Sintaksė

Linksnių vartojimas

Vardininkas

Kilmininkas

Naudininkas

Galininkas

Įnagininkas

Vietininkas

Sintaksės klaidos didelės, labai pavojingos. Jos pakerta pačią kalbos sistemą. Joks pavienis netinkamas žodis kalbai tiek žalos nepadaro, kiek klaidinga sintaksinė konstrukcija. Juk į ją paprastai įeina vis kiti žodžiai. Pavyzdžiui, veiksmažodis atitikti turi valdyti galininką (plg. žinomą patarlę Atitiko kirvis kotą), bet jeigu kas su atitikti rusų kalbos pavyzdžiu vartoja naudininką, pasako ir atitinka dydžiui (= dydį), atitinka amžiui (= amžių), atitinka nuotaikai (= nuotaiką), atitinka reikalavimams (= reikalavimus) ar pan.

Sintaksės klaidas nelengva ir atpažinti, taisyti. Todėl čia sintaksės klaidos bus aptariamos plačiau.

Dažnesnės sintaksės klaidos – klaidingai sudaryti ar netinkamai vartojami žodžių junginiai, retesnės – netaisyklingai sudaryti ir netinkamai vartojami sakiniai, ypač sudėtiniai.

Žodžių junginiai dažniausiai būna taisytini, kai parenkamas ne tas linksnis ar ne ta prielinksninė konstrukcija, t. y. prielinksnis, einantis su linksniu. Neretai klystama, kai šiaip jau taisyklinga padalyvio forma tam tikruose žodžių junginiuose vartojama ydingai, dažniausiai vietoj pusdalyvių arba dalyvių. Kartais netinkamai pavartojami ir patys pusdalyviai bei dalyviai.

Suabejojus dėl kokių sintaksės dalykų, reikia tikrintis sintaksės klausimus nagrinėjančiose knygose. Linksnių, prielinksnių, bendraties, padalyvio ir pan. vartosena yra trumpai aprašyta „Kalbos praktikos patarimuose“ (1985), „Lietuvių kalbos žinyne“ (2000). Tikrinamės ir mokyklinėse gramatikose, „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ (1997). Atskiromis temomis yra ir specialių knygų, pavyzdžiui, Jono Šukio „Linksnių ir prielinksnių vartojimas“ (1984) bei jo „Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai; vartosena ir normos“ (1998).

Linksnių vartojimas

Linksnių vartojimas yra linksnių sakymas žodžių junginyje bei sakinyje ir suteikimas jiems tam tikros reikšmės. Vadinasi, linksnių vartojimas yra ne tiek morfologijos, kiek sintaksės dalykas. Pavyzdžiui, sakome galininką Rašyk nulį, bet po neigiamojo galininkinio veiksmažodžio – kilmininką Nerašyk nulio, o Nerašyk nulį būtų klaida. Morfologijai čia rūpi tik linksnio forma, pavyzdžiui, kad būtų nulis, nulio, nulį, o ne nulius, nuliaus, nulių, nes tai nevartotinos tarminės galūnės. Sintaksė tiria, ar, pavyzdžiui, sakinyje Stiklainiai sudėti sandėliuke vietininkas pavartotas sava reikšme, o morfologijai svarbu pati vietininko forma: sandėliuke, o ne tarmybė sandėliuky.

Vardininkas

Vardininkas yra svarbiausias lietuvių kalbos linksnis. Jis dedamas į žodynus, įvardija kalbamąjį dalyką (todėl vardininkas).

Kalboje vardininkas dažniausias, tačiau reikšmių turi nedaug.

Vardininkas paprastai reiškia sakinio veikėją – jeigu tai asmuo (a.), o plačiau imant, subjektą – tai, apie ką sakinyje kalbama (b.):

a. Prieklėty tėvelis dalgį plaka. Vaikai žaidžia. Aš nekaltas. Aklas aklą netoli tenuves;

Vardininkas neretai reiškia būvį, pasako, kas per daiktas (toks būvis nusakomas daiktavardžiais) (a.) arba koks tai daiktas (toks būvis reiškiamas būdvardiškaisiais žodžiais) (b.):

Iš didesnių vardininko vartojimo klaidų yra tik dvi.

Suabejoję, ar reikia vardininko, ar dalies kilmininko, vardininką mintyse keiskime kilmininku. Jeigu jis atrodo tinkamas – jį ir vartokime.

Vardininkas nevartotinas vietoj šauksmininko kreipiniui reikšti. Kreipinio vardininkų ypač pagausėjo sovietmečiu pagal rusų kalbos pavyzdį, nes ji šauksmininko nėra išlaikiusi. Dažniausiai suklystama kreipiantis į asmenis. Turime sakyti Rimai (ne Rimas), palauk! Nijole (ne Nijolė), kur bėgi? Kas nauja, kaimyne (ne kaimynas)? Vairuotojau (ne Vairuotojas), atidarykit duris. Mokytojau arba Pone (čia nelabai tinka Tamsta) mokytojau (ne Mokytojas), pamiršau namų darbus. Direktoriau arba Pone direktoriau, Gerbiamasis direktoriau (ne Direktorius), norėčiau paklausti.

