Sakytina:
Dabar eina du tūkstančiai (ne
du tūkstantis)
tretieji metai.
Šalia nelinksniuojamųjų dešimčių pavadinimų
prireikus galimos ir linksniuojamosios jų formos, ypač
laisvuosiuose kalbos stiliuose: Tr ūksta
trisdešimt
(plg. trisdešimties, trijų dešimčių) litų. Aš jau
vyras po penkiasdešimt (plg. po penkiasdešimties).
Dvidešimt
(plg. Dvidešimčiai; dviem dešimtims) žaidėjų skirti
prizai.
Su daugiskaitiniais, t. y. turinčiais tik daugiskaitą,
daiktavardžiais vartotini dauginiai skaitvardžiai nuo dveji,
-os iki devyneri, -ios, taip pat įvardžiai abeji,
-os; keleri, -ios: Įvyko dvejos (ne dvi)
rungtynės
ir abejas (ne abi) laimėjome. Turiu
kelerius (ne kelis), rodos, ketverius
(ne
keturis) šilkinius marškinius. Pernai buvau net
trejose
(ne trijose) vestuvėse. Dvidešimt
septynerios
(ne Dvidešimt septynios) staklės pakeistos
naujomis. Tai įvyko prieš dvejus metus arba prieš
porą metų
(ne prieš du metus). Sunkiausia įprasti vartoti
dauginius skaitvardžius su metai, nes tai naujas
daugiskaitinis daiktavardis ir tarmėse pasakoma įvairiai (jose
kai kur net yra šio žodžio vienaskaita, plg. Aš čia dirbu
pirmas metas,
t. y. pirmi metai, o kita reikšme metas
laikas
vienaskaitą
tebeturi visos tarmės). Vis dėlto sistemingiau: Vaikui jau
aštuoneri (ne aštuoni) metai. Dauginiai
skaitvardžiai tinka ir nusakant porinius daiktus, pvz.: Turiu
dvejus batus, dvejas pirštines, t. y. dvi jų
poras.
Spaudoje dažna ir naujoji dauginė forma
vieneri, -ios. Geriau jos nevartoti, nes vienas nėra
daug, be to, paprastai nevartoja tarmės, tautosaka, plg. žinomą
mįslę apie pirštinę: Penki tvartai, vienos (ne
vienerios)
durys. Taigi geriau vieni metai, marškiniai,
vartai... negu vieneri. O susidarytoji įvardžio forma
kiekvieneri, -ios taisytina į
kiekvieni, -os, pvz.: Kiekvienais metais, dar
geriau kas metai, kasmet (ne
kiekvieneriais metais)
vyksta apžiūros.
Negalima iš persistengimo dauginius skaitvardžius
vartoti su daiktavardžiais, turinčiais ir vienaskaitą, ir
daugiskaitą (dabar spaudoje šitaip persistengiama neretai). Turi
būti: Praėjo trys (ne trejos)
savaitės, nes
savaitė turi ir vienaskaitą. Po devynių
(ne po devynerių) mėnesių jis grįžo. Dvejos
rungtynės du (ne dveji)
rezultatai. Apdovanoti
trisdešimt penki (ne
trisdešimt penkeri) sportininkai.
Vietoj dveji, -os; treji, -os nevartotinos
tarmybės dvejeri, -ios; trejeri, -ios.
Nepamirština, kad pagrindinių kiekinių
skaitvardžių galininko galūnė yra -is: keturis, penkis,
šešis, septynis..., o dauginių -ius:
ketverius, penkerius, šešerius, septynerius...
Be to, plg. dviem vaikams dvejiems marškiniams; du
vaikus dvejus marškinius; dviem pirštais dvejais
marškiniais. Skiriasi ir du dveji, trys treji,
taip pat abu abeji kai kurių linksnių kamieno formos:
dviejų, trijų vaikų dvejų,
trejų metų; dviejose, abiejose, trijose
trobose dvejose, abejose, trejose
vestuvėse.
Geriau vartoti senąją skaitvardžio du ir
įvardžio abu naudininko formą dviem, abiem, nes
tai sustabarėjusi dviskaita, kur gale -s niekada nebuvo.
Dviem, abiem yra tarmėse, taip pateikiama visose
gramatikose. Taigi normiškiau tiems dviem (ne
dviems)
arba abiem (ne abiems) mokiniams.
Laisvuosiuose stiliuose čia visų žodžių naudininkus galima
sakyti sutrumpintus: tiem dviem arba
abiem geriem mokiniam.
Vietoj tarminių įnagininkų dviejom(is)
pamainom(is), abiejom(is) rankom(is)
vartotina dviem
pamainom(is), abiem (tik ne
dviem) rankom(is).
Dažnai suklystama kelintiniais skaitvardžiais
nusakant dešimtmečius. Pavyzdžiui, rašoma: Daug aukų nusinešė
keturiasdešimtaisiais metais vykęs Antrasis pasaulinis
karas. Kaip suprasti? Juk šis karas vyko ilgiau negu 1940
metais. Čia taip pasakyta aklai sekant rusų kalba: rusai,
sakydami v sorokovych godach, turi galvoje penktąjį
dešimtmetį tarpą tarp 1940 ir 1950 metų, o jeigu sakytų v
sorokovom godu, reikštų 1940-aisiais. Lietuviui
keturiasdešimtaisiais metais yra konkreti data, būtent
1940-ieji, o jei turimas galvoje dešimtmetis, reikia vienetą
pridėti ir sakyti penktajame dešimtmetyje. Antrasis
pasaulinis karas iš tiesų ir vyko penktajame dešimtmetyje,
nors viso jo neužėmė. Sąjūdis Lietuvoje prasidėjo
devintojo dešimtmečio pabaigoje (ne
aštuoniasdešimtaisiais metais). Nepriklausomybė
Lietuvoje atkurta 1991 metais, taigi dešimtojo,
stilingiau
paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje (ne
devyniasdešimtaisiais ir ne
devyniasdešimtiniais metais).
