|
Semantiniai žodžių tipai
a)
Homonimai
b)
Antonimai
c)
Sinonimai
d)
Paronimai
Žodžiai reikšmės atžvilgiu
nėra izoliuoti. Jie, kaip ir daugelis kalbos elementų, sudaro
tam tikrą semantinę sistemą, kurioje dar išsiskiria įvairios
mikrosistemos, t. y. smulkesnės semantinės grupės bei tipai.
Tarp žodžių, įeinančių į tas semantines grupes ar tipus, gali
būti tiek paradigminiai, tiek sintagminiai santykiai. Iš
paradigminiais santykiais susijusių žodžių semantinių tipų jau
nuo antikinių laikų išskiriami
homonimai,
antonimai,
sinonimai ir
paronimai.
a) Homonimai
Homonimai
tai žodžiai,
turintys vienodą garsinę struktūrą, bet skirtingą leksinę
reikšmę,
pvz.: baras
lauko ruožas ir baras nedidelis restoranas, kasa
plaukų pynė ir kasa pinigų saugojimo vieta,
nerti lįsti į vandenį ir nerti megzti; angl.
bank bankas ir bank upės krantas; vok. lesen
skaityti ir lesen rinkti; pranc. cousin
pusbrolis ir cousin uodas.
Homonimai gali būti
įvairiai klasifikuojami. Tačiau jų klasifikacija nemažai
priklauso nuo to, kaip suprantama pati homonimo" sąvoka: ar
homonimais laikomi tik tie žodžiai, kurie visomis savo
gramatinėmis formomis fonetiškai sutampa, ar ir tie, kurie
sutampa tiktai dalimi savo formų; ar homonimais laikomi tik
vienai gramatinei klasei (kalbos daliai) priklausantys, ar ir
skirtingoms gramatinėms klasėms atstovaujantys žodžiai.
Tie lingvistai, kurie
plačiau supranta homonimo sąvoką, paprastai išskiria
absoliučiuosius (pilnuosius) ir neabsoliučiuosius
(nepilnuosius, dalinius) homonimus. Absoliučiaisiais jie vadina
tokius, kurių fonetinis sutapimas yra visiškas ir kurie
priklauso vienai kuriai gramatinei klasei (tokie yra visi
minėtieji pavyzdžiai), o neabsoliučiaisiais tuos, kurie
sutampa ne visomis savo formomis ir gali priklausyti įvairioms
gramatinėms klasėms (pvz., greta būrys, eilė ir
greta šalia, sekti eiti paskui ir sekti
mažėti, slūgti). Tačiau pasakytina, kad tikraisiais homonimais
laikytini pirmieji, t. y. absoliutieji, arba pilnieji, nes
tiktai jie kalbos semantinėje sistemoje sudaro aiškiai apibrėžtą
žodžių (leksemų) tipą.
Pagal kilmę homonimus
galima skirstyti visų pirma į dvi rūšis: 1) vienakilmius,
arba homogeninius ir 2) įvairiakilmius, arba
heterogeninius. Vienakilmiai yra tokie, kurie atsiradę vienos
kalbos ribose (pvz., minėtasis nerti, be to, dar banda
gyvulių kaimenė ir banda kepalas, derėti
tikti ir derėti augti, vaisių duoti), o
įvairiakilmiai tokie, kurie atsiradę ne iš vienos kalbos
(pvz., minėtieji baras, kasa, be to, lynas tokia
žuvis ir lynas metalinė virvė skolinys iš lenkų
lina).
Savo ruožtu vienakilmiai
homonimai pagal jų susidarymo būdą gali būti skirstomi dar į
smulkesnius porūšius: a) fonetinius, b) darybinius
ir c) semantinius homonimus.
Fonetiniai
homonimai susidaro tuomet, kai anksčiau buvę visai skirtingos
garsinės struktūros žodžiai ilgainiui dėl įvairių kitimų
fonetiškai suvienodėja. Pavyzdžiui, burti telkti į
krūvą yra išriedėjęs iš indoeuropietiškosios šaknies bh(e)ur-,
turėjusios pūsti reikšmę, o burti kerėti, žavėti
iš bher kirsti, mušti, bet vėliau tas skirtingas
šaknis turėję žodžiai fonetiškai sutapo. Anglų sun
saulė yra kilęs iš senesnės formos sunne (plg. gotų
sunno, sva. sunna), o son sūnus iš
sunu (plg. got. sunus, liet. sūnus),
tačiau vėliau šių žodžių fonetinė struktūra suvienodėjo, ir jie
virto homonimais. Vokiečių Otter ūdra kilęs iš senesnės
formos ottar, o Otter gyvatė iš noter
(plg. vva. nater), bet dabar šiedu žodžiai
fonetiškai visai nesiskiria. Tas pats pasakytina ir apie
prancūzų louer girti, garbinti ir louer
išnuomoti, kurių pirmasis kilęs iš lotynų laudare, o
antrasis iš
locare.
Darybiniai
homonimai atsiranda tuomet, kai prie panašios ar vienodos
garsinės struktūros šaknų prijungiamas vienodas afiksas
(priešdėlis, priesaga, galūnė) arba kai susipina įvairūs darybos
būdai, pvz.: medingas turintis daug medaus (medus +
-ingas) ir medingas turintis daug medžių (medis
+ -ingas), įvairuoti būti įvairiam (įvairus
+ -uoti) ir įvairuoti (į- + vairuoti),
suloti sulai tekėti (sula + -oti) ir
suloti trumpai loti (su- + loti). Vokiečių
Schauer liūtis, kruša su priesaga -er yra
padarytas iš schür
(plg. angl. shower liūtis, rus. север šiaurė),
o Schauer žiūrovas su ta pačia priesaga iš schauen
žiūrėti, stebėti, taigi šie žodžiai fonetiškai sutapo dėl
panašios darybos.
