Svarbesniosios stilistikos sąvokos
a)
Stilius
b) Stilistinė reikšmė
c) Ekspresyvumas
a) Stilius
Stilius egzistuoja tik
tekste, o tekstas yra kalbos akto realizacija, todėl, norėdami
suprasti stiliaus esmę, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra
kalbos aktas. Bendrais bruožais ji išreiškia šia schema:
Kalbantysis arba
rašantysis asmuo (autorius) savo mintis apie kokius nors
tikrovės reiškinius, požiūrį į juos išreiškia kalba ir praneša
kitam asmeniui ar asmenims (adresatui), t. y. sukuria sakytinį
arba rašytinį tekstą. Teksto kalbos savitumas ir yra stilius.
Tokia gali būti bendriausia stiliaus sąvoka.
Stilius pirmiausia
pasireiškia kalbos priemonių atranka. Klausimas Kaip
pasakyti?, įsisąmonintas jis ar ne, lemia kiekvieno
dabartinio žmogaus kalbinę veiklą. Vadinasi, kalbos turtingumas
sudaro stiliaus pamatą. Autorius renkasi iš visų tų kalbos
išteklių, kuriuos jis žino nusakyti kalbamajai tikrovei.
Žvilgterėkime į žodžių ir frazeologizmų pasirinkimo išgales.
Daugeliui sąvokų išreikšti
lietuvių kalboje turime po kelis ar net keliolika, keliasdešimt
artimos reikšmės žodžių ir frazeologizmų. Pvz., sąvoka mirti
nusakoma taip: mirti, amžinai užmerkti akis, atsisveikinti su
pasauliu, žūti, kristi, galvą paguldyti, galvą palydėti, galą
gauti, nusikepurnėti, nusikapanoti, nusistagaruoti, nukeipti...
Rašytoja Žemaitė rinkosi dar kitus frazeologizmus:
Senutis jau keleri metai atsigulė į juodą žemelę (Sutkai),
Dabar senis ponas kojas pastatė (Prie dvaro), O
tu, seni, važiuok į aną svietą, čia neviliok jaunų mergų!
(Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės). Šis pavyzdys
iliustruoja santykį kalbamoji tikrovė (čia meninė
tikrovė) kalba (jos išteklių tai tikrovei nusakyti
įvairumas) skirtingi tekstai. Frazeologizmo pasirinkimą
rašytojos tekstuose (vienur pasakotojo, kitur veikėjų kalboje)
lėmė požiūris į kalbamąjį įvykį, emocinis santykis su juo.
Emocinis kalbos tonas yra vienas iš stiliaus požymių.
Rinktis galima ne tik
žodį, bet ir gramatinę formą, sakinio konstrukciją. Pvz.,
draudimas kalbėti gali būti išreikštas sakiniais: Nekalbėk!
Nereikia kalbėti! Kam čia kalbėti! Dar čia kalbėsi?! Aš
tau pakalbėsiu! O jeigu ir šiuo atveju dar žvilgterėtume į
žodžių pasirinkimo išgales, rastume dešimtis konkuruojančių
pasakymų: Neplepėk! Netauzyk niekų! Dar
čia man bambėsi! ir t. t.
Antra, stilius pasireiškia
pasirinktų kalbos priemonių išdėstymu: įvairi esti žodžių ir
sakinių tvarka, žodis ar frazė gali būti pasakyti vieną kartą,
gali būti kartojami, išraiškos priemonės gretinamos paraleliškai
arba kontrastiškai. Išdėstymo būdais siekiama prasmės pabrėžimo,
tam tikro kalbos ritmo, garsinio sklandumo. Vien keisdami žodžių
tvarką, poezijos sakinį paverčiame proza. Poetas M. Martinaitis,
lygindamas S. Nėries eilutes
Sakyk: tėvynę mylime
Labiau mes už
gyvenimą
ir jų proziškąjį
perdirbinį Sakyk, kad labiau ir už gyvenimą mes mylime
tėvynę, nurodo, kad kita žodžių tvarka sugriovė eiliuotos
kalbos ritmą, prislopino sąskambius, liko teisingi, bet
besparniai žodžiai, tik tiesioginė jų prasmė. [...]
Žodžiai čia tie patys, bet vis dėlto kitokie!.
Dabar stilių jau galime
apibrėžti taip: tai kalbos išraiškos priemonių atranka
(selekcija) ir išdėstymas (kompozicija, kombinacija) tekste.
Tačiau ir šis apibrėžimas nėra visai išsamus, nes nenurodo
kalbos savitumo priežasčių.
Nuo ko stilius priklauso,
kas lemia kalbos priemonių atranką ir išdėstymą, t. y. kokie yra
stiliaus veiksniai? Pirmasis stilių sąlygojantis veiksnys yra
autorius, teksto kūrėjas. Vieno rašytojo stilius skiriasi nuo
kito todėl, kad skirtinga jų psichologija (temperamentas,
atminties tipas, vaizduotė ir kt.), pasaulėjauta, išsilavinimas,
pasaulėžiūra, estetinė pozicija ir kt. Stiliuje susipina
sąmoningai ir nesąmoningai pasirenkamos išraiškos priemonės.
Teksto (ar tekstų) kalbos ypatybės, kurios vieną autorių
išskiria iš kitų, sudaro individualųjį stilių. Paskaitykime:
Vėlgi buvo vasara, kai
dvi savo atostogų savaites tarp Marcinkonių ir Merkinės roviau
smalinguose pušynuose baravykus, stangrius ir taip gardžiai
balta smiltele nubirusiais užpakaliukais, jog nei kepti jų, nei
džiovinti, tiktai dėk į burną, ir jau nieko tau daugiau
nebereikia. O jau tų dzūkiškų istorijų visokiausių, legendų
neįtikimiausių gražumėlis, o skambumėlis tų dainų didingųjų! Kai
susės tykią pavakarę skardingame Merkio krante moterėlės,
baltomis skarelėmis pasirišusios, kai užlinguos viena po kitos
sutartinę, kai ims rokuoti vargų vargelius, žmonelių džiaugsmą
ulbuoti, tai tik aptirpsti visas, nusišypsai ir stovi, ir taip
jau myli tas moterėles, ir myli Lietuvą, tėvynę savo brangią,
kur tiek upių upelių, miškų ir ežerėlių, kur tokie dainingi ir
tokie gražūs žmonės gyvena...
Rašoma apie Dzūkiją, bet
tikriausiai supratome, kad ištraukos autorius yra kupiškėnas
Juozas Baltušis. Nors jis čia vietomis kiek ir imituoja dzūką
Vincą Krėvę, girdime ,,Dainavos šalies senų žmonių padavimų
atgarsį (deminutyvai, išplėstinis periodas). Baltušį atpažįstame
iš jo kūrybai būdingo lyriškumo ir švelnaus humoro, iš giedros
dvasinės atmosferos (V. Kubilius) ir, žinoma, iš kalbos
savitumo. Jo savaip sukirpti ir savaip susiūti sakiniai,
ypač mėgstamas pasakojimą intensyvinantis jungtukas o.
