Pleonazmas, tautologija, kalambūras, oksimoronas, paradoksas

Pleonazmas (gr. pleonasmos „nesaikingumas“) – tai daugiažodžiavimas, kalbinis perteklius: vienos reikšmės žodžių ar pasakymų sukaupimas tam pačiam dalykui nusakyti. Nuo stilistinio pleonazmo skiriame ydingą pleonazmą, kuris yra logikos klaida, laužanti tapatumo dėsnį, pvz.: neteisingas prasimanymas, pirmasis įkūrėjas. Skiriamos dvi stilistinio pleonazmo rūšys: pleonastinis epitetas (paprastai vadinamas tiesiog pleonazmu) ir tautologija. Pleonastinio epiteto pavyzdžiai:

...Sėdi senas senužėlis, kaitrią ugnelę kūrina.

Ir matysiu tik bežvaigždį dangų – / Juodą juodvarnį viršum savęs.

Nori, tai miegok per amžius amžinuosius.

Tautologija (gr. tauto „tas pats“, logos „žodis“) – tai tos pačios sąvokos arba sprendimo pakartojimas kitais žodžiais, bendrašakniais arba skirtingai skambančiais. Pirmuoju atveju būdingos to paties nepriešdėlinio ir priešdėlinio veiksmažodžio samplaikos (a), antruoju – leksinių sinonimų samplaikos bei kartojimas (b), pvz.:

a) Bals išbals mėnesienos drobulės.

b) Oi džiūsta vysta žalia rūtelė.

Lįskit, žuvelės, didelės, nemažos.

Giedu dainelę, savo giesmelę, / Apie rūpesčius vargelius.

Kalambūras (pran. calembour „žodžių žaismas“) – stiliaus figūra, grindžiama skirtingos reikšmės žodžių garsiniu tapatumu ar panašumu, t. y. daugiareikšmiais žodžiais, tropais, homonimais, paronimais. Kalambūriškame pasakyme skirtingos reikšmės tyčia sugretinamos. Stilistinį efektą sudaro kitos reikšmės nelauktumas: išgirdę žodį ir supratę jo reikšmę, antrą kartą čia pat jį girdėdami, vėl esame pasirengę jį suprasti taip pat, o kontekstas rodo kitą reikšmę. Žaidimas dviem reikšmėmis ir yra kalambūro pagrindas. Pvz., pasakyme Ak greitoji, būk greita (iš Just. Marcinkevičiaus poemėlės „Greitoji pagalba“) kalambūrą sudaro būdvardžio greita ir būdvardinio daiktavardžio greitoji reikšmių sugretinimas. Poetas žaidžia to daiktavardžio pirminės greitumo reikšmės apiblukimu: greitoji (medicinos pagalbos automobilis) gali būti ir negreita.

Kalambūras būna akivaizdžiausias tada, kai atskiros reikšmės pasakytos atskirais žodžiais. Kitur žodžiu, pasakytu kontekste tik vieną kartą, realizuojamos dvi reikšmės:

Du sutvėrimai ant svieto yra vedami – kumelė ir mergelė.

Žodžių reikšmės žaismu paremta nemaža mįslių, minklių, priežodžių:

Kokia barzda neauga? (Rakto).

Kalambūrą sudaro ir atsitiktiniu skiemenų sutapimu pagrįstas žodžių žaismas:

Visatai – visa tai – vis tiek.

Tai ne tiek leksinė, kiek fonetinė figūra.

Oksimoronas (gr. oxymoron „sąmojingai kvaila“) yra antoniminis žodžių junginys, kuriuo daiktui priskiriamas požymis, prieštaraujantis jo esmei, logiškai nesuderinamas su daiktu arba su kitu požymiu. Nesuderinama suderinama todėl, kad vienas to junginio narių paprastai turi perkeltinę reikšmę:

Yra tik ir neigiamumų teigiamų.

Dabar daug tokių neišponėįusių ponų.

Bet homerai akli visaregiai per tūkstančius metų eis.

Ši figūra pabrėžia sudėtingą daikto ar reiškinio prigimtį, pasaulio dialektiką. Oksimoronas neretai turi kalambūriškumo.

Paradoksas (gr. paradoxos „netikėtas“) artimas oksimoronui. Skirtumas tas, kad tai ne žodžių junginys, o ištisas pasakymas, aforizmas, skelbiantis neįprastą mintį, iš pirmo žvilgsnio prieštaraujančią sveikam protui:

Sunku gyventi, kai gyventi lengva, / kai nėr nei rūpesčių tikrų, nei tikro tikslo (A. Balt).

Pasakė – žmogui daug nereikia, / Nes žmogui reikia baisiai daug, bet ne daugiau – / Tiktai turėti trupučiuką laimės, kad galėtų / Atbūti savo būtį (A. Žuk.).

Kiek yra dalykų, kurių nėra, ir nieko nuostabaus (J. Gruš.).