Nevienodi yra kalbos žodžiai ir kilmės atžvilgiu. Vieni jų – savi, kiti – svetimi, pasiskolinti iš kitų kalbų. Todėl pagal tai, ar žodžiai susikurti pačių kurios nors kalbos atstovų, ar perimti iš kitų kalbų, išsiskiria du pagrindiniai leksikos sluoksniai: savoji ir skolintinė leksika. Kiekybinis šių dviejų sluoksnių santykis kiekvienoje kalboje yra kiek kitoks, ir jis priklauso nuo nelingvistinių (ekstralingvistinių) aplinkybių, tam tikra kalba kalbančios tautos ekonominio, politinio ir ypač kultūrinio bendravimo su kitomis tautomis. 

Savieji, t.y. pačių kurios nors kalbos atstovų susikurtieji, žodžiai genetiškai taip pat nėra vienodi. Juose šiuo atžvilgiu visų pirma galima išskirti du stambesnius sluoksnius: 1) veldinius, t. y. iš senų senovės paveldėtus žodžius, ir 2) darinius, t. y. iš veldinių vėliau sudarytus žodžius. Savo ruožtu tiek veldiniai, tiek dariniai gali būti suskaidyti dar į keletą smulkesnių posluoksnių.

Vien tik iš baltų prokalbės paveldėtais laikomi tokie lietuviški žodžiai, kaip briedis (latv. briedis, pr. braydis), genys (latv. dzenis, pr. genix), langas (latv. logs, pr. lanxto), gelbėti (latv. gelbet, glabt, pr. galbimai „gelbstime“), tėvas (latv. tevs, pr. towis, tawas), tikras (latv. tikrs, pr. tickars) ir kt.

Pagaliau galima išskirti dar vieną veldinių posluoksnį – žodžius, paveldėtus iš kokios nors giminiškų kalbų grupės (pvz., rytinių baltų, šiaurės germanų, pietų slavų ar kt.) prokalbės. Šiam posluoksniui galima priskirti tokius lietuviškus žodžius, kaip balandis (latv. balodis), gulti (latv. gult), oda (latv. ada), regėti (latv. redzet), sveikas (latv. sveiks) ir kt., kurie randami tik lietuvių ir latvių kalbose. Tačiau būti visiškai tikriems, kad šie bendrašakniai žodžiai yra paveldėti iš rytinių baltų, o ne apskritai iš baltų prokalbės, negalima, nes ne visų jų prūsiškieji atitikmenys užfiksuoti išlikusiuose prūsų rašto paminkluose.

Dariniais, kaip jau buvo minėta, laikomi iš veldinių sudaryti žodžiai. Kai kurie iš jų taip pat gali būti labai seni, siekiantys tam tikros giminiškų kalbų šakos ar grupės prokalbės laikus. Pavyzdžiui, tokie lietuvių kalbos dariniai, turintys bendrašaknių atitikmenų latvių kalboje ir galbūt turėję jų kitose baltų kalbose, kaip avietė (plg. latv. avieksne), aketė (plg. latv. akacis), krosnis (plg. latv. krasns), linksmas (plg. latv. liksms), galėjo atsirasti dar lietuvių-latvių prokalbėje. Dabar tokie žodžiai jau net nebesuvokiami kaip dariniai, tačiau diachroniškai (istoriškai) jie yra sudaryti iš atitinkamų veldinių (avietė iš avis, aketė iš akis, krosnis iš kroti, linksmas iš linkti). Tokius žodžius galima vadinti senaisiais dariniais.

Senųjų darinių priešybė yra naujieji dariniai, t. y. visi kiti, kurie atsiradę vėlesniais laikais, jau atskirų kalbų plėtojimosi epochoje. Šiam darinių posluoksniui priklauso tokie lietuvių kalbos žodžiai, kaip artimas, begėdis, diemedis, ožkabarzdis, žemuogė ir daugelis kt. Savaime suprantama, kad naujieji dariniai sudaro didžiausią darinių sluoksnį, o apskritai dariniai – didžiausią savosios leksikos dalį. Tačiau tiksliau nustatyti darinių ir veldinių kiekybinį santykį atskirose kalbose yra neįmanoma, nes negalima apskaičiuoti visų kurios nors kalbos žodžių. Be to, riba tarp darinio ir veldinio taip pat nėra labai griežta (ypač turint galvoje vad. senuosius darinius), nes pasitaiko visokių pereinamųjų atvejų. Vis dėlto apytikrį santykį tyrinėtojai bando nustatyti (pvz., V. Urbutis, remdamasis 1954 m. „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ duomenimis, mano, kad lietuvių kalboje dariniai turėtų sudaryti ne mažiau kaip 4/5 visos leksikos).