Baltušio aprašymui būdinga superliatyviškumo (sustiprinimo,
padidinimo) priemonių sankaupa: tautologinės samplaikos (vargų
vargelius, upių upelių), ypatybės didumą rodantys
deminutyvai (legendų gražumėlis, skambumėlis dainų),
priesagos -ing- būdvardžiai (smalinguose
pušynuose, dainų aidingųjų, skardingame krante, dainingi žmonės),
veiksmo, ypatybės stiprumą, daiktų gausumą pabrėžiantys
įvardžiai ir įvardiniai prieveiksmiai (tokie dainingi, taip
gardžiai, taip jau myli, tiek upių). Įspūdį pabrėžia
sintaksės figūros: išvardijimas (nei kepti jų, nei džiovinti;
istorijų visokiausių, legendų neįtikimiausių; upių upelių, miškų
ir ežerėlių), inversija (pažyminiai po pažymimojo
žodžio), retorinis sušukimas, periodas su kartojamu jungtuku
kai, nutylėjimas. Intensyvina aprašymą ir būsimojo laiko
forma, einanti esamojo apibendrinamojo reikšme (susės,
užlinguos, ims rokuoti). Įspūdžio stiprumą iškelia ir
leksinės semantinės priemonės: hiperbolinanti metafora
aptirpsti visas, frazė ir jau nieko tau daugiau
nebereikia. Baltušis publicistas mėgsta vartoti vienaskaitos
antrąjį asmenį apibendrinamąja reikšme (dėk, tau nebereikia,
aptirpsti, nusišypsai). Rašytoją atpažįstame iš
žodelyčių (vėlgi, ir jau, o jau, taip jau),
baltušiški net priešdėliai (nubirusiais, užlinguos).
Individualusis stilius
,,tai autoriui būdingų išraiškos priemonių visuma ir jų
kartojimasis, tai minčių ir jausmų perteikimo būdas, iškylantis
aikštėn žodžių atranka, jų vartosena, jungimo į sakinius
ypatybėmis (J. Pikčilingis). Stiliaus individualumas labiausiai
būdingas grožinės literatūros kūrėjams, bet savitą autoriaus
balsą galima išgirsti ir publicistikoje (nagrinėtoji ištrauka
iš Baltušio meninės publicistikos), oratorių kalboje, taip pat
kasdieninėje buityje, net mokslo darbuose.
Literatūros moksle
individualusis stilius suprantamas kiek kitaip negu
lingvostilislikoje. Grožinio kūrinio stilių sudaro ne vien
kalba. Nekalbiniai stiliaus elementai yra kūrybos metodas,
žanras, kompozicija, vaizdai, charakteriai. Tačiau kalba
svarbiausia stiliaus sudaromoji dalis: ja kuriami ir kiti,
nekalbiniai, stiliaus komponentai. Pasiremkime stiliaus
samprata, pateikta literatūros mokslininko J. Girdzijausko.
Kūrinio stilius tai jo (t. y. ne tik kalbos, bet viso
kurinio) meninis individualumas, savitumas; stilius visus ir
visokius kūrinio (ir kūrybos) pradus sintetinanti jėga, visus jo
elementus telkiantis, organizuojantis ir paaiškinantis
principas; stilių kuria pati sudėtingiausia išraiškos priemonė
kalba. Ta prasme stilius yra ir kalbos savybė tiek, kiek
kalba čia yra individualizuota ir kiek tas individualumas yra
integruotas kūrinio turinyje; estetinio suvokimo akte kūrinio
meninis savitumas sąmonėje pirmiausia sušvinta kaip dvasinis
savitumas. Jei kūrinio stilius yra ir jo kalbos savitumas tai
ne bet koks, ne bet kuriais aspektais atskleistas. Fonetinis ar
morfologinis kalbos savitumas, susijęs su poeto tarme, gali
neturėti jokios stilistinės reikšmės; meninis, stilistinis esąs
tik toks kalbos savitumas, kurį lemia meninio išgyvenimo,
estetinių idėjų ir emocijų specifika; pati savaime kūrinio
kalba dar nėra stilius jo menine, literatūrine (ne lingvistine)
prasme. Šalia meniniu atžvilgiu reikšmingų ji visuomet turi daug
fakultatyvinių ir estetiškai indiferentiškų elementų. Beje,
pati savaime kūrinio kalba nėra stilius nė lingvistine prasme:
kalba tampa stiliumi, kai ją vertiname pagal funkcijas tekste.
Stiliaus individualumas
yra literatūros mokslo, literatūrinės stilistikos objektas,
lingvistinės stilistikos nedomina vieno ar kito autoriaus
stiliaus savitumas (J. Pikčilingis), ji aptaria tik stiliaus
individualumo ribas įvairiose kalbos vartojimo srityse.
Tradicinį teiginį stilius tai žmogus, suformuluotą XVIII a.
prancūzų gamtininko Ž. Biufono (de Buffon), lingvostilistika
papildė taip: stilius tai žmogus (ir visuomenė).
Individualusis stilius pasireiškia tam tikroje tipinėje
bendravimo situacijoje, tam tikro tipo tekste. Lingvostilistikai
visų pirma rūpi kolektyviniai kalbos vartojimo įvairiose
bendravimo srityse įpročiai, bendrieji to vartojimo dėsningumai,
tai, kas sociolingvistikos požiūriu yra kalbinis žmogaus
prisitaikymas prie visuomeninės aplinkos ir situacijos. Kalba
vartojama įvairiose srityse: kasdieninėje buityje, gamyboje,
laikraščiuose, grožiniuose kūriniuose, dokumentuose, mokslo
darbuose ir kitur. Tas pats žmogus vienu stiliumi šnekasi namie
su artimaisiais, jau kitu rašo susirinkimo protokolą, dar kiek
kitaip kalba mitinge. Visi esame pastebėję, kaip oficialioje
aplinkoje ne tik suaugusiojo, bet ir vaiko kalba tampa
formalesnė, raiška linksta į schemas, netenka spontaniškumo,
natūralaus gyvumo ir emocingumo. Juk kaip skiriasi kalbos
maniera mokinio, kai jis per pertrauką kalbasi su draugu ir kai
pamokoje atpasakoja perskaityto teksto turinį!
