Antonimai

Antonimai – žodžiai, žymintys vienaip ar kitaip priešingas sąvokas. Antonimiškai santykiauja įvairių kalbos dalių žodžiai, bet ypač tai būdinga būdvardžiams bei prieveiksmiams: didelis – mažas, platus – siauras, kietas – minkštas, tankus – retas, arti – toli, aukštyn – žemyn.

Pirmiausia antonimai skirstytini trim grupėm:

1) žodžiai, turį priešingą reikšmę savaime: tiesa – melas, draugas – priešas, pelnas – nuostolis, sotus – alkanas, šiltas – šaltas, pvz.: Jų akyse buvo nebe džiaugsmas, bet nusiminimas, nebe artinos jie dabar prie kalno, bet nuo jo pradėjo tolintis.

Ak, jūs vargdienėliai, jūs nuogi nabagėliai,

Ar būt šilts, ar šalts, ar kitoks koks dyvinas oras,

Rūbais vis vienais ir tais pačiais užsidengiant. (K. D.)

2) žodžiai, kurie įgyja priešingą reikšmę, pavartojus darybos priemones – priešdėlius ir priesagas, pvz.: skausmingas – beskausmis, baimingas – bebaimis, malonė – nemalonė, laimėti – pralaimėti. Tai sisteminiai antonimai;

3) žodžiai, kurie įgyja priešingą reikšmę kontekste, pvz.: Pienuotas lūpas visi laižo, kruvinų niekas. Nors medumi teptum, vis degutu dvoks. O ar gal ereliui žvirblis glūps prisilygint ar bloga varlė prieš liūtą didelį stengtis? Iš adatos vežimą priskaldo.

Būdvardžiai pienuotas ir kruvinas, daiktavardžiai medus ir degutas ir kiti žymi priešybes tik tam tikrame kontekste, atseit, pavartoti perkeltine reikšme. Tai kontekstiniai antonimai.

Antonimiškas gretinimas vieną ar kitą daikto ypatybę itin ryškiai iškelia aikštėn bei pabrėžia. Juk balta spalva, pridėta prie juodos, labiau išryškina tos juodumą, tiesi linija, išbrėžta šalia kreivos, labiau išryškina tos kreivumą. Lygiai taip žodžiai, teikiantys kontrastingą informaciją, stilistinį kalbos efektą labai didina.

Turtuolio mergelė

Kėlus dejavo,

O vargo mergelė

Dirbus dainavo.

Mirtis – gyvybė, ašaros – džiaugsmas,

Visur šešėliai kloja takus.