Tai žodžiai, paskolinti iš kitų kalbų. Pasaulyje turbūt nėra kalbos, kuri visiškai neturėtų skolinių. Vienose kalbose jų yra daugiau, kitose – mažiau. Yra kalbų, kuriose skolintiniai žodžiai sudaro didžiąją jų leksikos dalį (pvz., dabartinėje korėjiečių kalboje priskaičiuojama apie 75% kinų kilmės žodžių, anglų kalboje – apie 55% prancūzų kilmės žodžių, o Armėnijos čigonų kalboje bemaž visi žodžiai armėniški).

Skolinių kiekį kurios nors kalbos leksikoje lemia konkrečios istorinės ta kalba kalbančios tautos gyvenimo sąlygos. Ypač didelę reikšmę čia turi tai, su kokiomis tautomis ji palaiko glaudžius ekonominius, politinius ir kultūrinius santykius. Perimdama iš kitos tautos įvairias materialines ar kultūrines vertybes, ji drauge su jomis pasiskolina ir tų vertybių pavadinimus. Pavyzdžiui, kaip ekonominio ir kultūrinio bendravimo rezultatas į lietuvių kalbą dar IX-X a. pateko iš rytų slavų žodžiai muilas, pipiras, stiklas, šilkas ir kt. Vėliau iš slavų kalbų (daugiausia baltarusių ir lenkų) buvo pasiskolinti agurkas, burokas, cukrus, knygos, kopūstas, triūba, vynas ir kt. Iš germanų kalbų mes esame pasiskolinę amatą, gatvę, kunigą, pinigą, rūmą, spintą, vertą, o iš ugrų-finų – burę, laivą, šamą ir kt.

Skolinių ypač pagausėja dvikalbystės, arba bilingvizmo, atveju, t. y. kai platesni tam tikros visuomenės sluoksniai ar net visa tauta šalia savo gimtosios kalbos ima vartoti ir kitą, svetimą kalbą (dviejų kalbų susidūrimo teritorijoje, primetus užkariautojų kalbą nugalėtiesiems ir t. t.). Pavyzdžiui, XI-XIV a. normanams nukariavus Angliją, anglų kalboje atsirado daug prancūziškųjų skolinių (galizmų), tokių, kaip chamber „kambarys“, chair „kėdė“, count „grafas“, peace „taika“, tower „bokštas“. 

Žodžiai gali būti paskolinami tiesiogiai iš kitos kalbos ir per kalbas tarpininkes. Pavyzdžiui, minėtasis stiklas yra skolinys iš slavų stьklo, bet šis savo ruožtu paskolintas iš gotų stikls. Arba vėl: kilimas „toks patiesalas“ atsiradęs lietuvių kalboje iš baltarusių ar lenkų kilim, o į šias kalbas patekęs iš tiurkų-totorių kilim. Tą patį galima pasakyti ir apie amatą, kuris (kaip ir latv. amats, est. ammet) kilęs iš vvž. amet, o šis – iš keltų kalbų. Tokius skolinius, kurie tiesiogiai paskolinti iš kurios nors kitos kalbos, galima vadinti tiesioginiais, o per kalbas tarpininkes – netiesioginiais. Tačiau lingvistinėje literatūroje žodžiai paprastai laikomi skoliniais tos kalbos, iš kurios jie tiesiogiai yra paskolinti (taigi stiklas, kilimas, amatas laikomi slavizmais, o ne germanizmais ar tiurkizmais).