Kiekvienas kalbos tekstas,
taigi ir jo stilius, yra įvairių kalbos akto veiksnių sąveikos
padarinys. Kalbos akto veiksniai kartu yra ir stiliaus
veiksniai. Be autoriaus, kuris yra ne tik stiliaus veiksnys, bet
ir teksto kūrėjas, ir kalbos (sistemos), sudarančios pagrindą
rinktis išraiškos priemones, stilių reguliuoja dar trys kalbos
akto faktoriai (žr. schemą), kuriuos galime vadinti išoriniais,
nekalbiniais stiliaus veiksniais, nes jie veikia stilių ne
tiesiogiai, o per autorių. Tai tikrovė, apie kurią kalbama
tekste, t. y. turinys, adresatas, kuriam skiriamas pranešimas,
ir komunikatyvinė situacija, kurią sudaro kalbos vartojimo
sritis ir konkrečios kalbos akto aplinkybės: kalbos forma
(sakytinė ar rašytinė), komunikacijos atmaina (masinė,
asmeninė), kalbos parengtis (iš anksto parengta ar neparengta,
spontaniška), kontaktas su adresatu (tiesioginis,
netiesioginis), kalbos rūšis pagal kalbančiųjų kiekį (monologas,
dialogas). Nuo to, į kurį kalbos akto veiksnį tekstas daugiausia
orientuojamas, priklauso pagrindinė teksto funkcija, galiausiai
lemianti stilių. Jeigu svarbiausia yra turinys, kalbamoji
tikrovė, tai tekstas atlieka komunikatyvinę (pranešimo)
funkciją. Kai autorius reiškia savo požiūrį, emocijas, tekstas
turi ekspresyvinę funkciją. Orientacija į adresatą sudaro
apeliatyvinę (kreipimosi) funkciją. Kai svarbiausia pats tekstas
kaip žodžio meno kūrinys, turime estetinę (poetinę) funkciją ir
t.t. Teksto funkcijos nėra izoliuotos, o glaudžiai tarp savęs
susijusios. Daugelis tekstų atlieka ne vieną, o kelias
funkcijas, susidaro įvairi jų hierarchija. Nemeninėje dalykinėje
kalboje paprastai dominuoja pagrindinė, komunikatyvinė kalbos
akto funkcija, kitos, šalutinės funkcijos, ją tik papildo. Tam
tikro tipo tekstuose gali vyrauti kuri nors šalutinė funkcija ir
prislopinti komunikatyvinę, pvz., estetinė funkcija poetiniuose
kūriniuose.
Bendrinėje kalboje
egzistuoja savotiški kolektyviniai stiliai, kalbos atmainos,
besiskiriančios išraiškos priemonių atranka ir išdėstymu. Tos
atmainos, priklausomos nuo kalbos vartojimo srities bei
atliekamų funkcijų, vadinamos funkciniais stiliais. Dabartinėje
lietuvių kalboje skiriami 5 funkciniai stiliai:
mokslinis,
administracinis,
publicistinis,
buitinis ir
meninis.
Lietuviški stilių
pavadinimai nėra nusistovėję. Visų vienodai vadinami tik
mokslinis ir publicistinis stiliai. Administracinis stilius
vadinamas oficialiuoju dalykiniu, oficialiuoju, tiesiog
dalykiniu (tai kiek platesnės sąvokos negu
administracinio stiliaus), buitinis kasdieniniu buitiniu,
kasdieniu, šnekamuoju, meninis meniniu beletristiniu,
tiesiog beletristiniu, grožiniu, grožinės literatūros
stiliumi. Funkcinių stilių skaičių, sąvokas ir terminus bus
galima pagrįstai patikslinti tik tada, kai dabartinės lietuvių
kalbos stiliai bus išsamiai išnagrinėti, o kol kas bene
tikslingiausia vadinti stilius dvižodžiais terminais
(daugiažodžiai nepatogūs) pagal svarbiausią jų vartojimo sferą.
Funkcinio stiliaus
nereikėtų painioti su konkretaus teksto stiliumi. Tekstas turi
savo autorių ar autorius, o funkciniai stiliai yra visuomenės,
kolektyvo, kalbančio kuria kalba, padarinys. Dažname tekste būna
įvairių stilių elementų. Funkcinis stilius ne atskiro teksto
kalbos savitumas, o tokios kalbos ypatybės, kurios pasikartoja
to paties tipo tekstuose ir vienos bendravimo sferos kalbą
atskiria nuo kitos. Toje pačioje bendravimo srityje, toje
pačioje situacijoje, tame pačiame tekste stilius kinta, jei
autorius keičia teksto funkciją, paprastai sakant, jei keičiasi
kalbėjimo tikslas, paskirtis, uždaviniai.
Funkcinis stilius realiai
egzistuoja kaip žanrų visuma, sako rusų stilistas G. Solganikas.
Pateikęs kelio nuo kalbos iki konkretaus teksto schemą: bendrinė
kalba → funkcinis stilius → žanrai (arba žanrų stiliai) → kalbos
kūriniai, jis nurodo: Konkrečiame kūrinyje atsispindi bendrieji
kalbos funkcinių stilių, žanrų bruožai ir rašančiojo asmens
individualiojo stiliaus ypatybės. Taigi stiliaus sąvoka yra
santykinė: kalbame ir apie konkretaus teksto, autoriaus
(individualųjį) stilių, ir apie funkcinius kalbos stilius, kaip
kalbos atmainas, tam tikras abstrakcijas.
b) Stilistinė
reikšmė
Stilistine reikšme
vadinami emociniai ir funkciniai (stilistiniai) kalbos vieneto
atspalviai (komponentai). Šią sąvoką pirmiausia išsiaiškinkime
žodžių leksikos vienetų pavyzdžiais, nes kitų kalbos vienetų
emociniai ir funkciniai atspalviai nėra tokie akivaizdūs, be to,
menkiau ištirti.
Žodžio leksinė reikšmė yra
sudėtinga struktūra. Pagrindinį žodžio turinį, jo reikšmės
branduolį sudaro denotatinė reikšmė (angl. denotation
reikšmė, prasmė). Ji dar vadinama dalykine, daiktine
logine reikšme. Denotatinė reikšmė žymimos tikrovės (denotato)
nuoroda. Daug žodžių turi tik denotatines reikšmes, pvz.:
stalas, duona, eiti, važiuoti, baltas, greitai.
Žodžiai, kurių leksinę reikšmę sudaro vien denotatinė reikšmė,
vadinasi stilistiškai neutralūs, arba stilistiškai nežymėti
(nemarkiruoti). Daugelis žodžių šalia denotatines reikšmės turi
konotatinę reikšmę (angl. connotation antrinė
reikšmė). Tai papildomas žodžio turinys, atspalvis,
nuspalvinimas. Svarbiausi jos komponentai yra emociniai ir
funkciniai atspalviai, jie ir vadinami stilistine reikšme. Pvz.,
sinonimų eilėje akys,
žlibės, spangės, kukulainės, veizėtuvai daiktavardis
akys yra stilistiškai neutralus žodis, jis turi tik
denotatinę reikšmę regėjimo organas. O jo sinonimai, be šitos
reikšmės, dar turi papildomų atspalvių. Vieni jų susieja tuos
žodžius su buitine kalbos vartojimo sfera, šnekamąja kalba (tai
funkciniai atspalviai), kiti nurodo emocinį daikto vertinimą
(tai emociniai atspalviai): žlibės ir spangės,
taip pat žemaitybė veizėtuvai turi ryškų menkinamąjį
atspalvį, jaučiamas jis, nors švelnesnis, ir familiarios kalbos
žodyje kukulainės.