Įvardžiai
Labai paplitusios, ypač miestuose, yra klaidingos
nežymimųjų įvardžių formos su rusų kalbos pavyzdžiu priplaktu
žodeliu tai. Visiškai netinka kas tai kažkas
reikšme (plg. rusų kalbos kto-to); koks, -ia tai;
kuris, -i tai; kieno tai; ne ką geriau ir kažkas tai;
koks, -ia tai; kuris, -i tai; kažkieno tai. Turi būti
Kažkas
(ne Kas tai ar Kažkas tai) tavęs ieškojo.
Kažkoks (ne Koks tai ar Kažkoks tai)
žmogus ateina. Kažkuri (ne Kuri tai ar
Kažkuri tai) moteris pamiršo rankinuką. Kažkieno
(ne Kieno tai ar Kažkieno tai) šuo užpuolė
vaiką. Kažkas tai (=
Kažkas, kažin kas) paliko kažkieno tai (=
kieno, kažkieno) knygą. Vartotinos ir kitos
nežymimųjų įvardžių (be tai) formos, pvz.:
Kažin koks
ar tiesiog Koks žmogus ateina.
Beje, norminiai įvardžiai kažkas; kažkoks,
-ia; kažkuris, -i kartais pavartojami ne ta reikšme: Mes
esame kažką (- šį tą) išmanantys žmonės.
įsigijome televizorių, dar kažką (- kai ką, šį tą).
Eikit kažkas (- kas nors, kas; kuris nors, kuris)
atsakinėti. Turime kažkokių (- šiokių tokių, tam tikrų)
sunkumų. Būtina priimti kažkuriuos (- reikiamus,
tam tikrus) sprendimus. Visais šiais
atvejais kalbėtojas žino realijas, tik jų neatskleidžia, o
nežymimieji įvardžiai su dėmeniu kaž-
vartojami, kai niekas konkrečiai nežinoma: kažkas
buvo; kažkokia gėlė; kažkuris mokinys; kažkieno
kepurė. Lietuvių kalba įvairius neapibrėžtumo atspalvius čia
perteikia subtiliau negu rusų kodėl tuo nepasinaudoti?
Įvardžiai mano, tavo, jo, jos, jūsų, jų
kitų kalbų pavyzdžiu vis dažniau klaidingai pavartojami reikšme
savo. Vartotina savo, kai pats kalbėtojas šneka apie
jam priklausančius dalykus arba tai jam nurodo kitas (kiti).
Turi būti: Kur aš padėjau savo (ne
mano) pirštines? (Tačiau gerai: Kur tu padėjai;
jis, ji padėjo; jūs padėjote mano pirštines?)
Savo (ne
Mano) svajonę aš įgyvendinsiu. (Bet gerai: Ką
tu žinai apie mano svajonę?) Savo (ne
Mūsų) laidą kartosime antradieniais. (Bet gerai:
Mūsų laidos kartojamos antradieniais, nes sakinys čia
beasmenis, veikėjo nėra.) Saugokite savo (ne
jūsų)
sveikatą.
(Bet gerai: Jūsų sveikata puiki.) Pasiimk
savo
(ne tavo) užrašus. (Bet gerai: Čia tavo
užrašai.) Neškim savo (ne
mūsų) daiktus. (Bet gerai: Kur mūsų
daiktai?) Direktorius nuėjo į savo
(ne į jo, nes reikštų gal į kieno kito)
kabinetą. ]i nekeitė savo (ne jos, nes reikštų
gal kieno nors) nuomonės, jie nakvojo savo (ne
jų, nes būtų neaišku kieno)
namuose.
Kai įvardis savo sakinyje yra
aiškiai balastinis, geriau jo nevartoti, pvz.: Savo
sumanumu ir savo darbštumu (- Sumanumu ir
darbštumu) garsėjęs vyresnysis brolis turėjo savo
nuosavą
(= nuosavą arba
savo) namą.
Įvardžiuotinės formos
Kokybiniai būdvardžiai, dalyviai, kelintiniai
skaitvardžiai ir keletas įvardžių turi paprastąsias ir
įvardžiuotines formas. Įvardžiuotinėms formoms būdinga savita
reikšmė ir tarsi dvigubos galūnės. Antrosios galūnės susidarė
prilipus prie paprastųjų senovinių formų įvardžio jis, ji
atitinkamų linksnių formoms, kurios ilgainiui vietomis kiek
pakito: gerasis, geroji; rašantysis, rašančioji; valgomasis,
valgomoji; pirmasis, pirmoji; manasis, manoji; toji (bet
paprastai tasai). Rytų aukštaičių šių formų
vienaskaitos vardininkai kitokie: gerasai, geroja; jaunasai,
jaunoja; pirmasai, pirmoja, tačiau bendrinės kalbos
oficialiuosiuose stiliuose jie nevartojami. Taigi aiškiai
tarminės įvardžiuotinės formos vengtinos, ir blogai, jei kas
sako: laimėjo dviem šimtojom (= šimtosiom)
sekundės, baltiejiem (=
baltiesiems) dobilams ir pan. Buityje ypač
dažnas tarminis moteriškosios giminės daugiskaitos galininkas:
vietoj
gerąsias pasakoma geraisias, geruosi(a)s
ir pan.
Pačios formos retai iškraipomos, bet daug sunkiau
nusprendžiama, kur įvardžiuotinė forma bendrinėje kalboje tinka,
kur ne.
Įvardžiuotines formas geriausiai išlaikė
žemaičiai. Daugelis rytų ir pietų aukštaičių dažniausiai
verčiasi paprastosiomis, todėl jie, kalbėdami ir bendrine kalba,
pavartoja paprastąsias formas vietoj įvardžiuotinių, o kartais
persistengdami įvardžiuotines vietoj paprastųjų. Taigi kad
neklystume, būtina išsiaiškinti, kur įvardžiuotinių formų
reikia.
Įvardžiuotinės formos būtinos, kai pasakoma
daiktų rūšis, tam tikras tipas ir sudaromas sudėtinis terminas.