Paprastai žodis iš kitos kalbos pasiskolinamas ne su visomis jo reikšmėmis (dažniausiai tiktai viena kuria reikšme). Pavyzdžiui, budelis lietuvių kalboje tereiškia tik „kankintoją; mirties bausmės vykdytoją“, o vokiečių kalboje, iš kurios jis pasiskolintas (Büttel), be šios, turi dar ir „teismo tarno“, „policininko“, „seklio“ reikšmes. Garažas lietuvių kalboje (kaip ir rusų, iš kurios jis pasiskolintas) tereiškia tik „automašinų stovėjimo patalpą“, o prancūzų kalboje garage žymi dar ir „atsarginį kelią“, „perėjimą į atsarginį kelią“ (į rusų kalbą jis perimtas pirmąja reikšme).

Kartais pasiskolintasis žodis įgyja kitokią reikšmę negu ta, kurią jis turėjo kalboje skolintojoje. Pavyzdžiui, gotų kalboje stikls reiškė „taurę“, bet slavai, pasiskolinę šį žodį, suteikė jam metoniminę „medžiagos, iš kurios padaryta taurė“ reikšmę, su kuria jis buvo perimtas ir lietuvių, latvių. Prancūzų kalboje žodis galoche reiškia „medines kurpes, medpadžius“, o patekęs į lenkų kalbą jis ėmė reikšti „guminį apavą, maunamą ant batų ar veltinių“; su šia pastarąja reikšme jis atėjo ir į lietuvių kalbą (kaliošas).

Patekęs į kitą kalbą ir joje pradėtas plačiau vartoti, skolinys dažniausiai pritaikomas ir prie kalbos fonologinės, morfologinės sistemos. Pakeičiamos ar išmetamos skolininkei kalbai nebūdingos fonemos, pridedamos tam tikros galūnės ir kt. Pavyzdžiui, lietuvių tarmėse iš lenkų kalbos atėję skoliniai familija, chyba, hymn tariami kaip pamilija, kiba, gimnas (tikrinis biblinis vardas Herodas – kaip erodas). O štai kaip atrodo baltiški skoliniai Pabaltijo ugrų-finų kalbose: liet. šienas, latv. siens → estų hein, suomių heina; liet. liesas, latv. liess → estų lahi, suomių laiha (taigi baltų minkštieji š, s atliepia h).

Skolinių, kaip ir kitų leksikos sluoksnių, gali būti įvairių rūšių. Be anksčiau minėtų tiesioginių ir netiesioginių, skoliniai paprastai skirstomi dar pagal tai, iš kokios kalbos ar giminiškų kalbų grupės jie yra paskolinti. Šiuo atžvilgiu išskiriami, pavyzdžiui, anglizmai, galizmai, lituanizmai, lotynizmai, polonizmai, rusizmai, germanizmai, slavizmai, tiurkizmai ir t. t. Tai pati bendriausia genetinė skolinių klasifikacija.

Tačiau skoliniai gali būti skirstomi ir įvairiais kitais pagrindais: pagal jų atsiradimo būdą, pagal pritaikymo, arba adaptacijos, laipsnį kalboje skolininkėje, pagal jų paplitimą kalbose, pagal jų vartosenos tikslingumą, pagal jais žymimų denotatų bei designatų pobūdį, pagal kalbos tipą ir kt.

Pagal skolinių atsiradimo būdą jie skirstomi į liaudinius ir knyginius (neliaudinius). Pirmieji yra tokie, kurie patenka į kalbą nerašytinio įvairių tautų atstovų bendravimo keliu. Tai daugiausia visokie buitinio gyvenimo daiktus, reiškinius bei sąvokas žymintys skoliniai, pvz.: blynas (sl.), bliūdas (sl.), botagas (sl.), bulvė (sl.), bujoti (sl.), buomas (germ.), cvekas (germ.), dratas (germ.), krienas (sl.), morka (sl.), smala (sl.), stuba (germ.), viedras (sl.) ir pan. Antrieji – per įvairius raštus, literatūrą (mokslinę, grožinę, religinę ir kt.) patekę skoliniai. Tai dažniausiai kultūros ir civilizacijos sąvokas reiškiantys skoliniai, pvz.: abrozas (sl.), altorius (sl.), bravoras (sl.), dekretas (sl.), forma (sl.), herbas (sl.), kristalas (germ.), testamentas (sl.) ir pan.