Kad denotatines ir
stilistinės reikšmės santykis būtų akivaizdesnis, palyginkime
dar du sinonimus: eiti ir tursenti. Veiksmažodis
eiti, vartojamas tiesiogine reikšme, turi tik denotatinę
reikšmę judėti iš vietos į vietą pėsčiomis, žingsniu, o
tursenti turi ir denotatinę (apytikriai ją galima nusakyti
taip: eiti pasilenkus, smulkiais žingsniais), ir stilistinę
reikšmę, kurią sudaro nežymus menkinamasis atspalvis ir
šnekamosios kalbos stilistinis atspalvis. Veiksmažodžio
tursenti leksinės reikšmės komponentus matematiškai
galėtume išreikšti šitaip:
Žodžiai, turintys
stilistinę reikšmę, vadinami stilistiškai nuspalvintais, arba
stilistiškai žymėtais (markiruotais).
Lingvostilistikos
pradininkas S. Bali (Ch. Baily) laikėsi nuomonės, kad į žodžio
reikšmę, kaip jos komponentas, įeinąs tik emocinis atspalvis, o
funkcinis stilistinis atspalvis (Bali jį vadino socialiniu)
nesąs reikšmės komponentas. Tokio požiūrio kai kurie kalbininkai
laikosi ir dabar. Į plačiai suprantamą semantiką tikslinga
įjungti ir funkcinį atspalvį.
Emociniai atspalviai
esti vertinamieji ir nevertinamieji. Pastarieji rodo tik
autoriaus emocinę būseną, nuotaiką. Vertinamieji atspalviai
išreiškia santykį su kalbamuoju daiktu (denotatu) bei su
adresatu, jie esti teigiami arba neigiami. Ryškiausias teigiamas
atspalvis yra maloninis. Prie teigiamą atspalvį turinčių žodžių
sąlygiškai prišliejami eufemizmai (gr, eu gerai,
phemi kalbu) žodžiai ar posakiai, švelninantys kalbą,
pakeičiantys tiesioginius, šiurkščius ar nepadorius, nešvankius
pavadinimus. Jų vartojimas yra ne santykio su daiktu, o santykio
su adresatu, etiketo, mandagumo padarinys. Neigiamą vertinimą
reiškiantiems žodžiams priklauso turintys menkinamąjį bei
niekinamąjį, ironijos, pašiepiamąjį atspalvį, pajuokiamai
sakomi, vulgarūs, storžieviški žodžiai. Ribos tarp tų grupelių
negriežtos. Žodynuose žodžių emocinius atspalvius rodo pažymos
malon., euf.,
menk., niek., iron.,
juok., vulg.
Emocinis žodžio
komponentas būna susijęs su šaknies reikšme arba su daryba.
Maloninį atspalvį dažniausiai turi deminutyvai, vadinamųjų
maloninių-mažybinių priesagų vediniai. Familiarumo atspalvis
būdingas kai kuriems priesagos -okas vediniams (plg.
šnekamosios kalbos žodį klasiokas ir stilistiškai
neutralų pasakymą klasės draugas). Priesagos -eiva
vediniai yra menkinamieji, niekinamieji. Kartais emociniai
žodžio šaknies ir priesagos komponentai prieštarauja vienas
kitam: prie neigiamo emocinio vertinimo žodžio (pvz., snukis,
letena kalbant apie žmogų) pridedama deminutyvo priesaga (snukelis,
letenėlė). Tokios sandūros stilistinis padarinys esti
familiarus maloninis ar geraširdiškos ironijos atspalvis,
būdingas kreipiantis į mažą vaiką.
Žodžių ir frazeologizmų,
turinčių emocinių atspalvių, pavyzdžiai:
menk., niek.:
baltarankis, kietakaktis, karštakošis, politikierius, stileiva,
driskius, vėjo pamušalas, šikšninis maišas pilvas,
drybsoti, riogsoti, uodegą iškišti ištekėti, galą
gauti, kojas užversti, gelumbių derėti nuvažiuoti
paskęsti;
juok., iron.:
prisiskaitėlis, kaimo liktarna pradžios mokyklos
mokytojas, nukabinti nosį, paleisti dūdas, pataikyti kaip
pirštu į dangų nepataikyti, kamštį užminti, už lūpos
užmesti išgerti, rėžti sparną meilintis;
euf.: nelabasis
velnias, piktoji gyvatė, fantazuoti meluoti,
amžinai
užmerkti akis, atsisveikinti su gyvenimu.
Pagrindinę funkcinių
stilistinių atspalvių priešpriešą sudaro knyginės ir šnekamosios
kalbos atspalviai. Knyginį atspalvį turi žodžiai, kurie atsirado
ir daugiausia vartojami knyginėje kalboje: mokslinėje,
administracinėje veikloje, publicistikoje. Knyginiams žodžiams
priklauso įvairių mokslo sričių terminai. Taigi knyginiais
laikytini žodžiai, kuriuos kalbos jausmu suvokiame kaip
knygiškus, kurie dažniausiai vartojami viešo, dalykinio,
oficialaus bendravimo sferose, o žodynuose turi nuorodas
kanc.
(kanceliarizmas), moksl. (mokslinės kalbos vienetas)
arba atskirų mokslo, meno, technikos sričių pažymas: agr.
agronomijos, archit. architektūros, mat.
matematikos, med. medicinos, techn. technikos.
Lietuvių kalbos žodynuose
knyginio žodžio sąvoka (sutrumpinimai knyg., kng.)
yra kitokia, negu įprasta stilistikoje: tik iš knygų žinomas,
dirbtinis žodis ar jo reikšmė, plačiau neįsigalėjęs
literatūrinėje kalboje, pvz., įsrava (1) knyg. įtaka,
poveikis. Leksikografas J. Paulauskas dar patikslina, kad DLKŽ
sutrumpinimai spec. ir knyg. dedami tada, kai
žodis nėra vykusios darybos (ar jam priskirta neįprasta
reikšmė), bet vartojamas tam tikrose srityse, neturint arba
esant nepopuliariems taisyklingesnės darybos atitikmenims, pvz.:
apmuitinti, nudruskinti, nudūlinti, nuvandeninti, patvaldys,
priešpastatyti, daiktybė. Toliau norminant leksiką, tokiems
žodžiams reikėtų surasti priimtinesnių atitikmenų. Vadinasi,
žodžio knygiškumas mūsų žodynuose suprantamas kalbos normų
požiūriu, o ne kaip stilistinė kategorija, ne kaip žodžio
stilistinis atspalvis, todėl, spręsdami apie stilistinį žodžio
knygiškumą, žodynų nuorodomis knyg. vadovautis negalime.
