Lietuvių kalbos skoliniai gali būti analizuojami dviem aspektais: pagal kilmę ir pagal asimiliavimosi lietuvių kalboje laipsnį.

Pagal kilmę lietuvių kalbos skoliniai skirstomi į slavizmus ir germanizmus. Be jų, lietuvių kalboje yra keletas žodžių, paskolintų iš suomių, latvių ir prūsu kalbų.

Iš visų savo kaimynų lietuviai daugiausia bendravo su slavų tautomis, todėl ir pati didžiausia lietuvių kalbos skolinių dalis yra slavizmai.

Pirmieji slavizmai į lietuvių kalbą atėjo dar prieš tūkstantį metu, vadinasi, dar tais laikais, kai lietuviai ir latviai kalbėjo viena kalba. Dabar sunku tiksliai pasakyti, kiek slavizmų įvairiais laikais pateko į lietuvių kalbą. Aišku tik, kad skolinių tarpe jų procentas yra didžiausias. Slavizmai sudaro apie 1,5% lietuvių bendrinės kalbos leksikos, o tarmėse, ypač rytinėse ir pietinėse, jų esama net keleto tūkstančių.

Patys seniausi slaviški skoliniai į lietuvių kalbą pateko iš senosios rusų kalbos. Vėliau lietuviai nemaža žodžių gavo iš lenkų ir baltarusių kalbų. Į dabartinę lietuvių kalbą daugiausia skolinių ateina iš rusų kalbos.

Dabartinėje lietuvių kalboje slavizmai vartojami įvairioms materialinio ir dvasinio pasaulio sąvokoms žymėti. Iš būdingiausių lietuvių kalbos slavizmų galima paminėti šiuos: agurkas (plg. baltr. aгypoк, lenk. agorek, r. oгypeц), blynas (plg. baltr. блiн), bulvė (plg. len. bulwa, bulba), botagas (baltr. 6aтаг), grybas (plg. baltr. грыб), košė (plg. baltr. каша, lenk. kasza), krienas (plg. baltr. xpeн), katilas (plg. ыen. r. котьлъ), knyga (plg. baltr. кнiгa), miestas (plg. baltr. места), pipiras (plg. sen. r. пьпьръ), pyragas (plg. baltr. nipoг), ponas (plg. len. pan, baltr. naн), sakalas (plg. baltr, cokoл, lenk. sokol) ir t. t.

Per slavus lietuviai gavo ne tik grynai slaviškus, bet ir kai kuriuos germaniškus, senųjų ir rytų kalbų žodžius. Pavyzdžiui, asilas gautas dar prieš XII a. iš senosios rusų kalbos (ocълъ). Slavai šį žodį pasiskolino iš germanų (gotų asilus), o pastarieji – iš lotynų kalbos (asinus); alyva (baltr. aлiвa, len. oliwa) į slavų kalbas pateko iš lotynų ar italų kalbų (plg. it. oliva, lot. oliva); krakmolas į lietuvių kalbą pateko iš lenkų kalbos (plg. len. krochmal), o lenkai šį žodį gavo iš vokiečių kalbos (plg. vok. Kraftmehl); kaminas, į lietuvių kalbą patekęs iš slavų kalbų (plg, baltr. kамiн, len. komin), į pastarąsias atėjo iš vakarų slavų, o į ten – iš vokiečių kalbos, vokiečiai šį žodį pasiskolino iš lotynų kalbos (plg. lot. caminus „krosnis, židinys“).

Be slavizmų, lietuvių kalboje gana gausu germanizmų. Lietuvių kalbą labiausiai yra veikusi vokiečių kalba. Pirmieji skoliniai iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą pateko XIII-XIV amžiuje. Kai kurie skoliniai galėjo ateiti ir anksčiau per prūsų kalbą, nes prūsai kurį laiką gyveno kaimynystėje su gotais ir palaikė su jais tiesioginius kontaktus.

Germanizmų palyginti su slavizmais lietuvių bendrinėje kalboje vartojama maždaug 3 kartus mažiau (apie 0,5% bendrinės kalbos žodžių). Plačiai vartojami bendrinėje kalboje tokie germaniškos kilmės žodžiai: amatas (plg. vid. vok. žem. am(m)et), budelis (plg. vid. vok. žem. boddel), bulius (plg. vid. vok. žem. bulle), durpė (plg. vok. žem. turf), kalkės (plg. vok. Kalk), kunigas (plg. vok. aukšt. kuning), pinigas (plg. vid. vok. žem. pennig), skydas (plg. vok. aukšt. scit), vertas (plg. vok. wert) ir kt.

Lietuvių kalbos leksikai turėjo įtakos ir kitos kalbos. Per latvius į lietuvių kalbą yra patekusių Pabaltijo ugrofinų kalbų žodžių, pvz., asiūkliai (plg. estų osja, suomių hosia), burė (plg. estų purje, suomių purje), kadugys (plg. estų kadakas, suomių kafoja), laivas (plg. suomių laiva), šamas (plg. suomių sampi „eršketas“).