Pagal skolinių pritaikymo, arba adaptacijos, laipsnį jie gali būti taip pat skirstomi į dvi rūšis: adaptuotuosius ir neadaptuotuosius. Kuo senesnis skolinys ir kuo plačiau vartojamas, tuo jis būna labiau pritaikytas prie kalbos fonologinės, morfologinės ir semantinės sistemos. Todėl seni skoliniai tvirtai įauga į kalbos leksinę sistemą ir pasidaro savi žodžiai (kalbančiųjų nebejaučiami kaip svetimi). Tokie yra, pavyzdžiui, liet. grybas, rūta, slyva, šalikas, vertas; angl. beauty, country, table; vok. Pferd, Straße, Wein; pranc. moire, rosse ir kt.

Naujieji ir ypač mažiau paplitę skoliniai paprastai ilgesnį ar trumpesnį laiką įvairuoja formos atžvilgiu, kol ilgainiui nusistoja tam tikras variantas. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigos lietuvių periodinėje spaudoje buvo vartojamas deputiertas ir deputatas, gešeftas ir gišeftas, gendrolius, generolas ir jenerolas, klesa, klesė ir klasė, ir tik vėliau (mūsų amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais) ėmė nusistoti dabartinės lytys. Kai kurie skoliniai, ypač tarptautinio pobūdžio, kalbose gali būti vartojami ir visiškai arba labai mažai teadaptuoti (pvz., tokie, kaip ateljė, fojė, interviu, meniu, žiuri ir pan.). Apskritai skolinys laikomas visiškai adaptuotu tuomet, kai iš jo imamasi darytis išvestinių žodžių (vedinių).

Pagal skolinių paplitimą kalbose jie gali būti skirstomi į paprastuosius, arba neinternacionalinius, netarptautinius, ir internacionalinius, tarptautinius. Paprastieji yra tokie, kurie paplitę tik vienoje kurioje nors kalboje, o internacionaliniai, arba internacionalizmai (lot. inter „tarp“ + natio „tauta“), – tie, kurie paplitę keliose ar daugelyje kalbų ir turi tą pačią ar artimą reikšmę. Internacionalizmai būna daugiausia įvairūs terminai, pvz.: atomas (angl. atom, vok. Atom, pranc. atome, rus. amoм, lenk. atom), politika (angl. politics, vok. Politik, pranc. politique, rus. политика, lenk. politykф), universitetas (angl. uniwersity, vok. Universität, pranc. universite, rus. университет, lenk. uniwersytet) ir kt.

Daugiausia tarptautinių žodžių, arba internacionalizmų, paplitusių pasaulio kalbose, yra graikiškos ir lotyniškos kilmės (arba tiesiog perimti iš sen. graikų ir lotynų kalbų, arba susidaryti iš šių kalbų šaknų ir kt. morfemų). Graikiškos kilmės internacionalizmų pavyzdžiais gali eiti minėtieji atomas (iš „neskaidomas“), politika (iš „valstybės valdymo menas“), be to, filosofija (iš „myliu“ + „išmintis“), pedagogas (iš „vedantis vaikus“) ir kt. Lotyniškos kilmės yra minėtieji universitetas (iš vok. Universität, kuris iš lot. universitas „visuma“), be to, aktyvus (lot. activus „veiklus, energingas“), operacija (lot. operatio „darbas, veiksmas“) ir kt. Nemažai yra tapusių internacionalizmais taip pat anglų (boksas, futbolas, mitingas), prancūzų (beletristika, vojažas), italų (akordas, sopranas, tenoras), vokiečių (buterbrodas, fligelis, raketa), arabų (algebra, haremas, mula) ir kt. kalbų žodžių.

Internacionalizmų mūsų laikais įvairiose kalbose dėl sparčios mokslo bei technikos pažangos tolydžio vis gausėja ir gausėja. Jie praplečia kalbų leksikos apimtį ir palengvina naudotis moksline, technine ir kitokia informacija. Tačiau dėl didelio internacionalizmų antplūdžio, susijusio su naujų mokslo bei technikos šakų išsiskyrimu, naujų mokslinių mokyklų, teorijų atsiradimu, dažnai jie imami vartoti skirtingomis reikšmėmis, o tai jau apsunkina mokslinę informaciją. Todėl pastaraisiais dešimtmečiais mėginama net ir pasauliniu mastu tvarkyti, vienodinti atskirų sričių tarptautinius terminus (sudaromi tam reikalui specialūs komitetai, leidžiami nomenklatūriniai žodynai ir t. t.).