Jų čia nevartoti aiški klaida. Vienas dalykas yra aukšta
mokykla (turinti daug aukštų), kitas aukštoji
mokykla (mokyklos rūšis, tipas tam tikras terminas), todėl
vartotina Kaimynų sūnus mokosi aukštojoje (ne
aukštoje)
mokykloje. Panašiai tinka tik Pirkau juodųjų
(ne juodų; juodi gali reikšti ir nešvarūs)
serbentų. Mėgstu saldžiuosius (ką kita reikš
saldžius)
žirnius. Tai senieji (ne seni, nes gali
reikšti ir nudėvėti, sudriskę) raštai. Motina turėjo
siuvamąją (ne siuvamą) mašiną. Norėdami
tokių klaidų išvengti, laikykimės nusistovėjusios žodynų ir
vadovėlių terminijos: sveikieji (ne sveiki)
skaičiai;
statusis (ne status) trikampis; kintamoji
(ne kintama) srovė; trumpasis (ne
trumpas)
elektros jungimas; spalvotieji (ne spalvoti)
metalai; radioaktyviosios (ne radioaktyvios)
medžiagos; nepilnieji (ne nepilni)
sakiniai;
derinamieji (ne derinami) pažyminiai;
vyriškoji
(ne vyriška) daiktavardžio giminė. Kaip tam
tikri terminai suvokiama vyresnysis (ne
vyresnis)
mokytojas; vyriausioji (ne vyriausia)
buhalterė;
vyriausiasis (ne vyriausias) redaktorius;
pirmasis (ne pirmas) pavaduotojas;
atsakingoji
(ne atsakinga) sekretorė; Aukščiausiasis
(ne
Aukščiausias) Teismas; Šventasis (ne
Šventas) Raštas. Iš dažnų buities terminų įsidėmėtini
kramtomoji (ne kramtoma) guma; lengvieji
(ne lengvi) automobiliai; mobilusis (ne
mobilus)
telefonas; gyvenamasis (ne gyvenamas)
namas; nekilnojamasis (ne nekilnojamas)
turtas;
uždaroji (ne uždara) akcinė bendrovė. Vis
dėlto yra ir įsigalėjusių, jau nebekeistinų neįvardžiuotinių
formų, pvz.: juoda duona, smulkus cukrus,
liesa
varškė, minkšti baldai, nors
žalioji arbata, valgomoji druska.
Įvardžiuotinių formų reikia pabrėžiant ypatybės
didumą, ką išskiriant iš kitų, akcentuojant, pvz.: Čia mano
gerasis paltas; iš kelių gerų išskiriame vieną patį
geriausią; mano geras paltas reikš, kad jis dar
nenudėvėtas. Įvardžiuotinės formos praverčia ir ryškinant
savitą, individualią ypatybę (naujasis kelias;
slaptieji dokumentai), supriešinant dvi ypatybes:
Pamokslą sakė jaunasis kunigas (taigi ne
senasis);
kas kita sakė jaunas kunigas (neakcentuota
ypatybė ir su jokia kita nesupriešinta). Įvardžiuotinė forma
išskiriamajai daikto ypatybei reikšti ypač būtina, kai būdvardis
ar dalyvis sudaiktavardėjęs: Skęstančiųjų (ne
Skęstančių)
gelbėjimo draugija; Mirusiųjų (ne
Mirusių)
minėjimo diena; atsiskaitysime grynaisiais
(ne grynais).
Pabrėžiant mandagiau sakyti gerbiamasis
ministre, gerbiamieji svečiai negu gerbiamas ministre,
gerbiami svečiai. Formos gerbiamasis, -oji; gerbiamieji
pavartojamos ir be daiktavardžio.
Kai nieko nepabrėžiame ir specialiai
neišskiriame, ypač kai su daiktavardžiu (paprastai išplėstame
pažyminyje) eina nedaiktavardėjantis veikiamasis dalyvis,
įvardžiuotinės formos netinka: Mokiniai, norintys
(ne norintieji) eiti į teatrą, renkasi kieme.
Žmonės, turintys (ne turintieji) kokią
negalią, buriasi į organizacijas. Ką darys šalį valdanti
(ne šalį valdančioji) partija? Kokie
jaudinantys (ne
jaudinantieji)
buvo tie susitikimai! Tai abstrakčias sąvokas
reiškiantys (ne reiškiantieji)
daiktavardžiai.
Čia galima skirti atvejus, kai veikiamieji dalyviai
vartojami su daiktavardžiu ir be jo, plg. Laukiantys
(ne Laukiantieji) žmonės nekantravo ir
Laukiantieji nekantravo (dalyvis daiktavardėja).
Studentai, neišlaikę (ne neišlaikiusieji)
egzamino, galės perlaikyti ir Neišlaikiusieji
galės perlaikyti (dalyvis daiktavardėja).
Įvardžiuotinės formos paprastai nedaromos iš
būdvardžių, turinčių priesagą -inis. Neįmanomos
įvardžiuotinės formos visų tokių būdvardžių, turinčių
tarptautinį kamieną, pvz.: grupinis, -ė; esminis, -ė;
informacinis, -ė; sisteminis, -ė, ir beveik visų
lietuviškųjų, pvz.: medinis, -ė; auksinis, -ė; laukinis, -ė;
galinis, -ė; rytinis, -ė; žieminis, -ė; asmeninis, -ė;
santykinis, -ė. Iš vieno kito, dažniau su -(ut)inis,
-(ur)inis, pvz.: paskutinis, -ė; vidurinis,
-ė; viršutinis, -ė; apatinis, -ė įvardžiuotinės formos
kartais pasidaromos, tačiau sudėtiniams terminams jos
nevartotinos: vidurinė (ne vidurinioji)
mokykla
(nors aukštoji mokykla); vidurinė (ne
vidurinioji)
klasė; viduriniai amžiai arba
viduramžiai (ne vidurinieji amžiai);
apatinis, viršutinis (ne apatinysis, viršutinysis)
žandikaulis;
vidutinių (ne vidutiniųjų) bangų siųstuvas;
viršutinis (ne viršutinysis) atmosferos
sluoksnis;
paskutinis (ne paskutinysis) patepimas. Ir
ne terminuose vis dėlto paprastosios šių būdvardžių formos yra
įprastesnės sakoma: Vidurinė sesuo dar neištekėjo.