Kitokią, stilistinę,
leksikos knygiškumo sampratą randame, pavyzdžiui, bendrinės čekų
kalbos žodyne: čia kaip knyginiai žymimi tie leksikos vienetai,
kurie iš esmės susiję su rašytiniais tekstais, ypač su
specialiaisiais ir publicistiniais, arba kurie vartojami
stilistiškai pakiliuose tekstuose, visuomeninėmis (taip pat
iškilmingomis, šventinėmis) aplinkybėmis.
Su knygine kalba yra
susiję daugelis archaizmų, istorizmų (šnekamosios kalbos
atspalvį pasenę žodžiai turi rečiau), žodynuose jie žymimi
sutrumpinimais arch., istor., psn. Knyginį atspalvį
dažniausiai turi ir poetizmai poezijoje, poetinėje prozoje
vartojami žodžiai, žodynuose žymimi poez.
Stilistinį šnekamosios
leksikos sluoksnį sudaro žodžiai, susiję su neoficialiąja,
buitine kalbos vartojimo sfera. Čekų kalbininkė K. Koževnikova
nurodo, kad kalbos priemonės šnekamojo atspalvio negalima
apibrėžti niekaip kitaip, kaip remiantis kalbos vartotojo kalbos
jausmu. Žodynuose prie šio atspalvio žodžių paprastai yra pažyma
šnek., kartais buit. (buitinės kalbos žodis),
fam. (familiariai vartojamas žodis). Šnekamojo stiliaus
vienetams skiriami ir tarminiai žodžiai. Vieni jų plačiai
vartojami bendrinėje kalboje, kitų dar labai ryški sąsaja su tam
tikra tarme, jie tebėra už bendrinės kalbos normos ribų. Tarminė
leksika žodynuose žymima nuorodomis dz. (dzūkų), ryt.
(rytų aukštaičių), vak. (vakarų aukštaičių), žem.
(žemaičių), kartais tarm. Šnekamajai leksikai
skirtini ir netermininiai profesionalizmai bei žargonizmai. Jie
yra už bendrinės kalbos ribų (vieną kitą tokį žodį ilgainiui
priima bendrinė šnekamoji kalba), lietuvių kalbos žodynuose jų
beveik nėra. Šnekamosios kalbos stilistinį atspalvį turi
daugelio žodžių perkeltinės reikšmės, pvz.: minkštėti ,,darytis
meilesniam, marinuoti vilkinti.
Funkciškai žymėtų kalbos
vienetų santykį galima išreikšti tokia schema. Jeigu nuo
neutralių kalbos vienetų, sudarančių kalbos sistemos centrą, į
kairę išdėstysime knyginius, o į dešinę šnekamuosius vienetus,
tai, pratęsdami šią pagrindinės stilistinės priešpriešos ašį už
bendrinės kalbos ribų, toliau kairėje pažymėsime archainius, o
dešinėje tarminius, žargoninius kalbos vienetus:
Knyginės ir šnekamosios
leksikos pavyzdžiai:
knyg.: pilietis,
senbuvis, akiratis, rubrika, užtikrinti, manifestuoti,
santuokinis, egzaltuotas kupinas susižavėjimo,
privalus;
šnek.: arai
,,ūkininkų sodybinis sklypas, cypė kalėjimas, knabė
nosis, maumoti valgyti, paveiksluoti
fotografuoti, atsipūsti atsikvėpti,
baladoti.
Frazeologizmų stilistinį
atspalvį sąlygoja kilmė: knyginis atspalvis būdingas
tarptautiniams frazeologizmams, o daugumas savosios kilmės
frazeologizmų turi šnekamąjį atspalvį, pvz.: knyg.: ilsėtis
ant laurų, kovoti su vėjo malūnais, užburtas ratas, taikos
balandis; šnek.: akys slysta labai gražu, kulnus
raityti bėgti, šokti, griežti dantį pykti,
miglos košė žioplys.
Be minėtųjų dviejų
stilistinių priešpriešų (emocionalus neemocionalus žodis ir
funkciškai žymėtas funkciškai nežymėtas žodis), kartais
nurodoma dar viena: aukštojo vidutiniojo žemojo stiliaus
priešprieša. Žodžio aukštumo ar žemumo atspalvis nėra atskiras
stilistinės reikšmės komponentas, jis glaudžiai susijęs su
emociniu atspalviu: aukštas, iškilmingas su teigiamu,
maloniniu, o žemas su niekinamuoju, menkinamuoju. Šitą
tendenciją rusų kalbininkė T. Vinokur iliustruoja žargono
pavyzdžiu: čia būdinga žemoji leksika atspindi jos vartotojų
šiurkštų, cinišką požiūrį į pasaulį, žmones, socialines
vertybes. Stilistinis aukštumas ar žemumas sietinas ir su
funkciniu atspalviu: aukštojo stiliaus daugiausia būna knyginiai
žodžiai, žemojo šnekamosios kalbos.
Kai kurių žodžių (pvz.,
turinčių pažymas poez. ir fam.) emociniai ir
funkciniai atspalviai yra taip susipynę, kad vieni kalbininkai
juos laiko emocinėmis (atitinkamai aukštojo ir žemojo stiliaus),
o kiti funkcinėmis (knyginės ir šnekamosios kalbos) išraiškos
priemonėmis. Matyt, tikslingiausia panašius atspalvius laikyti
mišriais funkciniais emociniais.
Daugelis stilistiškai
žymėtų žodžių turi abu stilistinės reikšmės komponentus
funkcinį ir emocinį, pvz.: kamžloti šnek., menk.,
žioplinti šnek., menk., murmėti šnek., fam.
Emocinis atspalvis yra pagrindas žodžiui įsitvirtinti tam
tikroje kalbos vartojimo srityje. Pvz., menkinamasis atspalvis
daugiausia susijęs su šnekamąja kalba. Žodynuose duodama nepilna
stilistinė žodžio charakteristika, pažymimas tik vienas kuris
nors stilistinės reikšmės komponentas: arba emocinis, arba
funkcinis.