Kai prie kreipinio yra priedėlis, jam irgi reikėtų parinkti šauksmininko formą. Pagal sovietmečio draugas ministre, draugas vedėjau... dar yra toleruojama ponas ministre, ponas vedėjau..., bet būtų geriau pereiti prie pone ministre, pone vedėjau... Tai labiau atitinka lietuvių kalbos sistemą, prisiminkim senoviškus tarmių emocingus šūktelėjimus pone Dieve, pone karaliau! Ir kitais atvejais priedėlius deriname prie šauksmininko: sakome parlamentare Juozaiti, deputate Petraiti, nes parlamentaras Juozaiti, deputatas Petraiti skamba neįprastai, nemandagiai. Kai ponas sakomas ne kaip priedėlis, vartotinas tik jo šauksmininkas: Pone (ne Ponas), kiek dabar valandų? Kreipiantis ne į asmenį (o tai kalboje įmanoma, nors atsakymo ir nesitikime), paprastai neklystama: Vai žirgeli juodbėrėli (negirdėti Vai žirgelis juodbėrėlis), taisyk kojas į kelelį. Gegutėle (ne Gegutėlė), užkukuok! Sveika būk, laisve (ne laisvė)! Pūsk smarkiau, vėjau (ne vėjas)!

Pats šauksmininkas reiškia tik kreipinį, jokių kitų reikšmių neturi, todėl jį vartojant niekada neklystama, ir jo šioje knygoje atskirai neaptarsime. Svarbiausia tą senovišką linksnį kalboje išlaikyti, nepasiduoti kitų kalbų įtakai ir nepakeisti vardininku.

Kalboje kartais vardininkas ir šauksmininkas suartėja. Reiškiant apibendrintą kreipinį, daiktavardį žmogus galima pavartoti dvejopai: ir Atspėk žmogus, ir Atspėk, žmogau, iš kur bėda ateis; Ką tu, senas žmogus, ir Ką tu, senas žmogau, prieš vėją papūsi? Vardininkų pasitaiko ir kreipiantis lyg netiesiogiai, atsargiai: Gal Jonas (ir Jonai) man padėsi? Ar tėvelis (ir tėveli) leisi mane į kiną? Dar minėtinas vardininkas, kai mokyklose, kitose įstaigose asmenys šaukiami pagal sąrašus, ir tokį vardininką atsiliepiantysis suvokia kaip šauksmininką: Adomaitis! Balsys! Butkutė! Vis dėlto sakiniuose tokiu atveju reikėtų šauksmininko: Adomaiti ir Butkute – prašom prie lentos!

Tam tikri vardininkai, paprastai sutapę su įvardžiais, kelintiniais skaitvardžiais, reiškia laiką: laiko trukmę (a.) arba pasikartojančius laiko tarpus (b.). Toks laiko vardininkas būdingas daugeliui tarmių, tautosakai, tačiau oficialiuosiuose bendrinės kalbos stiliuose jo vietoj vis dažniau vartojamas galininkas, taigi dabar čia yra dvejopa raiška:

a. Trečia diena (plg. Trečią dieną) daržus ravim. Dėdė antras mėnuo (plg. antrą mėnesį) serga. Penkti metai (plg. Penktus metus) čia dirbu. Jau visi metai (plg. visus metus) arba tiesiog Jau metai (plg. Jau metus) jo nemačiau. Kelinta savaitė (plg. Kelintą savaitę) nelyja;

b. Jis kas vakaras (plg. kas vakarą) pas mus ateina. Kas mėnuo (plg. Kas mėnesį) važiuoju pas gydytoją. Vasarą kas sekmadienis (plg. kas sekmadienį) susitikdavome.

Tokią laiko vardininko vartoseną remia ir grožinės literatūros klasika: Jau kokie metai Juro niekas nematė miestely (P. Cvirka). Tai gaisro ugnis šviečia diena naktis (Maironis). Juk aš ten rytas vakaras, žinau viską (Žemaitė). Ir vienodai tamsi vasarėlė žiema – mėlynam liūdesy rymosiu laukdama (S. Nėris). Skrenda lekia ten paukšteliai kas vieni metai (V. Krėvė). Kas valanda tamsiau darėsi (Lazdynų Pelėda).

Su kiekiniais skaitvardžiais ir kai kuriais įvardžiais vardininkas gali nusakyti ir vietą, bet čia paprastai taip pat yra kitokios raiškos: Stovėjau keli žingsniai (plg. per kelis žingsnius; už kelių žingsnių) nuo lango. Ežeras buvo penki kilometrai (plg. už penkių kilometrų; penkių kilometrų atstumu) nuo miesto.