Po paskutinės pamokos eisime namo. O vietoj kritikų
pamėgto pasakymo paskutiniajame savo romane rašytojas
vaizduoja reikėtų: naujausiame, jei
rašytojas dar nemiręs ir dar galbūt šį tą sukurs, o jei miręs
tai gerėliau paskutiniame.
Aiškiai piktnaudžiaujama kelintinių skaitvardžių
įvardžiuotinėmis formomis paprastosios formos spaudoje beveik
išnyko (buityje atvirkščiai: dažnai pamirštamos
įvardžiuotinės). Jų ir kitų būdvardiškųjų žodžių įvardžiuotinių
ir neįvardžiuotinių formų vartosena neturėtų skirtis. Taigi
pirmiausia įvardžiuotinės kelintinių skaitvardžių formos
vartotinos, kai įeina į terminą ar kokį sudėtinį pavadinimą:
Mokiausi Panevėžio antrojoje (ne antroje)
vidurinėje mokykloje. Tai pirmoji (ne pirma)
kirčiuotė. Čia trečiosios (ne
trečios) asmenuotės veiksmažodis. Šių žodžių
įvardžiuotinės formos būtinos ir nusakant švenčių dienas:
Artėja Vasario šešioliktoji
arba 16-oji (ne Vasario šešiolikta ar
16-a). Nepabrėžiamas, paprastas dienas geriau
nusakyti paprastosiomis formomis: Šiandien kovo šešta
(ne
šeštoji). Konferencija vyks spalio dešimtą
(ne
dešimtąją). Paprastosiomis formomis nusakome ir
nepabrėžiamas savaites, mėnesius: Aštunto (ne
Aštuntojo)
mėnesio trečią (ne trečiąją)
savaitę jis turėtų grįžti, tik datos metus iš tradicijos
paprastai nusakome įvardžiuotinėmis formomis: Du tūkstančiai
pirmieji metai buvo nešalti, o du tūkstančiai antrųjų
gruodis šaltas. Ir
visais kitais atvejais neakcentuojamų, specialiai neišskiriamų
kelintinių skaitvardžių patartina rinktis paprastąsias, o ne
įvardžiuotines formas: Romanas į lietuvių
kalbą išverstas pirmą
(ne pirmąjį)
kartą. Aš atbėgau penktas (ne penktasis),
tu
šešta (ne
šeštoji). Garsiau dainuosime antrą
(ne antrąjį)
ir ketvirtą (ne
ketvirtąjį)
posmą. Žaidėjas prasižengė trečią
(ne trečiąjį)
sykį. Išleidau paskutinį dvidešimt aštuntą
(ne dvidešimt aštuntąjį) litą.
Ar pabrėšime ką, ar ne, pvz.: užėmė
pirmąją ar
pirmą
vietą, gavo ketvirtąją
ar ketvirtą
pražangą ir pan. dažnai priklauso nuo mūsų noro.
Kai kurios įvardžiuotinės būdvardžių ir
neveikiamųjų dalyvių formos yra sudaiktavardėjusios:
jaunasis, jaunoji (jaunikio ar nuotakos reikšme);
mylimasis, mylimoji; nelabasis; miegamasis, valgomasis;
siuvamoji, kuliamoji: Jaunąjį
ir jaunąją tėvai pasitiko prie slenksčio. Kas apsakys
jausmus, kuriuos mylimasis jaučia mylimajai?
Gal tave nelabasis apsėdo? Prie virtuvės buvo
valgomasis, pačiame gale miegamasis. Mergina
pastūmė siuvamąją ir išskubėjo į kiemą, kur jau pradėjo
burgzti kuliamoji.
Iš pirmo
žvilgsnio atrodo, kad laukimo salė patogiau ir trumpiau
negu laukiamoji salė. Tačiau antrąjį terminą galima
trumpinti sakyti: čia laukiamoji; susitiksime
laukiamojoje; eikim į laukiamąją ir pan.,
vadinasi, lankstesnis, patogesnis yra būtent šis terminas.
Vis dėlto dėl rusų kalbos poveikio įvardžiuotinės
formos pradėtos daiktavardinti per dažnai. Jos be reikalo stumia
jau esamus daiktavardžius. Ypač netinka sudaiktavardinti
veikiamieji dalyviai asmenims pagal pareigas pavadinti. Turi
būti: Budėtojas (ne Budintysis ir juo
labiau ne budintis) gavo skubų pranešimą (beje,
klasėje budintį mokinį galima kaip kadaise vadinti
tvarkdariu,
taip atskirtume nuo budėtojo tą dieną
mokykloje budinčio mokytojo). Protokolą pasirašo posėdžio
pirmininkas ir sekretorius (ne
pirmininkaujant(ys)is ir sekretoriaujant(ys)is.)
Renginio vedėjas (ne vedantysis) stengėsi,
kad žiūrovai nenuobodžiautų. Šita laidos vedėja (ne
vedančioji)
daug kam patinka. Vengtini tokie veikiamieji dalyviai ir
asmenims pagal nuolatinį veiksmą pavadinti:
Ligonis (ne Sergantysis) dejavo, blaškėsi.
Kalbėtojo (ne
Kalbančiojo) nenutraukite. Mokiniai
(arba
moksleiviai) (ne besimokantieji)
čia gauna nemokamus
pietus. Išklausykime gamyklos darbuotojų,
t. y. tarnautojų ir darbininkų (ne
dirbančiųjų)
nuomonę. Čia vieta rūkytojams
(ne rūkantiesiems).