Lietuvių kalboje vartojama skolinių ir iš kaimynų latvių kalbos. Bendrinėje kalboje jų tepasitaiko vienas kitas, bet Šiaurės Lietuvos tarmėse šių skolinių skaičius gana didelis, pvz,: alėtis „bartis“ (plg. lat. aleties), cyrulis ,,vieversys“ (plg. lat. cirulis), lūgoti „prašyti“ (plg. lat. lūgt), nikis „užgaida“ (plg. lat. nikis), perti „mušti“ (plg. lat. pert), pylė ,,antis“ (plg. lat. pile), sominis „šiaurės vakarų vėjas“ (plg. lat. samenis „suomių žemės vėjas“) ir kt.

Yra lietuvių kalboje keletas prūsiškos kilmės žodžių, pvz.: kriaušė (plg. pr. crausy), malūnas (plg. pr. malunis), savaitė (plg. pr. sawayte).

Pagal asimiliavimosi laipsnį lietuvių kalbos skoliniai skirstomi į tris grupes:

1. Tikruosius skolinius.

2. Tarptautinius žodžius.

3. Svetimybes..

Tikrieji skoliniai yra tokie svetimos kilmės žodžiai (daugiausia labai seni), kurie struktūriškai ir semantiškai yra visiškai asimiliavęsi lietuvių kalboje. Savo forma jie visiškai nesiskiria nuo neskolintų žodžių, jais reiškiama sąvoka neturi kito „lietuviškesnio“ pavadinimo. Tvirtai lietuvių kalboje įsigalėjo tokie slaviškos kilmės žodžiai: agurkas, botagas, blogas, barštis, batas, dvaras, grybas, knyga, karūna ir t. t., germanizmai: budelis, durpės, gatvė, gandras, spinta ir t. t., suomiški žodžiai: burė, laivas ir t. t. Tikrieji skoliniai įeina į pagrindinį bendrinės kalbos žodyno fondą, ir tik istoriniai tyrinėjimai gali nustatyti, jog tai – svetimos kilmės žodžiai.

Tarptautiniai žodžiai, arba internacionalizmai, yra bendri daugelio kalbų skoliniai. Kaip ir tikrieji skoliniai, jie įeina į bendrinės kalbos leksiką, bet jų asimiliavimosi laipsnis yra kur kas menkesnis. Formaliai tarptautiniai žodžiai yra prisitaikę prie lietuvių kalbos fonetikos, gramatikos, rašybos dėsnių, daugelis jų yra vieninteliai sąvokų reiškėjai, ir vis dėlto jie aiškiai suvokiami kaip svetimos kilmės žodžiai.

Tarptautiniai žodžiai yra kilę iš vieno šaltinio, tačiau jų forma įvairiose kalbose gali gerokai skirtis, nes ji turi atitikti kiekvienos kalbos fonetikos, gramatikos ir rašybos dėsnius, plg. liet. aeroportas, r. аэропорт, bulgarų aeponopт, angl. airport, pranc. aeroport, isp. aeropuerto, italų aeroporto ir t. t.

Svetimybės, arba barbarizmai (gr. barbaras „svetimas“), yra tokie skoliniai, kurių svetimumas lietuvių kalboje labai jaučiamas. Tai žodžiai, kurie neatitinka bendrinės kalbos normų ir lieka už jos ribų. Bendrinėje kalboje visi jie turi adekvačius pakaitalus. Dėl to dabartinėje lietuvių bendrinėje kalboje barbarizmų vartojimo sfera yra labai ribota. Bet šnekamojoje liaudies kalboje jų vartojama dar gana daug.

Lietuvių kalboje pasitaikantys barbarizmai dažniausiai yra slaviškos kilmės. Dalis jų yra labai seni, pažįstami ir vartojami įvairiose Lietuvos vietose, pvz.: abrūsas, biednas, bliūdas, gaspadorius, kolioti, nabagas, pečius, priklus, rėdyti, ružavas, trivoti ir t. t. Nemaža yra ir visai naujų, pradėtų vartoti pastaraisiais dešimtmečiais. Kai kurie iš jų vartojami labai plačiai, pvz.: baranka, basanoškės, biznismenas, broniruoti, bulka, hotdogas, hotelis, imidžas, impičmentas, knopkė, kurtkė, maikė, menedžeris, ofisas, pampersai, serfingas, sietka, sosiskos, sponsorius, taimautas, taimeris, tapkės, vykendas ir t. t., kiti – tam tikruose profesiniuose ar socialiniuose kolektyvuose, pvz.: datčikas, nariadas, pajalnikas, prosročkė, provodkė, svalka; koržikas, sočnikas, solianka, tušonka ir t. t.

Vartojama lietuvių kalboje ir germaniškos kilmės svetimybių, pvz.: bantas, biskis, rainas, liuosuoti, štrichas ir t. t.

Barbarizmai yra laikomi neigiamu kalbos reiškiniu. Kalbos mokslo jie traktuojami kaip normos priešybė, t. y. kalbos klaidos. Barbarizmų vartojimas pateisinamas tik grožinės literatūros kūriniuose kaip tam tikra stilizavimo priemonė.