Jau iš seno (net nuo antikinių laikų) skoliniai skirstomi ir normos atžvilgiu, t. y. pagal jų vartosenos tikslingumą ar netikslingumą. Graikų filosofai, netikslingai vartojamiems, neteiktiniems kitų kalbų žodžiams vadinti įsivedė ir barbarizmo terminą („klaidingas, negraikiškas žodis“), kuris, ypač literatūros moksle, išsilaikė ir ligi mūsų dienų.

Taigi vartosenos tikslingumo atžvilgiu skolinius galima skirstyti į teiktinuosius ir neteiktinuosius (barbarizmus, svetimybes). Teiktinaisiais laikytini tie skoliniai, kurie iš seno yra prigiję ir adaptavęsi kurios nors kalbos leksikoje arba kurie naujai įvesti nesant savų žodžių tam tikriems daiktams ar sąvokoms pavadinti. Tokie yra daugelis anksčiau minėtų slaviškųjų ir germaniškųjų skolinių lietuvių kalboje. Prie neteiktinųjų priskiriami tie, kurie atsiradę kalboje šalia savų žodžių kaip nereikalingos gretybės ir kurie dėl struktūros ar reikšmės neįprastumo jaučiami kaip tam tikri svetimkūniai, pvz., minėtieji abrozas, cvekas, dratas, stuba, be to, basanoškės, biškis, fainas, liuosas. mūčyti, nedėlia, padnoškė, ploščius, rokuoti, svietas, velyti, zovada ir kt. Žinoma, grožinėje literatūroje ir kai kuriais kitais atvejais (raiškioje šnekamojoje kalboje, patarlėse, priežodžiuose, dainose) neteiktinųjų skolinių vartojimas gali būti pateisinamas stilistiniais sumetimais.

Atskirą rūšį sudaro vad. reikšmės, arba semantiniai, skoliniai. Tai savi žodžiai, įgiję svetimą reikšmę. Pavyzdžiui, pagal rusų считать, turinti „būti laikomam“ reikšme, šnekamojoje kalboje lietuvių veiksmažodis skaityti neretai pavartojamas neįprasta „laikyti, manyti“ reikšme (Aš skaitau, kad nereikia prašyti ir pan.). Suprantama, kad tokie semantiniai skoliniai neturtina kalbos, o kartais gali net apsunkinti suprasti mintis ar perteikti informaciją.

Leksikos gryninimas yra vadinamas purizmu (lot. purus „švarus“). Purizmas gali būti kraštutinis ir nuosaikusis. Kraštutinis purizmas, kurio atstovai stengiasi visus bet kokius skolinius keisti „savais“ (dažniausiai jų pačių susidarytais) žodžiais, yra žalingas kalbos raidai: jis gali izoliuoti kalbą nuo labai reikšmingo tarptautinės leksikos fondo. Tuo tarpu nuosaikusis purizmas, kurio šalininkai rūpinasi pakeisti tik nereikalingus skolinius, visuotinai pripažįstamas reiškinys.

Artimi skoliniams yra ir leksiniai vertiniai, arba kalkės (pranc. calque „kopija“). Tai pamorfemiui iš kitos kalbos išversti žodžiai, pvz.: antstatas (< надстройка), ataskaita (< отчет), saviveikla (< самодеятельность), visureigis (< вездеход), žemsemė (< землечерпалка).

Vertiniai yra savotiški hibridai, t. y. verčiant pamorfemiui kitos kalbos žodžius, nusižiūrima į tų žodžių struktūrą ir reikšmę, bet panaudojamos savos kalbos darybos priemonės. Pavyzdžiui, vertinys  Ausnahme (vokiškas priešdėlis Aus- išverstas iš-, o šaknis nahm- iš veiksmažodžio nehmen- – imt- ir pridėta atitinkama galūnė). Savo ruožtu Ausnahme yra vertinys iš lot. ex-ceptio (copere „imti“).

