Mokslininko uždavinys – tiksliai, sistemingai išdėstyti problemą bei ją pagrįsti. Labiausiai akis jis kreipia į loginę dalyko pusę, todėl kalba įgyja tam tikra „akademišką“ pobūdį. Joje apstu abstrakcijų. Mat, čia daugiausia vartojami žodžiai – sąvokos: gausu daiktavardžių, reiškiančių. protu tesuvokiamas, t. y. atitrauktines sąvokas, būdvardžių, reiškiančių abstrakčius požymius, veiksmažodžių, turinčių abstrakčių procesų bei abstrakčių būsenų reikšmę. Kadangi moksliniame straipsnyje ar darbe labai svarbu kuo tiksliau perteikti mintį, tai žodžiai vartojami aiškiai apibrėžtomis reikšmėmis, yra vienareikšmiai;

Ryškiausios stilistinės ypatybės yra šios: apibendrinimas, pabrėžtas dėstymo logiškumas (nuoseklumas, rišlumas), dalykinis tikslumas, be to, objektyvumas, glaustumas, išsamumas ir aiškumas. Nebūdingos ypatybės – vaizdingumas ir emocionalumas. stilistinių ypatybių santykis konkrečiame tekste priklauso nuo žanro, temos, kalbos formos, nuo autoriaus individualybės.

Gyvenamųjų vietų (miestų, miestelių, kaimų ir pan.) vardų daryba iš upių bei ežerų vardų lietuvių kalbai labai būdinga. Nereti ir tokie atvejai, kai upės ar ežero vardas tampa gyvenamosios vietos vardu be jokių žodžių darybos priemonių: Rusnė – iš upės vardo Rusnė, Dysna – iš upės vardo Dysna, Dūkštas – iš ežero vardo Dūkštas, Alovė – iš upės vardo Alovė ir t. t. (Aleksandras Vanagas, 1996)

Mokslinėje literatūroje gausu specialių terminų (plg.: raštija, feodalinė santvarka, lietuvių tautybė ir kt.). Tie terminai dažnai reiškiami tarptautiniais žodžiais.

Ypač daug šioje literatūroje naujadarų – jų reikalauja naujai atsirandančios sąvokos.

Daugelis teiginių, sakytų apie oficialųjį dalykinį stilių, tinka ir moksliniam. Ir čia kalba iš esmės yra konstatuojamojo pobūdžio, ir čia esti daug jungtukų, jungčių ir kitų nesavarankiškų žodžių, tikslinančių sakinio dalių ar sakinių tarpusavio ryšius. Vyrauja sakinių prijungimas, bet dažnai tuo pat metu sakiniai esti ir sujungiamieji, ir prijungiamieji. Ir apskritai jie būna gana sudėtingi. Dažni beasmeniai sakiniai, linkstama į neveikiamosios rūšies konstrukcijas.

Ten, kur šnekamojoje kalboje sakoma Ką pasėsi, tą ir pjausi, mokslinėje literatūroje linkstama vartoti neapibrėžtąjį asmeninį sakinį, kurio tarinys reiškiamas neveikiamąja rūšimi: Kas (yra) pasėjama, tas (yra) ir pjaunama.

Čia taip pat linkstama į schemas, papunktinį medžiagos dėstymą. Vaizdai, emocijos, jų išraiškos priemonės čia irgi nėra dažnas reiškinys, bet jie jau labiau galimi.