|
 |
|
Veldiniai
Veldiniai yra seni, iš prokalbės paveldėti
žodžiai. Jų amžių jau galima matuoti
tūkstantmečiais, o jų kilmė sinchroniškai neaiški.
Lietuvių kalbos veldiniai yra dviejų rūšių. Vieni
iš jų yra vartojami daugelyje giminiškų kalbų ta pačia arba
labai artima reikšme. Tai vadinamieji bendrakilmiai,
arba homogeniški žodžiai. Kiti veldiniai
aptinkami tik lietuviu kalboje. Jie vadinami heterogeniškais
žodžiais.
Homogeniškus
veldinius galima suskirstyti į kelias grupes.
1. Pati seniausia bendrakilmių veldinių grupė
apima žodžius, paveldėtus dar iš indoeuropiečių prokalbės. Tai
žodžiai, kurie turi atitikmenis daugelyje indoeuropiečių kalbų,
pvz.: liet. akis, lat. acs, pr. ackis, r. oкo,
oчи, skr. aksi, lot.
oculus,
gotų augo.; liet. brolis, lat. bralis,
pr. brote, r. 6paт, skr.
bhrata, lot. frater, gotų bro6ar; liet.
diena, lat. diena, pr. deinan (vienaskaitos
galininkas), r. deнь, skr.
dinam, lot. (nun)dinae kas devintą dieną
vykstąs turgus; liet. trys, lat. tris, r.
тpu, skr. tiayah, gr.
treis,
lot. tres; liet. raudonas, raudas, lat.
rauds, r. pyбный, vok. rot,
skr. lohitah, gr. (e)rythros, lot.
rūfus;
liet. ėsti, lat. esti, pr, ist, istwei,
r. ecть, skr. atti
,,valgo, lot. edo, gotų itan. Tokie giminiški
daugeliui indoeuropiečių kalbų žodžiai yra dar motina, sūnus,
sesuo; ausis, dantis, širdis; šuo, vilkas, žvėris; saulė, ugnis,
vanduo; vienas, du, keturi, de šimt;
jaunas, naujas; arti, duoti, mirti
ir t. t.
2. Kita lietuvių
bendrakilmės leksikos grupė yra būdinga tik baltų ir slavų
kalboms. Šios grupės išskyrimas gana sąlygiškas, nes atskiri
žodžiai, dabar laikomi bendrais tik baltams ir slavams, kada
nors galėjo būti vartojami ir kitose indoeuropiečių kalbose, bet
vėliau iš jų išnyko. Baltų slavų leksikos sluoksniui dabar
priskirtini šie žodžiai: galva (plg. lat. galva,
pr. galwo, r. голова),
varna (plg. lat. varna, pr. warne, r.
вopoнa),
ežeras (plg. lat. ezers, pr. assaran, r. oзepo,
baltr. вoзepa,
čekų ježero, len. jezioro), minkštas
(plg. lat. miksts, r. мягкий),
saldus (plg. lat. salds, r.
сладкий). Šiam sluoksniui priklauso dar ir
tokie žodžiai: karvė, liepa, ledas, geležis, švinas, ranka,
pirštas, varna, žvaigždė ir kt.
3. Lietuvių kalboje galima išskirti ir leksikos
sluoksnį, būdingą tik baltų kalboms. Šie veldiniai vartojami ar
buvo vartoti tik lietuvių, latvių ir prūsų kalbose. Kitose
indoeuropiečių kalbose jie arba visiškai neaptinkami, arba
vartojami visai kitokiomis reikšmėmis. Šiam sluoksniui priklauso
tokie žodžiai: lokys (plg. lat. lacis, pr.
clokis), langas (plg. lat. logs, pr. lanxto),
pelė (plg. lat. pele, pr. pele); labas
(plg. lat. labs, pr. labs), tikras (plg.
lat. tikrs, pr. tickars) ir kt.
4. Veldinių tarpe yra nemaža žodžių, kurie
būdingi tik lietuvių ir latvių kalboms. Dalis jų galbūt buvo
vartojami ir prūsų kalboje, bet prūsų rašto paminkluose jie nėra
užfiksuoti. Iš būdingesnių lietuvių latvių kalbų žodžių yra
šie: balandis (plg. lat. balodis), koja
(plg. lat. kaja), miltai (plg. lat. milti),
oda (plg. lat. ada); bjaurus (plg. lat.
bjaurs), sveikas (plg. lat. sveiks); gulėti
(plg. lat. gulet), girdėti (plg. lat.
dzirdet), regėti (plg. lat.
redzet).
5. Labai nedaug yra specifinių lietuvių prūsų
kalbų žodžių: balnas (plg. pr. balgnan), dangus
(plg. pr. dangus), gluosnis (plg. pr.
glossis), pempė (plg. pr. peempe) ir dar
vienas kitas.
Heterogeniški
veldiniai yra tokie žodžiai, kurie aptinkami tik lietuvių
kalboje. Jie neturi atitikmenų kitose giminiškose kalbose, todėl
manoma, kad šio tipo veldiniai yra atsiradę jau lietuvių kalbos
gyvavimo metais. Heterogeniškais laikomi tokie žodžiai: asla,
audra, didelis, imti, karvelis, kėdė, kiaulė, kregždė,
kūdikis, miškas, pirkia, putinas, šaukštas ir kt.
 |
|
|