Vertinių ypač pasigaunama tada, kai prireikia sukurti naują žodį kokiai nors iš svetur atėjusiai sąvokai žymėti, bet nenorima vartoti skolinio ar nepavyksta sudaryti gero naujadaro vien tik savomis kalbos priemonėmis. Palyginti daug vertinių yra vokiečių kalboje. Be ką tik minėto Ausnahme, galima nurodyti dar tokius, kaip Blumenkohl „žiedinis kopūstas, kalafioras“ iš it. cavolfiore, Eigenname „tikrinis vardas“ iš lot. nomen proprium, Großmutter „senelė“, iš pranc. grand-mère, Großvater iš pranc. grand-père, Umstand „aplinkybė“ iš lot. circumstantia. Ryški tendencija vartoti ne skolinius, bet vertinius taip pat lietuvių literatūrinėje kalboje. Tuo tarpu anglų, prancūzų, lenkų kalbose pastebimas didesnis polinkis skolintis, o ne verstis žodžius.

Be leksinių, gali būti dar frazeologinių ir sintaksinių vertinių. Frazeologiniai vertiniai – pažodžiui išversti įvairūs žodžių junginiai, pvz.: apsvarstyti klausimą (< rus. обсудить вопрос); išreikšti užuojautą (< rus. вызавить соболезнование); laikas nuo laiko (< rus. время от времени); pravažiuojamasis bilietas (< rus. проездной вилет) ir kt.

Sintaksiniai vertiniai – tai pažodžiui išverstos įvairios sintaksinės konstrukcijos, pvz.: kad pakelti žemės ūkį (< rus. чтобы поднять сельское хозяйство); jeigu tikėti autoriumi (< rus. если верить автору); trys metai tam atgal (< rus. три года тому назад); priimti rezoliuciją už pagrindą (< rus. принять резолюцию за основу); sąryšyje su tėvo liga... (< rus. в связи с болезью отца) ir kt.

Ne visi vertiniai, kaip ir ne visi skoliniai, turtina kalbą. Tie vertiniai, kurie sudaromi kūrybiškai, atsižvelgiant į gimtosios kalbos žodžių darybos ir žodžių jungimo dėsnius ir kuriems nėra tinkamų savų atitikmenų, praplečia kalbinės raiškos išgales, praturtina kalbos leksiką. Tuo tarpu tie, kurie sudaromi nekūrybiškai, stengiantis vergiškai, mechaniškai perteikti svetimos kalbos žodžio morfeminę sandarą ar sintaksinės konstrukcijos struktūrą, be to, kuriems yra gerų savų atitikmenų, tampa kalbos balastu. Tokie yra, pavyzdžiui, šnekamojoje, o kartais ir raštų kalboje pasitaikantys leksiniai vertiniai bedarbė „nedarbas“ (< rus. безработица); gerbūvis „gerovė“ (< lenk. dobrobyt); neužilgo „netrukus“ (< rus. незадолго ar lenk. niezadlugo); perduoti „pasakyti, pranešti“ (< rus. передать); tekamumas „kaita“ (< rus. текучесть) ir kt. Tokios pat rūšies yra ir kai kurie minėtieji frazeologiniai vertiniai (laikas nuo laiko, pravažiuojamasis bilietas, žalioji gatvė) ir visi minėtieji sintaksiniai vertiniai.

Taigi praktiniu normos atžvilgiu vertinius, kaip ir skolinius, galima skirstyti į teiktinuosius ir neteiktinuosius. Pastarieji, jeigu jų labai daug atsiranda, kenkia kalbos nacionaliniam savitumui, užteršia ją nereikalingomis gretybėmis. Todėl kalbos normintojų, kodifikatorių pareiga rūpintis jų (kaip ir nereikalingų skolinių) šalinimu ir tinkamu pakaitų diegimu.

Ypač netoleruotini vergiški frazeologiniai vertiniai, kurie ne tik kliudo suvokti reiškiamą mintį, bet neretai būna ir juokingi, plg. pastatyti klausimą šonkauliu (< rus. поставить вопрос ребром); pirmon galvon reikia pakviesti (< rus. в первую голову); vaikytis ilgo rublio (< rus. гонятсься за длинным рублем) ir pan.