Pagaliau semantiniai
homonimai susidaro tada, kai labai nutolsta poliseminio žodžio
atskiros reikšmės. Pavyzdžiui, šitokiu būdu yra atsiradę
homonimai kasa plaukų pynė ir kasa tokia
organizmo liauka (pastaroji reikšmė, matyt, buvo pavadinimo
metaforinio perkėlimo rezultatas, bet dabar tas metaforiškumas
jau išblukęs, ir šnekančiajam nebeiškyla kokių nors formos
panašumo asociacijų tarp plaukų pynės ir organizmo liaukos).
Tą patį galima pasakyti ir apie žodžius žiedas augalo
dauginimosi organas ir žiedas rankos papuošalas; angl.
board lenta; stalas ir board taryba,
valdyba; vok. Schloß spyna, užraktas ir Schloß
pilis, rūmai; pranc. memoire atmintis ir memoire
aiškinamasis raštas, pranešimas ir kt.
Įvairiakilmiai homonimai
susidarymo būdo atžvilgiu taip pat nėra vienodi. Vieni jų yra
atsiradę, pasiskolinus šalia savojo svetimos kalbos tos pačios
garsinės struktūros žodį ar žodžius (dažniausiai pritaikius juos
prie skolinamosios kalbos fonomorfologinės sistemos), pvz.,
minėtieji baras, kasa, lynas. Kiti vėl yra atsiradę,
pasiskolinus iš svetimos kalbos ar kalbų du ar daugiau žodžių,
turinčių vienodą garsinę struktūrą, bet neturinčių savojoje
kalboje koreliatų (tos pačios garsinės struktūros žodžių), pvz.:
baronas avinas (< bltr. боран) ir
baronas toks bajorų titulas (< pranc. baron),
šachas toks Rytų šalių monarcho titulas (< pers.
šah) ir šachas tokia grėsmė šachmatų žaidime
(tos pačios kilmės). Tačiau pastarosios rūšies homonimų kalbose
būna palyginti nedaug.
Viena iš sunkiausių
problemų, iškylančių ypač aiškinamųjų žodynų sudarytojams, yra
homonimų atribojimas nuo atskirų poliseminio žodžio reikšmių
arba, kitaip tariant, homonimų išskyrimas. Mat ligi šiol dar
nėra nustatytų griežtesnių kriterijų, leidžiančių pasakyti, ar
tam tikru konkrečiu atveju turime vieną poliseminį žodį su
nutolusia reikšme, ar du žodžius homonimus. Todėl ir
nenuostabu, kad atskiruose žodynuose (kartais net ir atskiruose
to paties žodyno leidimuose) nevienodai atribojami homonimai.
Pavyzdžiui, Dabartinės lietuvių kalbos žodyno pirmajame
leidime (1954) veiksmažodžio nerti reikšmės lįsti į
vandenį ir megzti pateiktos viename lizde (straipsnyje), t.
y. kaip semantiniai vieno žodžio variantai, o antrajame leidime
(1972) jau kaip dviejų žodžių homonimų reikšmės.
Teoriškai lyg ir nesunku
būtų formuluoti homonimų atskyrimo nuo poliseminio žodžio
kriterijų: jeigu visos kitos reikšmės gali būti išvestos iš
pagrindinės, tada turėsime poliseminį žodį, o jeigu negali būti
išvestos, homonimus. Tačiau praktiniame žodynų sudarymo darbe
pasitaiko nemaža atvejų, kai būna nelengva nustatyti sąsają tarp
pagrindinės ir kurios nors kitos reikšmės. Sakysim, kad ir
minėtasis kasos atvejis: Dabartinės lietuvių kalbos
žodyne kasa kaip plaukų pynė ir kasa kaip
tokia organizmo liauka pateikti viename lizde, t. y. nelaikomi
homonimais. Tuo tarpu dabartiniam lietuviškai kalbančiam žmogui,
pavartojusiam kasą tokios organizmo liaukos reikšme,
kaip minėta, nebekyla jokių asociacijų su kasa plaukų
pyne. Todėl sinchroniniu požiūriu šie žodžiai, be jokios
abejonės, laikytini homonimais, nors istoriškai tokios
organizmo liaukos reikšmės atsiradimas ir yra susijęs su
plaukų pynės reikšme.
Ieškant objektyvių
kriterijų homonimams atriboti nuo poliseminių žodžių,
naujesniuose semasiologijos tyrinėjimuose taikomi įvairūs žodžių
reikšmių analizės metodai: komponentinė žodžių analizė,
distribucinė analizė, derivacinė analizė ir kt.
Vienas iš jų yra
komponentinė žodžių analizė. Komponentinės analizės
pagrindą sudaro mintis, kad kiekvieną žodžio reikšmę (sememą)
galima išskaidyti į sudedamąsias dalis (semas). Sememos, kurių
sudėtyje yra bendrų semų, laikomos vieno daugiareikšmio žodžio
semantinės struktūros elementais. Jei sememos neturi bendrų
komponentų, teigiama, kad jos priklauso homonimiškiems žodžiams.