Žaidėjai
(ne
Žaidžiantieji) klydo.
Sužargonintoje vaikų ir jaunimo kalboje bandoma
daiktavardiškai vartoti net neįvardžiuotines būdvardžių formas:
Mažas, kur lendi? Rudas, pasitrauk! ir pan. Reikia
sakyti: Mažyli arba Mažiuk, kur lendi?
Rudi arba Ručki,
pasitrauk!
Veiksmažodžiai
Yra didelė veiksmažodžių formų, jų kamienų
įvairovė. Ne viskas, kas pasitaiko tarmėse, tinka bendrinei
kalbai.
Pavartojama aiškiai nenorminių vieno kito
veiksmažodžio ir iš jo išvesto veiksmažodinio daiktavardžio
formų.
Turi būti:
įgalioti, įgalioja, įgaliojo, įgaliojimas
(ne
įgaliuoti,
įgaliuoju, įgaliavo, įgaliavimas);
įkainoti, įkainoja, įkainojo, įkainojimas
(ne
įkainuoti, įkainuoja, įkainavo, įkainavimas); taip
pat vartotina nukainoti, perkainoti, kainoti
nustatyti kainą;
nuomoti, nuomoja, nuomojo, nuomojimas
(ne nuomuoti,
nuomuoja, nuomavo, nuomavimas);
nervinti, nervina, nervino, nervinimas
(ne nervuoti, nervuoja,
nervavo, nervavimas). Taigi ir nervingas, -a
(ne
nervuotas, -a);
paralyžiuoti,
paralyžiuoja, paralyžiavo, paralyžiavimas (ne
paralyžuoti (ar paraližuoti), paralyžuoja,
paralyžavo, paralyžavimas). (Įteisinta
paralyžius,
ne paralyžas ar
paraližas.)
Tarmėse ypač įvairuoja veiksmažodžiai su -inti
ir -yti. Vakarų aukštaičiai kauniškiai čia per daug
apibendrinę -yti: net vietoj gadinti, naikinti,
sodinti pasako gadyti, naikyti, sodyti. Tačiau
būna ir priešingai: kai kuriuos veiksmažodžius su -yti
žodynai laiko normiškesniais, o vartosenoje pernelyg dažnos
tarmybės su -inti. Labiau siūloma:
dalyti, dalija, dalijo, dalijimas
(ne dalinti,
dalina, dalino, dalinimas);
mokyti, moko, mokė, mokymas
(šio veiksmažodžio vartosena
bendrinėje kalboje pakankamai nusistovėjusi, todėl tarmybės
mokinti, mokina, mokino, mokinimas galima vertinti ir
griežčiau);
vardyti, vardija, vardijo, vardijimas
(ne vardinti,
vardina, vardino, vardinimas).
Taip pat labiau siūloma:
grandyti, grando, grandė, grandymas
(ne gramdyti, gramdo, gramdė,
gramdymas);
reikėti, reikia, reikėjo, reikės, reikėtų
(ne
reikti, reikia, reikė,
reiks, reiktų);
mėgdžioti, mėgdžioja, mėgdžiojo, mėgdžiojimas
(ne
mėgzdžioti, mėgzdžioja ar mėgzdo, mėgzdžiojo,
mėgzdžiojimas ar mėgzdymas);
skliausti, skliaučia, skliautė, skliautimas
(ne skliausti,
skliaudžia, skliaudė, skliaudimas).
Tačiau įteisinta ir gretybių. Pavyzdžiui,
vienodai gerai:
grasyti, graso, grasė, grasymas
ir
grasinti, grasina, grasino, grasinimas;
kabėti, kaba, kabėjo, kabėjimas
ir
kaboti, kabo, kabojo, kabojimas.
Ypač įvairuoja veiksmažodžių esamojo laiko
kamienai antai sakoma krinta ir krenta. Žodynai
į pirmą vietą kelia plačiau paplitusią formą krinta,
todėl bent oficialiuosiuose kalbos stiliuose reikėtų vartoti ją,
taip pat ir atkrintamosios (ne atkrentamosios)
varžybos. Neabejotinai normiškesnė yra forma mėgsta
negu tarmybė mėgia, todėl geriau vartoti
mėgstamas, -a, o ne mėgiamas, -a. Yra ir
daugiau esamojo laiko formos svyravimų. Taigi suabejojus, kaip,
tarkim, vartoti: žūva, žūna ar žūsta, geriausia
tikrintis norminamuosiuose žodynuose, kur pateiktos visos trys
pagrindinės veiksmažodžio formos: bendratis, esamojo ir būtojo
kartinio laiko trečiasis asmuo. Žodynai pateikia
žūti, žūva (žūsta), žuvo, vadinasi,
oficialiajai kalbai teiktinesne forma laiko žūva,
nors leidinyje Gramatinės formos ir jų vartojimas (2002)
pirmenybė teikiama formai
žūsta, į antrą vietą pastūmėta žūva, o žūna
gali būti pavartota nebent laisvuosiuose kalbos stiliuose.
Retkarčiais esamojo laiko formų įvairovė susijusi ir su
vartosenos subtilybėmis. Pavyzdžiui, būti esamojo laiko
formos nurodomos tokios: yra, esti, būna, būva.
Universaliausiai vartojama yra: Varna yra paukštis.
Rudenį yra lietingų dienų, bet nepasakysime Varna
esti arba būna, būva paukštis atrodytų, tartum
kuriuo vienu tarpu, nors labai tinka
Rudenį esti, būna, būva lietingų dienų.
Be abejo, nėra vartotina pietų aukštaičių tarmybė
žiūrau, žiūro (= žiūriu, žiūri), būtojo
laiko formų rytietybės sukė, supė (=
suko, supo) ir pan., žemaitybė mušo (=
mušė).
Įsidėmėtina, kad ribotos trukmės veiksmą
reiškiančių veiksmažodžių šaknyse trumpasis balsis virsta
ilguoju, pvz.: lipti, bet (pa)lypėti;
mesti,
bet (pa)mėtėti; nešti,
bet (pa)nėšėti; vesti, bet (pa)vėdėti;
vežti, bet (pa)vėžėti.
