|
Publicistinis stilius
Publicistinis stilius
apima literatūrą aktualiaisiais visuomeniniais politiniais
dabarties klausimais. Čia autorius stengiasi paveikti skaitytoją
tiek logine argumentacija, tiek emocinės išraiškos priemonėmis.
Publicistinis stilius tai ir mokslinio, ir meninio stiliaus
ypatybių turintis stilius. Jis vartojamas periodinėje spaudoje,
radijuje ir televizijoje. Šiam stiliui būdingas konkrečių faktų
konstatavimas su vaizdingais ir emocingais žodžiais bei
posakiais.
Šiandien sukanka lygiai 450 metų, kai išėjo
pirmoji lietuviška knyga Martyno Mažvydo Katekizmas.
Pirmosios lietuviškos knygos sukakčiai skirti renginiai
prasideda Vilniaus universiteto bibliotekoje. Čia, kur saugoma
vienintelė Lietuvoje Martyno Mažvydo Katekizmo
knyga, atidaroma Lietuvos senųjų knygų ekspozicija.
(Lietuvos rytas, 1997 01 08)
Klasikinis aukštojo,
retorinio, stiliaus pavyzdys yra Mikalojaus Daukšos
Prakalba į malonųjį skaitytoją (1599 m.):
Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad
neturėtų
šių
trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų
žemės, papročių ir
kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir
visados rūpinosi
ją išlaikyti,
turtinti, tobulinti, ir gražinti, Nėra tokios menkos tautos,
nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų
vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo
įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas,
senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją
gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais bažnyčioje,
tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko, ir kiekvienas
beveik iš
motinos krūtinės
įgauna polinkį
į savąją kalbą
ją vartoti, išlaikyti
ir propaguoti. Tai akivaizdžiai matome ne tiktai žmonių, bet ir
neišmintingų
padarų gyvenime.
Kas per keistenybės būtų
gyvulių tarpe, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala,
o lakštingala
krankti kaip
varnas, ožys
staugti kaip liūtas,
o liūtas
bliauti
kaip ožys?
[...]
Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne
šalies
gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet
daugiausia išlaikydamos
ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko
bendrumą, santaiką ir brolišką
meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys,
vienybės motina, pilietiškumo
tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją
sunaikinsi
santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją
užtemdysi saulę
danguje, sumaišysi
pasaulio tvarką, atimsi gyvybę
ir garbę.
Auk štindamas
gimtąją kalbą,
įrodinėdamas būtinumą
ją vartoti, Daukša
kalba dalykiškai:
nurodo jos paskirtį, pasitelkia istorijos faktų (tik gimtosios
kalbos išlaikymu
išliko
daugelis tautų). Tai intelektiniai elementai. Kartu eina ir
ekspresinės priemonės: retoriniai klausimai, išvardijimai,
paralelizmai, emociniai epitetai (prasta, niekinga tauta,
menkos tautos, niekingo užkampio), grandinė vaizdingų
palyginimų su gyvulių pasauliu. Pakiliausiu tonu parašyta
prakalbos kulminacija, prasidedanti ekspresyviu neigimu (Ne
žemės derlumu...).
|
|
|