Homonimus ir
daugiareikšmius žodžius padeda atskirti ir distribucinė
analizė. Distribucinė analizė remiasi prielaida, kad
homonimai turi aiškiai skirtis savo leksinės distribucijos
ypatybėmis (homonimiškų žodžių leksinė aplinka turi būti
visiškai kitokia). O jei žodžiai yra distribuciškai
ekvivalentūs, jie nėra atskiri žodžiai tai tik vieno žodžio
semantiniai variantai. Štai, pavyzdžiui, žodis (ar žodžiai?)
vyti dabartinėje lietuvių kalboje turi tokias reikšmes: 1.
versti eiti, bėgti; ginti, varyti; 2. iš paskos bėgant ar
važiuojant, stengtis priartėti ar pagauti; 3. vynioti; 4.
sukant gaminti (virvę); 5. sukti, krauti (lizdą).
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas ir nurodo tik vieną
veiksmažodį vyti, turintį šias penkias reikšmes. Bet
kalbos istorijos tyrinėtojų jau senokai įrodyta, kad dar
indoeuropiečių prokalbėje yra buvę du homonimiški žodžiai. Šią
išvadą patvirtina ir distribucinė analizė. Veiksmažodis vyti
versti eiti, bėgti; ginti (V1) reikalauja žodžių,
reiškiančių veiksmo atlikėją (subjektą S) ir veiksmo objektą
(O), pvz.: Gyventojai (S) vijo kryžiuočius (O)
šalin. Bernai (S) vijo kiekvieną mūsų (O)
šluotražiais. Šio veiksmo atlikėjas ir objektas paprastai
reiškiamas žmonių ar gyvulių pavadinimais. Veiksmažodis vyti
iš paskos bėgant ar važiuojant stengtis priartėti ar
pagauti (V2) turi beveik tą pačią leksinę distribuciją: jo
subjektu ar objektu taip pat eina žmonių ar gyvulių pavadinimai,
pvz.: Vijo mane senelis nepavijo. Šuo vejasi
kiškį. V1 ir V2 skirtumas tik tas, kad V1 kontekstas dažnai
praplečiamas vietos ar būdo aplinkybėmis, o V2 dažnai vartojamas
sangrąžine forma. Abiem šiais atvejais reiškiamas veiksmas
susijęs su judėjimu tam tikra kryptimi. Vadinasi, V1 ir V2
galima laikyti dviem vienos leksemos reikšmėmis. Kitos trys
veiksmažodžio vyti reikšmės jau priklauso visai kitam
žodžiui. Visais trim atvejais veiksmo atlikėjas žmogus ar
paukštis, bet jo objektas paprastai reiškiamas žodžiais
siūlai, gija, viela arba botagas, pantis, lizdas, t.
y. arba žodžiais, pavadinančiais lanksčią medžiagą, iš kurios
gali būti gaminamas daiktas, arba žodžiais, nusakančiais
konkretų daiktą, gaminamą atliekant vijimo veiksmą, pvz.:
Vilnonius siūlus suvejame į kamuolius. Vijau virveles
baltų kanapių. Vanagas veja lizdą medžio viršūnėje.
Šiuo veiksmažodžiu, turinčiu tris nurodytas reikšmes,
neišreiškiamas joks judėjimas. Jis priklauso gaminimą, darymą
reiškiančių veiksmažodžių semantiniam laukui. Taigi,
sinchroniškai analizuojant žodžių distribuciją, galima įrodyti
šių žodžių homonimiškumą.
Homonimijai ir polisemijai
atskirti kartais panaudojamas ir derivacinės analizės
metodas. Homonimiški žodžiai dažniausiai turi skirtingus
giminiškų žodžių lizdus. Atidžiai ištyrus visus žodžių
darybinius ryšius, paaiškėja, kad homonimai paprastai tampa
visiškai kitokių vedinių ar sudurtinių žodžių pamatiniais
žodžiais. Pavyzdžiui, jau minėtų homonimų vyti ginti,
varyti ir vyti sukti priesaginių vedinių analizė rodo,
kad pirmojo veiksmažodžio derivacinių ryšių tinklas daug
siauresnis. Iš vyti ginti, varyti tegali būti padaromi
keli daiktavardžiai (vijikas, vijimas, vytynės, vijimosi
rungtynės, lenktynės, pavijys kelio tarpas),
veiksmažodžiai vaikyti, vajoti ir prieveiksmis pavymui.
O iš vyti sukti galima padaryti kur kas daugiau
vedinių: be sutampančių darybinėmis reikšmėmis derivatų
vijikas, vijimas ir vajoti, galima paminėti dar
tokius žodžius: vytynė vieta, kur priaugę daug vytelių,
vijoklis augalas, kuris vyniojasi, vytis
vytinė, rykštė, vytinė t. p., vytelė. 1.
karklo atžala; 2. susukta vytinė tvoros basliams vyčioti,
vytulas kas suvyta, vytuvai prietaisas siūlams
vyti, vynioti sukti į ritinį, vijoti vyti,
vynioti ir kt. Sutampančių derivatų leksinės reikšmės taip pat
gerokai skiriasi, pvz.: vijikas iš vyti ginti
reiškia gaudytojas persekiotojas, o vijikas iš vyti
sukti sukėjas, pynikas, vajoti, padarytas iš
pirmojo veiksmažodžio, reiškia vaikyti, gainioti, o antrojo
vyti vedinys vynioti, sukti į ritinį.