Todėl vengtina: Teko pasilipėti (-
pasilypėti)
aukščiau. Pametėk (- Pamėtėk)
man sviedinį. Panešėk (- Panėšėk) krepšį.
Pavežėk
(- Pavėžėk) mane.
Spaudoje labai įvairuoja moteriškosios giminės
pusdalyvio daugiskaitos forma: parašoma ir su -osi (Merginos
ėjo šypsodamosi), ir su -osios (Merginos
ėjo šypsodamosios). Teikiama su -osi:
Merginos ėjo šypsodamosi, juokdamosi (ne
šypsodamosios, juokdamosios). Apie nelaimę pasakojo
dukterys, šluostydamosi
(ne šluostydamosios) ašaras. Tai pranešė užsienio
agentūros, remdamosi (ne remdamosios)
informuotais šaltiniais. Rinktinasi -osi, ne
-osios todėl, kad sangrąžos formantas -si yra
nekaitomas: kas pasako, parašo prausiuosiu, tikiuosiu,
tas klysta; turi būti
prausiuosi, tikiuosi. Vartotina tik
kreipimosi, kreipimuisi, kreipimąsi...,
ne kreipimosio, kreipimuisiui, kreipimasį... Tiesa,
formos šypsodamosi, juokdamosi kai kam lyg neįprastos.
Tačiau jų daryba neturėtų kelti abejonių. Viena mergina ėjo
šypsodama + si = šypsodamasi.
Kelios merginos ėjo šypsodamos + si = šypsodamosi,
nes dviejų s čia netariame ir nerašome. Panašiai
juokdamosi, prausdamosi, remdamosi...
Tinka ir Besišypsodamos, besijuokdamos
jos parėjo namo.
Yra dvejopa esamojo ir retoka būsimojo laiko
veikiamųjų dalyvių vyriškosios giminės vardininko forma: esąs,
dirbąs ir esantis, dirbantis; esą,
dirbą ir esantys, dirbantys; būsiąs
ir būsiantis; būsią ir būsiantys.
Ilgąja forma paprastai pasakomi pažyminiai, o trumpoji
labiau tinka būviui reikšti, sudurtinėms formoms sudaryti.
Dabar dalyvių vartosena per daug siaurinama.
Primirštama atpasakojamoji dalyvinė kalba, kuri puikiai
perteikia ne visai tikrus, iš kitų girdėtus dalykus, pvz.:
Žmogelis ėjęs ėjęs, pavargęs, atsisėdęs
ir užmigęs (atpasakojant geriau negu ėjo ėjo,
pavargo, atsisėdo ir užmigo). Ponas važiuojąs ir
matąs
(atpasakojant geriau negu važiuoja
ir mato) piemenį ganant.
Taip pat nepamirštinos sudėtinės veiksmažodžių
formos, nes jos padeda perteikti kiek skirtingus reikšmės
atspalvius. Galima sakyti Aš pavargau ir Aš
esu (buvau) pavargęs
(pabrėžiame iš būsenos kylantį požymį). Gimiau 1980
metais ir Esu gimęs, -usi
1980 metais (tai labiau tinka autobiografijose, nes
ryškiname ne patį įvykį, o iš jo kylantį asmens požymį); dar
plg. Buvau Paryžiuje ir Esu buvęs, -usi
Paryžiuje. Vakar palijo (pabrėžiame veiksmą)
Vakar buvo paliję, šiandien vėl sausa (svarbiau
būsena).
Sudėtinėse veiksmažodžių formose vietoj būti
nevartotinas prie neveikiamųjų dalyvių veiksmažodis
tapti: Neseniai jis buvo (ne tapo)
paskirtas viršininku. Už tai mes būsime (ne
tapsime)
pagirti.
Dažniausiai klystama be reikalo atsisakant
sudėtinių tariamosios nuosakos formų. Tariamoji nuosaka iš tiesų
žymi nevisiškai vienodą laiką, ir jos formos turi skirtis.
Kai kalbama apie dabarties ar ateities tariamą
veiksmą, tinka vientisinės veiksmažodžio formos: Jei
žinočiau, pasakyčiau. Kad turėtų, paskolintų.
Tačiau kalbant apie praeities tariamą (nerealizuotą) veiksmą,
kuris jau nebeaktualus, gal ir nebeįmanomas, būtinos sudėtinės
veiksmažodžio formos: Jei būčiau žinojęs (žinojusi),
būčiau pasakęs (pasakiusi). Kad būtų
turėjęs
(turėjusi), būtų paskolinęs
(paskolinusi).
Šiuo atveju nelogiška sudėtinę veiksmažodžio formą vartoti
tik viename sudėtinio sakinio dėmenyje: Jei būčiau žinojęs
(žinojusi), pasakyčiau. Kad būtų
turėjęs (turėjusi), paskolintų
(dabar tai nebeaktualu, todėl reikia vartoti
būčiau pasakęs, būtų paskolinęs). Klaidų, kur
nejaučiama, kad reikia sudėtinės tariamosios nuosakos
veiksmažodžių formos, dabar gana daug: Kad būtų buvę
atsargesni, nelaimės išvengtų (= būtų išvengę).
Jeigu prieš trejus metus mokiniams pasiūlytume (=
būtume pasiūlę) naudotis kompiuteriu, ne visi tai
sugebėtų
(= būtų sugebėję). Jei prieš pusmetį būtų
priimtas
(= būtų buvęs priimtas) naujas bankroto
įstatymas, dabar skolos būtų mažesnės. Pareigūnas pistoletą buvo
palikęs darbe, o jeigu turėtų (= būtų turėjęs)
vakarykščiame susirėmime, tikriausiai įvyktų (= būtų
įvykęs) susišaudymas. O ką pats būčiau daręs,
jei gaučiau (= būčiau gavęs) tokį įsakymą?