Sakoma, kad stilius
visada lyginimas, akivaizdus arba numanomas; stilistinis kalbos
aspektas gyvuoja kontrasto pagrindu. Stilistiniai atspalviai
pasidaro ypač ryškūs, sugretinus skirtingų konotacijų vienetus,
plg.: kalbėti (neutr.) byloti (psn., iškilm.)
plepėti (šnek., menk.); mirti (neutr.) amžinu
miegu užmigti (euf., iškilm.) kinkas nukratyti
(šnek., menk.). Dar plg. terminą, t. y. knyginį pavadinimą, ir
jo šnekamąjį atitikmenį kontekste: Tokia neįprasta pravarde
visi vadino ilgametį Druskininkų antrinių žaliavų, o, žmoniškai
kalbant, įvairių skudurų ir, atrodo, kaulų surinkimo punkto
vedėją Bajarskį (R. Sad).
Vienodo atspalvio kalbos
vienetai sudaro stilistinį sluoksnį. Nuo stilistinės
reikšmės, savotiškos sisteminės (uzualinės) stiliaus normos,
reikia skirti stilistinę funkciją, kurią kalbos išraiškos
priemonė atlieka konkrečiame tekste. Kontekste stilistinė
reikšmė gali būti pabrėžta arba prislopinta. Pvz., žodžiai,
žodyne pažymėti šnek., yra neutralūs šnekamojo stiliaus
tekste: čia nejaučiame jų stilistinio žymėtumo. Kalbos vienetas
gali gauti ir priešingas savo stilistinei prigimčiai funkcijas:
maloninio atspalvio žodis gali būti pavartotas pašiepiamai,
ironiškai, nelygu kontekstas, situacija. Pvz.: Ta mergelė
mano kraują iš panagių išgėrė, verkia
Dūdjonienė. Šiuo kartu mergelė" toli gražu ne
meilybinis
(I. Simon). Sisteminis emocinis kalbos vieneto atspalvis tėra to
žodžio stilistinė potencija, dažnai, bet ne visada realizuojama
kalbos akte.
Gramatikos vienetų emocinė
ir funkcinė diferenciacija ne tokia ryški kaip žodyno. Daugumas
gramatinių formų ir sintaksinių konstrukcijų yra stilistiškai
neutralios. Kai kurios jų įgyja stilistinių atspalvių tik
pavartotos perkeltine reikšme, pasakytos su tam tikra
intonacija. Gramatinės išraiškos priemonių, kurios ir be
konteksto turėtų emocinį ar funkcini atspalvį, palyginti nedaug.
Keletas morfologijos kategorijų stilistinės
reikšmės pavyzdžių.
Emociškai nuspalvinti yra
pabrėžiamosios reikšmės įvardžiuotiniai būdvardžiai, dažniausiai
einantys epitetais, pvz.: Baltasis sniegelis tai lėkė
be sparnelių (flk.). Tam tikrą emocinį komponentą (šalia
semantinio vaizdinio) dažnai turi veiksmažodžio laikų formos,
vartojamos perkeltine reikšme, pvz.: Ūmai išgirstu
mane šaukiančius nusigandusius balsus, ir štai jau atvynioja
Dūdjonis ir kad čiups mane už ausies, taip, už
ausies! ir kad nutemps mane, ir stačiai numes
į tuos pačius šilų brūzgynus, kur man stipriai subraižė
užpakalį (I. Simon). Pažymėtina, kad emocinių-ekspresinių
kalbos dalių (jaustukų ir ištiktukų) emocinis komponentas apima
visą semantinę žodžio struktūrą, o savarankiškų kalbos dalių
žodžių bei formų emocingumas tėra reikšmės dalis.
Funkcinį atspalvį, daugiausia šnekamąjį, turi
gramatinių formų variantai. Vieni jų laikomi norminiais,
gretiminiais, kiti yra už bendrinės normos ribų. Ryškų
šnekamosios kalbos atspalvį turi sutrumpintos šauksmininko (dukrel,
tėvok) bei kitų linksnių formos.
Esama sintaksinių
konstrukcijų su emociniu komponentu, pvz., infinityviniai ir
nominatyviniai šaukiamieji sakiniai. Tą komponentą sukonkretina,
apibrėžia jo vertinamąjį atspalvį (stebėjimasis, gėrėjimasis,
piktinimasis ar kt.) pasakymo leksika, intonacija ir kontekstas,
pvz.: Pasileidimas, šitokios žemės neįdirbti! (J. Balt).
Kas dabar purvynai! Važiuoti nėra kaip... (Žem).
Ryškiai skiriasi knyginės ir šnekamosios kalbos sintaksinės
konstrukcijos. Pirmųjų turinys leksiškai neribotas, nes jos
susijusios su turiniu, rodančiu objektyvų neemocingą mąstymą.
Pačios konstrukcijos, be atramos į leksiką, intonaciją,
kontekstą, tiksliai išreiškia sintaksinių santykių tipą.
Sintaksinės konstrukcijos su šnekamosios kalbos stilistiniu
atspalviu beveik visada turi ir emocinį atspalvį, be to, jos
kelia mąstymo dinamiškumo, spontaniškumo įspūdį (todėl
sintaksėje kartais skiriamas trečias stilistinės reikšmės
komponentas spontaniškumo). Daugeliui šnekamųjų sintaksinių
konstrukcijų būdinga gana ribota leksinė sudėtis,
frazeologiškumas, pvz.: Kad man išmoktum! Kur tau duos! Kur
ten jam! Še tau ir draugas! Aš tau parodysiu! Jau kam kam, o
tau... Ką jau ką, o pakalbėti... Sakyti nieko nesakė. Be
konteksto kai kurių šnekamąjį atspalvį turinčių konstrukcijų
reiškiami sintaksiniai santykiai gana neapibrėžti, pvz.,
bejungtukių sakinių: Atvažiuosi
pamatysi.
c)
Ekspresyvumas
Ekspresyvumas (lot.
expressio išraiška) tai tokia kalbos išraiškos
priemonės ypatybė, dėl kurios ji suprantama neautomatizuotai,
veikia adresato vaizduotę ir (arba) emocijas. Tarptautiniam
žodžiui ekspresyvumas sinonimiškas lietuviškas žodis
išraiškingumas. Ekspresyvumas susijęs su stilistine reikšme,
jos emocinis komponentas yra svarbi ekspresyvumo prielaida. Bet
apskritai ekspresyvumas - tai teksto vieneto ypatybė,
sąlygojanti ir stilistinės, ir denotatinės reikšmės suvokimą.
Kai kalbama apie ekspresinius žodžio ar kito kalbos vieneto
atspalvius, turima galvoje, kad tai yra potencinis to vieneto
požymis. Ekspresyvumas orientuotas ir į autorių, ir į adresatą:
atspindėdamas kalbančiojo asmens subjektyvų santykį su tikrove
(emocijas, įspūdį, požiūrį) tekste, jis veikia ir adresato
emocijas, vaizduotę.