Nors polisemijos ir
homonimijos problemos sprendžiamos labai aktyviai, iki šiol nė
vienoje kalboje nesurasta visai patikimų šių reiškinių skyrimo
kriterijų. O tai yra daugybės nevienodumų įvairiuose žodynuose
priežastis. Labai nevienodai aiškinamuosiuose žodynuose
pateikiami specialiųjų mokslo šakų terminai. Vieni iš jų
nurodomi kaip homonimai elementariąsias sąvokas reiškiantiems
žodžiams, kiti kaip atskiros daugiareikšmio žodžio reikšmės.
Visa tai rodo didelį teorinių ir praktinių
polisemijos-homonimijos problemų sudėtingumą ir aktualumą.
Nuo homonimų reikia
atskirti homofonus, homoformas ir homografus.
Homofonai tai fonetiškai
sutapę, bet skirtingos rašybos, kilmės ir reikšmės žodžiai bei
žodžių formos, pvz.: rūkti eiti dūmams ir rūgti
darytis rūgščiam, sekti eiti paskui ir segti
pritvirtinti (saga ar kuo kitu); angl. all visas ir
awl yla, too per daug ir two du; vok.
die Seite pusė ir die Saite styga;
pranc. cher mielas, brangus ir la chaire
katedra (paaukštinta vieta paskaitoms skaityti).
Homoformos tai
fonetiškai sutapusios atskiros įvairių žodžių formos, pvz.:
bado (daiktavardžio kilm.) ir bado (veiksmažodžio es.
l. 3 a.), maišai (dgs. vard.) ir maišai (es.1. 2
a.); angl. dear brangus ir deer elnias, vok.
trüge neščiau ir
trüge apgaunu.
Tokių fonetiškai sutapusių formų. ypač gausu anglų kalboje.
Homografai tai vienodai
rašomi, bet skirtingai tariami žodžiai bei žodžių formos, pvz.;
aukštas ir aukštas, balti ir balti; angl.
lead vadovauti ir lead švinas; vok.
übersetzen perkelti
ir übersetzen
išversti; pranc. fait faktas ir fait
padarytas.
Tiek homofonų, homoformų,
tiek ir homografų tyrinėjimas nėra tiesioginis leksikologijos
dalykas: homoformos priklauso morfologijos, stilistikos sritims,
o homografai rašybos teorijai. Tačiau kalbotyros įvado
vadovėliuose jie paprastai apžvelgiami drauge su homonimais, nes
įeina į bendrą homonimijos problematiką.
Baigiant apie homonimus,
dar pridurtina, kad atskiri lingvistai nevienodai vertina jų
vaidmenį kalboje, Yra manančių, kad homonimai visais atvejais
tai apmaudus neskyrimas to, ką reikia skirti (A. Reformatskis),
kad jie trukdą suprasti šneką (J. Vendryes). Tačiau tokia
nuomonė nėra labai pagrįsta: kiekvienoje kalboje yra daugiau ar
mažiau homonimų, bet dėl to kalbantieji nejaučia didelių sunkumų
neaiškumus ar dviprasmybes visuomet pašalina kontekstas ar
konkreti situacija.
b) Antonimai
Tai žodžiai, turintys
skirtingą garsinę struktūrą ir priešingas leksines reikšmes,
pvz.: baltas juodas, didelis mažas, draugas
priešas, arti toli, girti peikti; angl. old
senas young jaunas; vok. reich turtingas
arm neturtingas; pranc. entrer įeiti
sortir išeiti ir pan.
Tuo atveju, kai žodis yra
daugiareikšmis, atskiros jo reikšmės gali sudaryti kelias
antonimines poras. Pavyzdžiui, didelis savo reikšme
nemažo dydžio yra antoniminis mažo reikšmei nedidelio
dydžio (plg. didelis namas mažas namas),
o žymus reikšme nežymaus reikšmei (plg. didelis
nuopelnas mažas nuopelnas). Tačiau tarp didelio
reikšmės nemažo dydžio ir mažo reikšmės nežymus
antoniminių santykių jau nebus, kitaip sakant, šios reikšmės
nesudarys antonimines poros. Tai rodo, kad antonimiškumas iškyla
aikštėn tiktai tam tikros vienos reikšmės ribose.
Antonimai gali būti
bendrašakniai ir nebendrašakniai. Visi minėtieji
antonimai yra nebendrašakniai, t. y. jų šaknys turi skirtingą
fonetinę struktūrą. Tokios rūšies antonimų priešprieša slypi jau
pačioje jų šaknų semantikoje. Bendrašakniai, kaip matyti iš
pavadinimo, yra tokie antonimai, kurie turi bendras, vienodas
šaknis ir jų priešingas reikšmes lemia įvairūs afiksai, pvz.:
darbas nedarbas, laimė nelaimė, atvykti išvykti,
protingas beprotis; angl. logical logiškas
illogical nelogiškas; vok. gehorsam
paklusnus ungehorsam nepaklusnus; pranc. certain
tikras incertain netikras.
Ypač daug bendrašaknių
antonimų kalbose yra su neigiamaisiais priešdėliais, nes jie
dažnai suteikia šakniai priešingą reikšmę. Tačiau ne visada
neigiamąjį priešdėlį turintis žodis yra antonimas: antonimu jis
tampa tik tuomet, kai pridėjus tokį priešdėlį atsiranda nauja
savarankiška reikšmė. Pavyzdžiui, žodis nešaltas nėra
šalto antonimas dėl to, kad nešaltas nereiškia šalto
priešybės: nešaltas gali būti ir drungnas, truputį šaltas
(šalto antonimas bus karštas). Tuo tarpu
darbas nedarbas bus antonimai, nes nedarbas su
priešdėliu ne- įgyja naują priešingą reikšmę darbo
nebuvimas.