(Tačiau jeigu tai ne praeitis, o aktualu dabar, tai O ką
pats
daryčiau, jei gaučiau tokį įsakymą?)
Jei pasimokytų
(= būtų pasimokęs), egzaminą būtų
išlaikęs
(jeigu jis jau įvyko, o jeigu dar ne, tai Jei
pasimokytų (jeigu mokytis dar yra laiko) arba Jei
būtų pasimokęs (jeigu mokytis laiko jau nebėra),
egzaminą išlaikytų).
Dažna klaida (paprastai rusų kalbos pavyzdžiu)
vietoj paprastųjų veiksmažodžio formų vartoti sangrąžines.
Sangrąžinės formos netinka neveikiamosios rūšies
reikšme, t. y. kai jomis reiškiamas veiksmas negali vykti
savaime, o vyksta kieno valia ar pastangomis. Taigi turi būti
Parduodamas (ne Parsiduoda) dar geras
namas;
buityje geriau: Parduodame (jei kiti tai
Parduoda) dar gerą namą. Išnuomojamas
(ne Išsinuomoja) vieno kambario butas.
Pastatytas
(ne Išsistatė)
naujas kvartalas. Kaip šis žodis rašomas ir tariamas
(ne rašosi
ir tariasi)? Šis
įvardis kirčiuojamas, kirčiuotinas
(ne kirčiuojasi)
kitaip
arba Šį įvardį
kirčiuojame, reikia kirčiuoti kitaip. Vienas kintamasis
bus išreikštas (ne
išsireikš) kitu. Taisytina ir Oro pagerėjimo
nenusimato (= nenumatoma, nelaukiama).
Gal tai spręsis (= bus sprendžiama)
Vyriausybės lygiu? Šis paveikslas gerai žiūrisi (=
patrauklus, efektingas; Į šį paveikslą miela, malonu
žiūrėti). Reikia kurti taip, kad romanas skaitytųsi
(= būtų skaitomas; kad romaną būtų įdomu skaityti).
Vietoj
Jaunasis autorius jau spausdinasi žurnaluose geriau
savo kūrinius jau spausdina žurnaluose arba
Jaunojo autoriaus kūrinius jau spausdina žurnalai.
Geriau Bus atidaryta (negu Atsidarys)
paroda. Atsargiai: durys uždaromos arba duris uždarome
(negu durys užsidaro). Pabrėžiant
tikslingas pastangas, geriau Buvo atkurta (negu
atsikūrė)
draugija,
įsteigtas
(negu įsisteigė) klubas. Vietoj
Man prisimena vienas įvykis įprasčiau Aš prisimenu
vieną įvykį arba Man įstrigo į atmintį, liko atmintyje
vienas įvykis. Vietoj Man nesinori kartotis labiau
tinka kartoti arba Aš
nenoriu, nenorėčiau kartoti.
Kartais paprastosios ir sangrąžinės formos
vartotinos pasirinktinai. Be kokio reikšmės skirtumo galima
sakyti šypso ir šypsosi (bet tik
juokiasi), prašom sėsti ir sėstis, belsti ir
belstis į duris, stažavo ir stažavosi užsienyje.
Šalia senovinių pasakymų Jau namai matyti. Girdėti
dainos
toleruojami ir naujesni Jau namai
matosi. Girdisi dainos.
Į save nukreiptam veiksmui reikšti netinka
nesangrąžinė forma su įvardžiais savęs, save. Reikia
rinktis sangrąžinę formą: Nepramankštinę savęs (=
Neprasimankštinę)
nepradėkite sudėtingesnių pratimų. Jos puošdavo save (=
puošdavosi) segėmis. Jie skelbė save (=
skelbėsi) išrinktaisiais. Vaikinas gerai save
užsirekomendavo (= gerai užsirekomendavo,
įprasčiau gerai pasirodė,
padarė gerą įspūdį).
Kartais pridėti
įvardžiai (ypač sau, su savim(i), tarp savęs)
klaida nelaikomi, bet yra nebūtini, sakinį išpučia:
Nusirašiau sau (užtenka Nusirašiau; jeigu
kitam, būtų Nurašiau) tvarkaraštį.
Pasiimsiu su savim (užtenka Pasiimsiu)
krepšį. Jie tarp savęs pykstasi (užtenka pykstasi).
Prieveiksmiai
Prieveiksmiai, padaryti iš įvardžių, kaip ir tie
įvardžiai, vartotini be žodelio tai, kurį kai kas prideda
paveikti rusų kalbos. Labai didelės klaidos yra kur tai
(plg. gde-to), kada tai, kaip tai, kiek tai, kodėl
tai,
ne ką geriau ir kažkur tai, kažkada tai, kažkaip tai, kažkiek
tai, kažkodėl tai. Vartotina Kažkur
arba Kažin kur (ne Kur tai ar
Kažkur tai) padėjau neberandu. Kažkada
arba Kadaise (ne Kada tai ar
Kažkada tai)
čia buvo didelės girios. Kažkaip
arba Kaip nors (ne
Kaip tai arba Kažkaip
tai) reikia žmogui verstis. Po kažkiek,
čia geriau Po kiek
(ne Po kiek tai ar Po kažkiek
tai) metų turėtume gyventi geriau. Niekas tų durų
kažkodėl
(ne kodėl tai ar
kažkodėl tai)
neatidarė.
Beje, norminiai prieveiksmiai kažkur, kažkiek
dažnai pavartojami netinkamai, ne savo reikšme. Kažkur
nevartotinas reikšme apie, maždaug. Turi būti Grįšiu
maždaug (ne kažkur) apie pirmą. Svers
maždaug
arba apie (ne kažkur) kilogramą.
Vietoj
kažkur geriau tinka kur nors, kai kalbėtojas
galimus variantus žino: Stengsiuos kur nors
(geriau negu kažkur) įstoti. Vyksiu kur nors
(geriau negu kažkur) į užsienį. Kažkur
nevartotinas kaip tuščias, nieko nesakantis žodis, todėl
Mokiniai kažkur nesistengia, kažkur nesimoko taisytina į
Mokiniai nesistengia, nesimoko. Kažkiek geriau nevartoti
reikšme šiek tiek, truputį. Sakytina: Jis šiek tiek
arba
truputį (ne kažkiek) moka anglų kalbą.