Kalbinio ekspresyvumo
svarbiausiais komponentais laikomi emocionalumas, vaizdingumas
ir intensyvumas (N. Gastilienė). Emocionalumas kalboje
tai žmogaus jausmų išraiška. Jam būtina tam tikra intonacija.
Lingvistinė vaizdingumo sąvoka tai daikto, veiksmo,
ypatybės nusakymas, remiantis panašumu ar analogija.
Būdingiausios vaizdingumo priemonės yra palyginimas ir tropai,
pvz.: Lūpos žodį pasėjo, / Žemė ištarė grūdą. /
Vyturys patekėjo šviesu (Just. Marc).
Intensyvumas yra kiekybinis kalbos priemonės semantikos
požymis, pasireiškiantis kaip sustiprinimas arba susilpninimas.
Jam tarnauja kartojimo, laipsniavimo figūros, hiperbolė ir
litotė, sinonimai (plg. norėti ir trokšti),
leksiniai intensifikatoriai (labai, baisiai),
laipsnių formos, žodžių darybos priemonės. Ekspresyvia kalbos
išraiškos priemone realizuojamas vienas arba iš karto keli
ekspresyvumo komponentai.
Ekspresyvumo apibrėžime atkreiptinas dėmesys į
žodžius kalbos priemonė suprantama neautomatizuotai. Skiriami
du priešingi kalbos priemonių vartojimo atvejai: automatizacija
ir aktualizacija. Automatizacija tai įprastinis
vartojimas, kalbos stereotipai, o aktualizacija
vartojimas, patraukiantis
dėmesį, suvokiamas kaip
nepaprastas, šviežias. Pvz., žodžių junginiai ilga pasaka,
trumpa pasaka, įdomi pasaka yra įprasti, junginius
sudarančių žodžių buvimas greta mūsų nestebina, tie žodžiai
bendrinės kalbos normos požiūriu tarp savęs semantiškai
suderinti. Kas kita junginiai balta pasaka, pasaka žalia
(iš M. Vainilaičio eilėraščių vaikams) tai aktualizuoti
pasakymai, sąmoningai pažeidžiantys įprastinį semantinį
junglumą. Žymus poetinės kalbos teoretikas čekų kalbininkas J.
Mukaržovskis rašė: Kaip tik savo aktualizacija poezija padeda
geriau ir subtiliau išmokti naudotis kalba apskritai, teikia
kalbai galimybę lanksčiau prisitaikyti prie naujų uždavinių ir
labiau diferencijuoti raiškos priemones. Aktualizacija dažnai
iškelia aikštėn, padaro matomus tokius kalbos reiškinius, kurie
komunikatyvioje kalboje yra visiškai nepastebimi, nors yra
svarbūs jos faktoriai. Kalba aktualizuojama ne tik grožinėje
literatūroje. K. Dolininas, aptardamas stiliaus reiškinius
psicholingvistikos požiūriu, nurodo: ,,Visų vaizdinių priemonių
pagrindas papildomoji kalbos ženklo motyvacija, nukrypimas nuo
,,normalaus išraiškos būdo ir, kaip padarinys, suvokimo
deautomatizacija. Šie principai veikia ir paprastoje kalboje, ir
grožinėje literatūroje. Be aktualizacijos neapsieina nei
publicistika, nei buitinė kalba, nors, žinoma, nemeninės kalbos
sferose daugiau automatizacijos.
Norint suprasti
ekspresyvumo esmę, dar reikia išsiaiškinti kalbos vienetų
motyvacijos sąvoką.
Motyvuotais vadinami
žodžiai, tarp kurių garsinės raiškos ir reikšmės matyti ryšys.
Skiriamos trys motyvacijos rūšys: fonetinė (garsinė), darybos
(struktūrinė, morfologinė) ir semantinė. Fonetinė motyvacija
įžiūrima žodžiuose, kurie žymi daiktą, veiksmą, imituodami su
juo susijusius nekalbinius garsus. Fonetiškai motyvuoti yra
vadinamieji onomatopėjiniai žodžiai, pvz.: kukuoti, gagenti,
čežėti, gegutė, triukšmas. Jei raiškos ir reikšmės ryšys
remiasi žodžio sandara, turime darybos motyvaciją. Pvz.,
žodžio pienė tokia piktžolė akivaizdus ryšys su žodžiu
pienas: nulaužus pienės stiebą ar lapą, išbėga baltas
skystis; rugiagėlė rugiuose auganti gėlė.
Semantiškai motyvuoti yra perkeltinės reikšmės žodžiai. Jų
reikšmė remiasi tiesiogine reikšme, tiksliau, kokiu nors
tiesioginės reikšmės žodžiu pavadinamo dalyko požymiu. Pvz.,
perkeltinę ežio pavadinimo reikšmę pasišiaušėlis nulėmė ežio
kailio dygumas: su ežiu lyginamas žmogus, kurio plaukai
pasišiaušę, pvz.: Ko čia lendi, ežioke!
Stilistika tiria ne bet
kokią, o tik aktualią (antrinę, papildomą) kalbos vieneto
motyvaciją, tokią, kurią suvokia autorius ir adresatas.
Motyvacija, iškylanti aikštėn tik kaip apmąstymų ir lingvistinės
analizės rezultatas, stilistikos nedomina (S. Bali). Minėtieji
fonetinės ir darybos motyvacijos pavyzdžiai patys savaime
stilistikai nerūpi, atskirai paimti, tie žodžiai stilistiškai
nebylūs. Jie neekspresyvūs, nes yra pagrindiniai kokio daikto ar
veiksmo pavadinimai, jie neutralūs, nes neturi neutralaus
ekvivalento. Mat ekspresyvumo priežastis yra ne pati motyvacija
(motyvuota garsinė raiška, daryba ar reikšmė tėra ekspresyvumo
signalas), o neutralaus ekvivalento egzistavimas (M. Greplis).
Kitoks yra pateiktasis semantinės motyvacijos pavyzdys:
perkeltinė žodžio ežiokas reikšmė kontekste suaktualinta,
ekspresyvi.
Motyvacijos aktualumas
priklauso nuo kalbos vieneto pavartojimo, nuo konteksto, todėl
ir darybos, ir fonetinė motyvacija stilistikai gali būti labai
įdomi kai ją iškelia, išryškina tekstas. Pasinaudokime vienu
J. Pikčilingio pavyzdžiu. Sudurtinis žodis žiemkenčiai
yra darybiškai motyvuotas, bet toji motyvacija stilistikai nieko
nebesako, tai terminas, reiškiantis žieminius javus, pvz.,
sakinyje Šiemet žiemkenčiai per šalčius gerai išsilaikė.
O liaudies dainoje
Vai tu rugeli, vai tu
rugeli,
Tu žiemkentėli!
Tu nebijojai, tu
nebijojai
Baltos žiemelės...