Žinoma, ne visi žodžiai
gali turėti antonimų. Daugiausia jų turi būdvardžiai,
prieveiksmiai, veiksmažodžiai, t. y. tie, kurie reiškia kokybę,
požymį, būseną, veiksmą. Mažiau antoniminių porų sudaro
skaitvardžiai, įvardžiai, konkrečios reikšmės daiktavardžiai,
kai kurios tarnybinės kalbos dalys, o visiškai nebūdingas
antonimiškumas tikriniams vardams. Pavyzdžiui, tiek lietuvių,
tiek kitose kalbose neturi antonimų tokie žodžiai, kaip
langas, lova, šuo, Antanas, Petras, Ona ir pan. Reti yra
taip pat antonimiški į iš, apačioj viršuj
ir pan. tipo prielinksniai.
Kalboje antonimais
reiškiama priešprieša, antitezė. Ypač dažnai antonimų pasigauna
grožinės literatūros kūrėjai įvairiems gyvenimo kontrastams
atskleisti, įspūdžiui sustiprinti, pvz.:
Aš balta žuvėdra klyksiu
Virš tamsių bangų.
(S. Nėris)
arba:
Jos šlovina laisvę, kur
laisvė pražydo,
Jos smerkia vergovę, kur
slegia vergovė
(V. Mykolaitis-Putinas)
Neretai pasitaiko antonimų
taip pat tautosakoje mįslėse, priežodžiuose, patarlėse:
Vasarą molis, žiemą brolis (krosnis); Juodos rankos
balta duona; Geriau po seno barzda nekaip po jauno lazda; Kai
pinigai kalba, tuomet tiesa tyli. Antonimiškos kartais būna
ir knygų, straipsnių, literatūros kūrinių antraštės: Karas ir
taika; Kenčia
kaltas, kenčia nekaltas; Sėja ir pjūtis.
Artimi antonimams yra
oksimoronas
(trumpiau kartais vad. oksimoru) ir enantiosemija. Oksimoronu
vadinamas dviejų ar kelių žodžių, turinčių priešingas (logiškai
nesuderinamas) reikšmes, sugretinimas, pvz.: saldus skausmas,
graži kiaulystė; angl. harmonious discourd
harmoninga nesantaika"; vok. beredtes Schweigen
iškalbingas tylėjimas"; pranc. une sage folie protinga
kvailystė". Enantiosemija tai žodžio sugebėjimas turėti
priešingų reikšmių, pvz.: pražiūrėti pradėti matyti"
(Kačiukai jau pražiūrėjo) ir nepamatyti, praleisti" (Aš
pražiūrėjau klaidą).
c) Sinonimai
Homonimų ir antonimų
priešybė yra
sinonimai (gr. vienavardis). Tai žodžiai,
turintys vienodą arba artimą reikšmę, bet skirtingą garsinę
struktūrą, pvz.: draugas bičiulis, kalbininkas lingvistas,
karvelis balandis, kiškis zuikis, skatinti
raginti, stropus uolus; angl. say tell;
vok. sprechen reden; pranc. livre bouqin ir
pan. Iš pavyzdžių matyti, kad sinonimai pavadina arba tuos
pačius daiktus bei reiškinius (denotatus), arba kuriuo nors
atžvilgiu kiek skirtingus ar skirtingai traktuojamus tos pačios
rūšies daiktus bei reiškinius (denotatus bei designatus).
Sinonimų, kaip ir
homonimų, klasifikacija yra gana įvairi, ir ji taip pat daug
priklauso nuo to, kaip suvokiama sinonimo sąvoka. Vieni
lingvistai (pvz., žinomas semantikos tyrinėtojas amerikietis S.
Ulmanas, rusų kalbininkė A. Grigorjeva ir kt.) sinonimais laiko
tik tokius žodžius, kurie turi vienodą reikšmę ir kurie bet
kokiame kontekste gali vienas antrą pakeisti. Kiti lingvistai
(pvz., B. Golovinas) priešingai, mano, kad sinonimai tėra
tiktai labai artimos reikšmės žodžiai. Pagaliau treti ir tokių
yra dauguma sinonimais laiko ne tik tos pačios, bet ir artimos
reikšmės žodžius, t. y. plačiau supranta sinonimo sąvoką.
Laikantis pastarojo,
platesnio sinonimų supratimo, jie, kaip ir homonimai, gali būti
skirstomi į absoliučiuosius, arba pilnuosius, ir
neabsoliučiuosius, arba nepilnuosius. Absoliučiaisiais
vadinami tokie, kurie turi visiškai vienodas reikšmes, o
neabsoliučiaisiais tokie, kurių reikšmės nėra visiškai
vienodos. Tačiau tokių sinonimų, kurių reikšmės būtų absoliučiai
identiškos, t. y. kurie bet kokiame kontekste galėtų vienas kitą
pakeisti, kalbose būna nedaug. Todėl kai kurie lingvistai, kaip
minėta, ir nelinkę išskirti absoliučiųjų sinonimų. Ir iš tikrųjų
nelengva rasti sinonimų, turinčių visuose kontekstuose visiškai
identiškas reikšmes. Pavyzdžiui, net ir tokie dažnai prie
absoliučiųjų priskiriami sinonimai, kaip karvelis ir
balandis, kiškis ir zuikis, trūkumas ir defektas,
nėra visiškai tapačios reikšmės, nes ne visuose kontekstuose
juos galima vieną antru pakeisti (nepasakysime troleibuse
sugavo kiškį,
parduotuvėje didelis prekių defektas).