Iš kitų kalbų paskolinti žodžiai prisitaiko prie lietuvių kalbos fonologinės, akcentologinės ir morfologinės sistemos, t. y. lietuvių kalboje jie asimiliuojasi.

Dalis kitakilmių žodžių į lietuvių kalbą patenka tiesiai iš pirminio šaltinio, t. y. iš tos kalbos, iš kurios šie žodžiai yra kilę arba paplitę į dabartines civilizuoto pasaulio kalbas. Pavyzdžiui, botanikos, medicinos terminai imami tiesiog iš lotynų, senovės graikų kalbų, muzikos – iš italų, sporto – iš anglų kalbos ir t. t. Tačiau nemaža skolinių ateina per kaimynų kalbas tarpininkes. Ypač daug svetimų žodžių į lietuvių kalbą pateko per slavų (lenkų, rusų) kalbas. Kai žodis ateina tiesiai iš pirminio šaltinio, jo asimiliacija priklauso nuo lietuvių kalbos ir tos kalbos, iš kurios žodis kilęs, fonologinių ir morfologinių sistemų santykio. O kalbos tarpininkės, kuriose svetimas žodis jau yra asimiliavęsis pagal tų kalbų dėsnius, į lietuvių kalbą ,,permeta“ žodį jau kiek kitokios struktūros, negu jis buvo pirminiame šaltinyje. Pavyzdžiui, lietuvių istorija atėjęs per rusų kalbą (r. история), o jo pirminis šaltinis yra graikų historia (garso h rusų kalba neturi ir iš graikiško žodžio yra visai jį išmetusi); lietuvių kalboje vartojamas chuliganas taip pat atėjo per rusų kalbą (r. хулиган), o anglų kalboje, iš kurios paplito šis žodis, yra hooligan (airių Houlihan).

Nors fonetinė asimiliacija yra būtina svetimų žodžių prisitaikymo kitoje kalboje sąlyga, žodžių skolinimas neretai įneša tam tikrų pakitimų į kalbos fonologinę sistemą. Pavyzdžiui, tik su skolinių prigijimu susijęs priebalsių h, i, ch (alachas, choras, fabrikas, hipopotamas) įsijungimas į lietuvių konsonantizmo sistemą, nebūdingų lietuvių kalbai balsių junginių ea, eo, oe vartojimas (geografija, teatras, poetas) ir t. t.

Skolinių kirčio vieta paprastai išlaikoma ta pati, kaip ir toje kalboje, iš kurios žodis kilęs ar iš kurios į lietuvių kalbą patekęs. Kai tiksliai negalima nustatyti pirminio žodžio kilmės šaltinio, daug kur pasiremiama to žodžio kirčiavimu rusų kalboje, nes ši kalba gerai išlaiko originalo kirčio vietą. Paskolinto žodžio kirčio vieta lemia kirčiavimo paradigmą, arba kirčiuotę. Svetimos kilmės daiktavardžiai paprastai kirčiuojami pirmąja arba antrąja kirčiuote. Pirmąja kirčiuote kirčiuojami pastovią kirčio vietą turintys žodžiai: a) jei jų antras nuo galo skiemuo turi tvirtapradę priegaidę, pvz.: forma, norma, remontas, transportas, ir b) jei yra kirčiuotas tolimesnis negu antras nuo galo skiemuo, pvz.: distancija, profesorius, simetrija, talentas. Antrąja kirčiuote kirčiuojami kilnojamą kirtį turintys skoliniai. Antrame nuo galo skiemenyje jie turi tvirtagalę priegaidę arba trumpą kirčiuotą balsį, pvz.; advokatas, gramas, produktas, progresas. Taigi paskolinti žodžiai paklūsta senų lietuviškų žodžių kirčiavimo taisyklėms.

Skoliniai prisitaiko ir prie lietuvių kalbos morfologinės sistemos. Paprastai jie gauna lietuviškas galūnes ir kaitomi pagal kurį nors žodžių linksniavimo ar asmenavimo tipą. Svetimos kilmės vyriškos giminės daiktavardžiai lietuvių kalboje dažniausiai gauna galūnes -as, -is ir linksniuojami pirmąja linksniuote, pvz.: futbolas, montažas, nektaras, festivalis, charakteris; moteriškos giminės daiktavardžiai gauna galūnes -a, -ė ir linksniuojami antrąja linksniuote, pvz.: amnestija, antena, grupė. Būdvardžiai dažniausiai turi galūnę -us, -i arba yra gavę lietuviškas priesagas, pvz.: konkretus, -i, legalus, -i, objektyvus, -i, talentingas, -a, kultūrinis, -ė ir t.t. Veiksmažodžiai dažniausiai gauna priesagą -uoti, -uoja, -avo ir kaitomi kaip lietuviški žodžiai, turintys tą pačia priesagą.

Tik nedidelė dalis kitų kalbų kilmės žodžių lietuvių kalboje lieka nekaitomi, pvz.: aveniu, interviu, bolero, manto, chna; ateljė, fojė; kapričio, kredo ir t. t.