žodis tarsi atgauna
pirmykštę reikšmę, determinologizuojamas: žiemkentėlis,
nes iškentėjo žiemos šalčius. Kitaip sakant, jis pavartojamas
taip, kad skaitytojas pamato, kodėl daiktas pavadinamas būtent
tuo vardu (J. Pikčilingis). Tokia žodžio darybos motyvacija
negali nerūpėti stilistikai, toks darybiškai motyvuoto žodžio
pavartojimas tai jau antrinė, papildomoji motyvacija.
Ypač akivaizdi neįprastų,
vadinamųjų okazinių, naujadarų darybos motyvacija. Neįprastą
žodį suvokiame ne automatiškai, norom nenorom kreipiame akis į
jo sandarą, jo dėmenų reikšmę, pvz.: Akies kraštu skubotai
pamačiau, kaip jie, / Du apsiautomatinę kareiviai, griuvo
ant pilvų (A. Žuk). Apsiautomatinti tokio
veiksmažodžio kalboje nėra, tai individualus naujadaras, bet jo
reikšmę apsiginkluoti automatais daro labai aiškią darybos
motyvacijos ryškumas.
Fonetinė motyvacija
stilistikoje irgi suprantama savaip: tai ne tik atskiro žodžio,
bet ir pasakymo, ištiso teksto garsinės raiškos motyvuotumas.
Antrinė fonetinė motyvacija tai taip parinkti ir išdėstyti
žodžiai, kad tam tikri garsai kartotųsi dažniau arba rečiau negu
įprasta. Vienas iš tokios fonetinės motyvacijos atvejų yra
aliteracija tikslingas priebalsių kartojimas. Pvz., A.
Venclovos eilėraščio Tėviškės ilgesys dviejose eilutėse
kartojasi priebalsis d: Gaisro dūmuos, degėsiuos,
pro apkaso moli, / Kai dundėjimas tyla padangių
plačių... K. Nastopka pažymi tos aliteracijos motyvuotumą,
ryšį su turiniu: ji tarsi imituojanti pabūklų dundesį.
Čia verta pacituoti K. Dolinino žodžius: Meninė kalba ne tiek
vartoja fonetiškai motyvuotų žodžių potencialųjį kalbinį
ekspresyvumą, kiek suteikia jiems savą, antrinį motyvuotumą.
Be aptartųjų trijų rūšių,
yra ir kitokių motyvacijos atvejų. Kalbos išraiškos priemonės
stilistinio atspalvio pabrėžimas tai stilistinė motyvacija.
Būdingas jos atvejis yra stilizacija sąmoningas sekimas kitu
stilium, mėgdžiojimas. Šiuose buitinės kalbos sakiniuose (iš
grožinės prozos dialogų) stilizuojami administracinio stiliaus
ir liaudies dainos pasakymai: Kai aš tau duosiu neigiamai
ir teigiamai į sprandą, tai tu žinosi, kas yra dviem ponam
tarnauti (V. Myk-Put). Dabar tiktai su pistoletu
tavo išsaugotinis, lašiniais šertas, minkštai migdytas, lig pusrytėlių
neprižadintas, kaip toj dainoj (J. Balt).
Galėtume skirti ir
grafinę motyvaciją, kuri su kalba susijusi netiesiogiai, per
raštą. Paprasčiausias tokios motyvacijos atvejis yra sakytinės
kalbos emfatinės (pabrėžiamosios) intonacijos rašytinis
imitavimas, pvz.: Juk dabar jau visi sako, kad jinai
toookia didelė merga! (I. Simon).
Ekspresyvumo priemonėmis gali eiti visi kalbos
vienetai: žodžiai, jų formos, sakiniai, garsai. Sisteminių
kalbos vienetų ekspresyvumas yra potencialus, realizuojamas tik
kalbos akte, tekste. Mažiausias teksto vienetas yra konkretus
sakinys (pasakymas).
Skiriama keletas sakinio
analizės pakopų: 1) leksinės sandaros (konkretaus daiktinio
turinio), 2) gramatinės sandaros, 3) modalinės sandaros, 4)
aktualiosios skaidos (M. Greplis). Kartais tikslinga skirti ir
garsinę bei grafinę analizės pakopas. Sakinys gali būti
ekspresyvus dėl vienos ar kelių pakopų aktualizavimo.
Pavyzdžiui, pasakymą Tokios tai meilės trokšta mano širdis?
(Žem) ekspresyvų daro įvairių pakopų emocinis aktualizavimas
bei intensyvinimas. 1) Emociškai motyvuota leksika: metoniminis
junginys mano širdis (plg. aš trokštu), įvardis su
dalelyte tokios tai (plg. ne tokios, kitokios).
Pasakymą intensyvina veiksmažodis trokšta (plg.
nori). 2) Motyvuota leksika (širdis)
paveikė gramatinę sandarą: vietoj pirmojo asmens (aš trokšta)
atsirado trečiasis, objektyvizuojantis mintį (širdis
trokšta). 3) Retorinis klausimas čia reiškia emfatinį
konstatavimą, t. y. vieno modalinio tipo reikšmė perkelta kitam.
4) Pasakymas yra ekspresyvus ir dėl inversinės žodžių tvarkos,
subjektyvios sakinio minties skaidos: pirmiausia pasakyta nauja
informacija (Tokios tai meilės). Atsidūrusi
neįprastoje sakinio vietoje, ji brėžte pabrėžiama. Neekspresyvus
to pasakymo ekvivalentas yra Aš noriu kitokios meilės.
Būdingiausi kalbos
ekspresyvinimo (aktualizacijos) būdai yra šie: kalbos
vieneto reikšmės perkėlimas, nelauktas arba emfatinis kalbos
priemonių gretinimas, siejimas bei komponavimas, įvairūs
trumpinimo arba tyčinio pertekliaus atvejai (tie būdai tarp
savęs iš dalies pinasi). Kuo netikėtesnė kalbos priemonė ar
būdas, kuo labiau jie atkreipia dėmesį, tuo tekstas
ekspresyvesnis. Pvz.: pasakymą Poeto pareiga pakelti
rastą žvaigžde, / Kuri čia mėtosi lyg pamesta saga (E. Miež)
ekspresyvų daro ne tik perkeltinis žodžių vartojimas, simbolinis
mąstymas (mėtosi žvaigždė), bet ir tolimų sąvokų (žvaigždė ir
saga) sugretinimas.
Teksto ekspresyvinimo būdai nesiriboja atskirų
sakinių vienos ar kelių pakopų aktualizavimu, bet apima ir
didesnius už sakinį vienetus: gretimų sakinių poras, pastraipas,
visą tekstą. Kartais jie susiję ne su konkrečiais kalbos pakopų
vienetais, o turi implicitinę (kalbos ženklais formaliai
nepasakytą) išraišką.