Dideliu reikšmės tapatumu
ypač pasižymi tie sinonimai, kurių poros vienas narys yra koks
nors tarptautinis terminas, o antras savas jo atitikmuo, pvz.:
charakteringas būdingas, lingvistika kalbotyra, motoras
variklis, prefiksas priešdėlis, sufiksas priesaga,
identifikuoti tapatinti ir pan. Bet kai kurie ir iš šios
rūšies sinonimų taip pat gali nebūti visiškai absoliutūs (pvz.,
sakinyje Jo veiksmų svarbiausias variklis laimės troškimas
variklio negalėsime pakeisti motoru). Todėl
dažniausiai galima kalbėti tiktai apie reliatyvų sinonimų
absoliutumą.
Pagal kilmę sinonimai,
kaip ir homonimai, gali būti skirstomi į vienakilmius,
arba homogeninius, ir įvairiakilmius, arba
heterogeninius. Vienakilmiai bus tokie, kurie atsiradę vienos
kalbos ribose (pvz., arklys žirgas kuinas; eiti
kiūtinti kūprinti kerėplinti), o įvairiakilmiai
atsiradę ne iš vienos kalbos (pvz., minėtieji charakteringas
būdingas, motoras variklis ir pan.). Savo ruožtu
vienakilmius morfeminės struktūros atžvilgiu sinonimus galima
skirstyti į bendrašaknius (pvz., žirgas žirgelis
žirgužis žirgužėlis, dirbti dirbinėti) ir
nebendrašaknius (pvz., minėtieji arklys žirgas
kuinas, eiti kiūtinti ir pan.).
Stilistiniu atžvilgiu
sinonimai gali būti skirstomi į stilistiškai konotuotuosius
ir stilistiškai nekonotuotuosius. Pirmieji yra tokie,
kurie turi tam tikrų emocinių-ekspresinių atspalvių (plg.
eiti ir rėplioti, verkti ir žliumbti, žiūrėti
ir spoksoti; angl. to go eiti ir to hunch
kūprinti; vok. Pferd arklys ir Roß žirgas;
pranc. bon geras ir bonasse geraširdis).
Antrieji, t. y. stilistiškai nekonotuotieji, arba neutralūs,
tokie, kurie neturi jokių emocinių-ekspresinių atspalvių ir
skiriasi tik tam tikrais antriniais reikšmės komponentais (pvz.:
gražus puikus, palengva pamažu, galvoti mąstyti
protauti; angl. work labour darbas; vok.
Ergebnis Resultat rezultatas; pranc. batre frapper
mušti). Šiodvi sinonimų rūšys atlieka nevienodas
funkcijas: stilistiškai nekonotuotieji tiktai padeda patikslinti
sąvoką, suteikia papildomą informaciją apie kokį nors denotatą
ar designatą, o stilistiškai konotuotieji atskleidžia
kalbančiojo požiūrį, jo emocines asociacijas denotato atžvilgiu.
Žinoma, leksiniai
sinonimai gali būti klasifikuojami ne tik čia suminėtais, bet ir
kitais pagrindais: pagal jų priklausymą kuriai nors gramatinei
žodžių klasei (daiktavardiniai, būdvardiniai, veiksmažodiniai),
pagal jų priklausymą tam tikram kalbos tipui ar stiliui
(liaudiniai, literatūriniai, kanceliariniai) ir kt. Be to,
kiekvienoje ir iš anksčiau minėtų rūšių gali būti išskirti
smulkesni porūšiai (pvz., amerikiečių lingvistas D. Lajenzas iš
absoliučiųjų išskiria totalinius sinonimus, t. y. tokius, kurie
visuose be išimties kontekstuose gali pakeisti vienas kitą).
Tačiau dėl didelio sinonimų įvairumo ir vieningo požiūrio tarp
kalbininkų nebuvimo ligi šiol dar nėra nusistojusios visuotinai
priimtos sinonimų klasifikacijos.
Išskiriant ne tik
absoliučiuosius, bet ir neabsoliučiuosius sinonimus, t. y.
tokius, kurie turi artimą reikšmę, svarbu išsiaiškinti ir tai,
kaip suprastinas tas jų reikšmės artimumas. Paprastai čia
vadovaujamasi tokia taisykle: sinonimais laikytini tiktai tai
pačiai kalbos daliai priklausantys žodžiai, be to, tiktai tie,
kurie turi tam tikrą bendrą reikšmės komponentą (bendrą semą) ir
gali būti pakeisti tam tikrame kontekste vienas kita.
Sakysim, eiti, kiūtinti, kūprinti bus sinonimai, nes visi
jie yra veiksmažodžiai, jiems būdinga bendra sema judėti iš
vietos į vietą kojomis ir tokiuose kontekstuose, kaip Petras
[...] namo, Mes [...] į paskaitas
ir pan., pakeičiami vienas kitu. Skiriasi šie veiksmažodžiai
tiktai papildomomis semomis: kiūtinti reiškia pamažu
judėti iš vietos į vietą kojomis, arba trumpiau pamažu
eiti, kūprinti susikūprinus eiti. Daiktavardžiai
miškas, giria, šilas taip pat bus sinonimai, nes visi jie
turi bendrą semą medžiais apaugusi vieta, o pastarieji du dar
ir papildomas semas: giria didelis miškas, šilas
spygliuočių miškas (šie taip pat pakeičiami tam tikruose
kontekstuose). Tačiau sinonimais nelaikytini tokie
daiktavardžiai, kaip gandras ir garnys, nes jie,
kad ir turėdami bendrą semą toks paukštis, negali būti
pakeičiami vienas antru: žymi skirtingus denotatus (gandras
priklauso vad. Ciconiidae, o garnys Ardeidae
šeimai).