Ji už mane šiek tiek arba truputį (ne
kažkiek)
vyresnė. Valdžia reformas šiek tiek arba
truputį, iš dalies (ne kažkiek)
pristabdė. Man šiek tiek, truputį, kiek (ne
kažkiek)
sušlubavo širdis. Kažkiek labiausiai tinka tik pasakymuose
be reikšmės šiek tiek: Kažkiek
ten neuždirbsi. Ne kažkiek sumokėjo.
Būdo prieveiksmiai nedarytini iš būdvardžių,
turinčių priesagą -inis. Turi būti: moksliškai
(ne moksliniai) įrodyta; dvasiškai
(ne
dvasiniai) tobulėjame;
fiziškai (ne
fiziniai) stiprus, ekonomiškai
(ne ekonominiai) naudinga; iš esmės
(ne esminiai) pasikeitė;
iš principo (ne
principiniai) skiriasi;
šimtu procentų
arba visiškai (ne
šimtaprocentiniai)
įvykdyta.
Be to, prieveiksmiai su baigmeniu -iai
nedarytini iš santykinių būdvardžių, kurių vienaskaitos
vardininko galūnė yra -is, o daugiskaitos naudininko
-iams, plg. abipusis, abipusiams; beprasmis, beprasmiams.
Turi būti abiem pusėm(s)
arba abipusiškai (ne abipusiai)
naudinga sutartis; beprasmiškai
arba be prasmės (ne beprasmiai)
žuvo;
be tikslo (ne betiksliai) klaidžioja;
pirma laiko (ne pirmalaikiai)
atsiskaitė; kaip reikiant arba tinkamai
(ne visaverčiai)
maitina; vienareikšmiškai
(ne
vienareikšmiai)
vertiname.
Prieveiksmiai su -ai, padaryti iš
priesagos -iškas būdvardžių, nevartotini vietoj pačių tų
būdvardžių daikto kokybei žymėti (iš rusų kalbos perimtas
reiškinys). Sakytina: Man patinka ukrainietiški
barščiai (ne barščiai
ukrainietiškai). Čia turkiškai paruošta
arba išvirta
kava (ne kava turkiškai).
Mačiau filmą Itališkos skyrybos
(ne
Skyrybos itališkai). Tai
kaunietiškas arba
Kaunui būdingas nusikaltimas (ne
nusikaltimas kaunietiškai).
Ką tau lemia kiniškas
arba pagal kinų
tradicijas, horoskopą sudarytas planetų paradas (ne
planetų
paradas kiniškai)? Čia jau suomiškas, toks kaip suomių
lėtumas
(ne lėtumas suomiškai).
Nuo senovės lietuviai įpratę prieveiksmius daryti
iš neveikiamųjų dalyvių, todėl geriau įtikinamai
(negu įtikinančiai) įrodė; bauginamai
(negu
bauginančiai)
suriaumojo; įžeidžiamai
(negu įžeidžiančiai)
pasielgė;
niekinamai (negu niekinančiai)
pažvelgė; padrąsinamai
(negu padrąsinančiai)
nusišypsojo; svaiginamai (negu
svaiginančiai)
gaivus oras. Tačiau įsigalėjo prisivalgėm
atsakančiai; pasielgė nevykusiai; pasiutusiai
linksma.
Bendrinėje kalboje skirtina seniai ir
senai (tarmės ne visos skiria: kai kurios turi tik
senai). Laiko reikšme vartotina seniai: Seniai
(ne Senai) nesimatėm. Seniai (ne
Senai)
tai buvo. Jau seniai (ne senai) ši
pilis virto griuvėsiais. Neseniai (ne
Nesenai) buvau Kaune. Senai vartojama būdo reikšme:
Jis senai
atrodo, t. y. atrodo senas, pasenęs.
Sovietmečiu pagal rusų kalbos pavyzdį
intensyvumui pabrėžti pradėjo plisti kartojami prieveiksmiai,
sujungti jungtuku ir. Tokie junginiai taisytini. Labai
ir labai (= Labai arba Labai labai)
noriu. Buvome labai ir labai (= labai labai,
labai, nepaprastai, be galo) laimingi. Nuolat
ir nuolat (= Nuolat, dažnai)
mintimis grįžtu į vaikystę. Čia dar slypi daug ir daug (=
daug, labai daug, daug daug, be galo daug, itin daug)
paslapčių.
Netinka taip jungti ir kuopos reikšmę turinčius
skaitvardžius arba daiktavardžius gausai pabrėžti, įspūdžiui
sustiprinti: Šimtai ir šimtai (= Šimtai,
vaizdingiau Šimtų šimtai) žmonių žuvo.
Tūkstančiai ir tūkstančiai (= Tūkstančiai,
vaizdingiau Tūkstančių tūkstančiai)
liko be pastogės. Ėjo minios ir minios (= minios,
vaizdingiau minių minios)
demonstrantų. Pulkai ir pulkai (= Pulkai,
vaizdingiau Pulkų pulkai)
paukščių būriuojasi rezervate. Krūvos ir krūvos (=
Krūvos; Krūvų krūvos)
metalo suversta patvoriuose.
Tačiau kai tokiomis konstrukcijomis pasakoma ne
tiek intensyvumas ir gausa, kiek kartojimasis, pastovumas,
nenutrūkstamumas, jos tinka ir kalbą įvairina, gyvina:
Važiavom miškai
ir miškai. Jis piktas ir piktas. Kelis kartus litus
perskaičiavau šimtas ir šimtas. Aš viena ir viena.
Tu dirbi ir dirbi. Kiek jo prašiau neatidėlioti, jis
ne ir ne, tik
rytoj ir rytoj.
 |