Svarbu įsidėmėti dar ir
tai, kad sinonimais (kaip ir homonimais ar antonimais) galima
laikyti tik tokius žodžius, kurie tam tikru metu priklauso
vienai kuriai kalbinei sistemai (literatūrinei kalbai, kuriai
nors tarmei, funkciniam stiliui ar kt.). Todėl, pavyzdžiui,
dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos sinonimais nelaikytini
tokie žodžiai, kaip bulvė ir roputė (ar rapukas),
kregždė ir blezdinga, žiūrėti ir veizėti ir
pan., nes roputė, blezdinga, veizėti tevartojami tiktai
atskirose tarmėse. Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos
sinonimais nelaikytini taip pat kumelė ir ašva, senas
ir vetušas, nes ašva ir vetušas yra
senesnės istorinės epochos žodžiai.
Sinonimai kalboje tai ne
izoliuoti žodžiai. Jie sudaro paradigminiais santykiais
susijusių sinonimiškų žodžių poras arba stambesnes grupeles,
dažnai vadinamas
sinonimų eile.
Vienas kuris tokios eilės žodis, turintis bendriausią reikšmę ir
stilistiškai neutraliausias, yra vadinamas dominante.
Pavyzdžiui, sinonimų eilės darbas, triūsas, veikla
dominantė bus darbas, sinonimų eilės pykti, giežti,
niršti, siusti, širsti, tūžti pykti ir t. t.
Sinonimų poras ir eiles
gali sudaryti ne tik atskiri žodžiai (leksemos), bet ir žodžiai
su žodžių junginiais arba tik vieni žodžių junginiai, pvz.;
miegoti knarkti pūsti į akį; panašus kaip iš akies
įrauktas (luptas, plėštas) kaip du vandens
lašai; nekreipti dėmesio pro ausis leisti; angl. make a
conclusion daryti išvadą come to a conclusion
prieiti prie išvados reach a conclusion prieiti prie
išvados (po ilgų svarstymų); vok. berücksichtigen
atsižvelgti Rücksicht
nehmen turėti atsižvelgimą; pranc. dissipateur homme
prodigue boureau d'argent eikvotojas, švaistūnas. Kai
sinonimų poras ar eiles sudaro frazeologiniai junginiai, tuomet
turime frazeologinius sinonimus.
Be leksinių ir
frazeologinių sinonimų, lingvistinėje literatūroje dar kalbama
apie morfologinius, sintaksinius, darybinius sinonimus (pvz.,
apie sinonimines linksnių galūnes, sintaksines konstrukcijas,
darybines morfemas). Tačiau pastarieji jau nepriklauso
leksikologijos sričiai, nors ir įeina į bendrą sinonimijos
problematiką.
Sinonimai yra didelis
kalbos turtas. Jie padeda šnekančiajam ar rašančiajam tiksliau
išreikšti mintis, perteikti subtiliausius minties niuansus,
išvengti monotoniškumo ir šablono. Todėl dar Aristotelis rašė
savo Retorikoje, kad homonimai naudingi sofistui [...], o
sinonimai poetui. Ir iš tikrųjų sinonimai yra viena iš
svarbiausių meninės raiškos priemonių tiek poezijos, tiek prozos
kūrėjams, tiek ir apskritai visiems, norintiems prabilti į
klausytoją ar skaitytoją nenuvalkiotu, ekspresyviu žodžiu.
d) Paronimai
Tai savotiškas tarpinis
žodžių semantinis tipas tarp homonimų ir sinonimų. Paronimai
žodžiai, turintys panašią garsinę struktūrą, bet tą
pačią ar skirtingą reikšmę, pvz.:
abuojas
piktas, nedoras ir
abejingas nesuinteresuotas, adresatas asmuo,
kuriam kas adresuojama, siunčiama ir adresantas asmuo,
kuris siunčia, kampanija tam tikras vajus ir
kompanija tam tikra žmonių grupė, raiškus ryškus;
vaizdingas ir ryškus aiškus, gerai matomas ar
girdimas; angl. plash pliuškenti, taškyti ir splash
šlakstyti, drabstyti; vok. blinken blyksėti,
mirgėti ir blinzeln mirkčioti, mirksėti; pranc.
polemiquer ir polemiser ginčytis, polemizuoti ir
pan. Dėl savo garsinės struktūros panašumo paronimai šnekoje
neretai supainiojami vienas pavartojamas vietoj kito.
Dėl to, kaip reikia
suprasti pačią paronimo sąvoką, tarp lingvistų taip pat nėra
visiško sutarimo. Vieni paronimais linkę laikyti tik panašiai
skambančius skirtingos reikšmės, kiti ir tapačios reikšmės
žodžius. Be to, vieni esminiu paronimų požymiu laiko juos
sudarančių žodžių painiojimą, o kiti tą painiojimą traktuoja
kaip kalbos normų pažeidimą. Mums rodosi, labiau pamatuotas yra
pastarasis požiūris: paronimai yra objektyvus kalbos leksinės
sistemos elementas, o jų painiojimas subjektyvi šnekančiojo
ypatybė, atsirandanti dėl nepakankamo tos sistemos pažinimo.
Suprantant paronimus kaip
panašią garsinę struktūrą turinčius ne tik skirtingos, bet ir
tos pačios reikšmės žodžius, juos (panašiai kaip homonimus ir
sinonimus) galima taip pat skirstyti į absoliučiuosius ir
neabsoliučiuosius. Absoliutieji yra tokie, kaip bimbti
zimbti zvimbti zirsti, čežėti čiužėti
šlamėti, šnarėti, žiauksėti žiaukčioti sprengsėti;
angl. gourmet ['guamet] gourmand ['guamand]
smaguriautojas; vok. blitzen glitzern blizgėti,
žaibuoti; pranc. special specifique specialus,
ypatingas ir pan. Kai kurių šios rūšies paronimų absoliutumas,
žinoma, irgi nėra šimtaprocentinis.
Didžiąją paronimų daugumą
(bent indoeuropiečių kalbose) sudaro neabsoliutieji tokie,
kaip abonentas abonementas, aliuzija iliuzija, diplomatas
diplomantas; angl. runnel upeliukas; griovys
tunnel tunelis; vok. glatt lygus plati
plokščias; pranc. consommer sunaudoti consumer
sugriauti, sunaikinti ir kt.
Kilmės atžvilgiu paronimus
galima skirstyti į skolintinius (adresatas
adresantas, kampanija kompanija) ir
neskolintinius (abuojas abejingas, grakštus
graikštus, raiškus ryškus). Kalbose dažniau
pasitaiko skolintinių (ypač tarptautinio pobūdžio) paronimų; jų
ir tarimas dažniau painiojamas.
Morfeminės struktūros
atžvilgiu paronimai, kaip antonimai ir sinonimai, gali būti
skirstomi į bendrašaknius ir nebendrašaknius.
Bendrašakniai yra, pavyzdžiui, minėtieji diplomatas
diplomantas, grakštus graikštus, polemiquer
polemiser,
o nebendrašakniai aliuzija iliuzija, runnel
tunnel, blitzen glitzern, consommer consumer (kai
kurie šios pastarosios rūšies paronimai istoriškai taip pat gali
būti kilę iš bendros šaknies).
Paronimais, kaip ir
sinonimais, paprastai laikomi tiktai tie žodžiai, kurie
priklauso vienai kuriai kalbos daliai. Tačiau nuo sinonimų jie
skiriasi tuo, kad negali būti pakeičiami vienas kitu, nors
šnekoje kartais ir painiojami. Paronimai, kaip ir sinonimai,
paradigmiškai taip pat nėra izoliuoti: jie sudaro paroniminių
žodžių poras ir net eiles (plg. minėtuosius bimbti zimbti
zvimbti, be to, vok. blitzen blinken
blinzeln glitzern, turinčius bendrą reikšmę blizgėti,
mirgėti). Nuo homonimų paronimai atsiskiria savo nevienoda
garsine struktūra.
Ligi šiol čia buvo kalbama
apie homonimus, antonimus, sinonimus ir paronimus kaip apie tam
tikriems kalbos semantinės sistemos tipams priklausančius
žodžius, susijusius paradigminiais santykiais. Tačiau tie
žodžiai konkrečiuose šnekos aktuose yra vartojami drauge su
kitais, įjungiami į tam tikrą (sakytinį ar rašytinį) kontekstą
ir tuo būdu susisieja dar ir sintagminiais santykiais. O šie
pastarieji drauge su paradigminiais arba be jų kaip tik ir lemia
žodžio homonimiškumą, antonimiškumą, sinonimiškumą,
paronimiškumą. Ypač esminį vaidmenį sintagminiai santykiai
vaidina homonimų atveju: be minimalaus konteksto apskritai
neįmanoma nustatyti žodžių homonimiškumo. Todėl tam tikra prasme
visus homonimus galima laikyti kontekstiniais.
Kas kita antonimai ir
sinonimai. Šių kalbos semantinės sistemos tipų žodžiams išskirti
svarbūs tiek paradigminiai, tiek ir sintagminiai santykiai.
Kalbose yra nemaža žodžių, kurių antonimiškumas ar
sinonimiškumas iškyla aikštėn ir be konteksto (plg. antonimus:
laimė nelaimė, šaltas karštas, sinonimus:
galvoti mąstyti protauti, stebėti žiūrėti ir kt.).
Todėl tokie antonimai ir sinonimai vadinami sisteminiais, arba
nekontekstiniais. Jų priešybė kontekstiniai antonimai ir
sinonimai, kurių antonimiškumas ar sinonimiškumas išryškėja
tiktai tam tikrame kontekste (plg. antonimus priežodžiuose:
Nors medumi teptumi, vis degutu dvoks; Pradeda adata, baigia
arkliu, sinonimus K. Donelaičio Metuose: Kiauliškas
dainas dainuot ir žviegt užsimanė; Ir su rogėms vėl skraidyt ir
čiuožt pamokino).
Savotišką padėtį
paradigminių ir sintagminių santykių atžvilgiu užima paronimai.
Iš vienos pusės, jie, kaip antonimai ir sinonimai, gali
išsiskirti tiek kontekste, tiek ir be jo. Tačiau, antra vertus,
tam tikrais atvejais šnekos aktuose šiam semantiniam tipui
priklausančių žodžių paronimiškumas gali (bet nebūtinai turi)
išnykti, neutralizuotis. Todėl klasifikuoti paronimus į
sisteminius ir kontekstinius nėra tvirto pagrindo.
|
|
|