Pasakymais, sudarytais iš įvardžio kas ir vardininko, nurodoma ne tiek vieta, kiek tam tikru dažnumu pasikartojantis daiktas, reiškinys, asmuo: Kas namai – savi dūmai. Kas šakytėlė – tai gegutėlė. Kas žingsnis krūptelėdavau. Kas trečias gyventojas (rusų kalbos pavyzdžiu nesakytina kiekvienas trečias gyventojas) turi automobilį.

Ar gali vardininkas reikšti objektą? Ar klaida sakyti Reikia šienas pjauti vietoj Reikia šieną pjauti?

Nors vardininkas yra ne objekto, o subjekto linksnis, tačiau beasmeniuose sakiniuose lietuviai nuo žilos senovės vardininku objektą nusakydavo, pvz.: Reikia šienas pjauti. Pienas gerti sveika. Tokį vardininką (beje, ištisai vartotą Kazimiero Būgos) Jonas Jablonskis net laikė norminiu. Šis vardininkas dar ir šiandien dažnas tautosakoje ir tarmėse, ypač rytų aukštaičių; daug jo randame grožinės literatūros klasikoje: Ne sodinti girios reikia, bet mylėti... (V. Krėvė). Vaikas dar reikėjo nuprausti, aprengti (P. Cvirka). Šienas pjauti niekam neberūpėjo, puolė tik išdžiovintojo gelbėti (Žemaitė). Ne taip lengva <...> to kalno viršūnė pasiekti (J. Biliūnas). Kas nežino, kaip sunku yra javai kulti (I. Simonaitytė).

Toks vardininkas laisvuosiuose stiliuose nelaikytinas klaida, bet dabar jo vietoj oficialiuosiuose stiliuose jau įsigalėjęs vardininkas. Paprastai vartojama: Faktus (ne Faktai) būtina tikrinti. Reikės pateikti pasą (ne pasas). Svarbu valgyti sveiką maistą (ne sveikas maistas).

Šiaip jau galininkiniai veiksmažodžiai valdo objekto galininką, bet iš jų padaryti neveikiamieji dalyviai paprastai eina su vardininku: Šalia kelio vieškelėlio ugnelė kūrenta (daina); geriau negu ugnelę kūrenta, nors – ugnelę kūreno. Visur balta – ar ne miltai malta?; geriau negu miltus malta, nors – miltus malė. Lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis (daina); geriau negu nusisukta sprandelį, nors – nusisuko sprandelį. Rugeliai nepasėta, kvieteliai neakėta (Just. Marcinkevičius). Vilnų vardas rodo, kad indoeuropiečių jau seniai prisijaukinta avis (K. Būga). Ir jų jau bulvės kasama.

Kai veiksmažodis valdo ne galininką, o kokį kitą linksnį, šis linksnis su neveikiamaisiais dalyviais išlieka nepakitęs – nevirsta vardininku. Sakoma: Jis atstovavo mūsų šaliai (klaida atstovavo mūsų šalį), todėl reikia: Šiame forume buvo atstovaujama mūsų šaliai (ne mūsų šalis).

Nors sakome jie supranta (myli, gerbia...) vienas kitą, beasmeniuose sakiniuose sakytina Reikia suprasti (mylėti, gerbti...) vienam kitą.

Yra vadinamasis vardo vardininkas, kuriuo dažniausiai reiškiami literatūros, dailės, muzikos ir kitų sričių meno kūrinių pavadinimai (šitoks vardo vardininkas imamas į kabutes): Apsakyme „Marti“ (ne apsakyme „Marčioje“) Žemaitė pavaizdavo to meto kaimą. Išmokome šokį „Kalvelis“ (ne šokį „Kalvelį“). Ar esi matęs filmą „Laiptai į dangų“?

Svyruojama nusakant į kabutes imamus simbolinius įstaigų, įmonių ir kitokių objektų vardus. Tokie oficialūs pavadinimai dabar paprastai registruojami parinkus vardininko formą, pvz.: AB „Sparta“ (buvęs trikotažo fabrikas „Sparta“, kurį lietuviai iš tradicijos dažniau vadindavo „Spartos“ fabrikas). J. Jablonskis yra teikęs tik „Vilties“ dienraštis, „Raidės“ spaustuvė. Ir dabar išlikusi tradicija mokyklų simbolinius vardus nusakyti tik kilmininkais, pvz.: „Aušros“ gimnazija; „Vyturio“ vidurinė mokykla. Kitais atvejais leidžiama vartoti pasirinktinai: Sesuo dirbo leidykloje „Vaga“ arba „Vagos“ leidykloje. Užsisakiau laikraštį „Respublika“ arba „Respublikos“ laikraštį. Nugalėjo komanda „Žalgiris“ arba „Žalgirio“ komanda.

Nesimbolinių, ne kaip nors oficialiai suteiktų, o tradicinių vardų objektus – miestus, kaimus, upes, ežerus ir pan. įprasta nusakyti vardo kilmininkais, o ne vardininkais. Vietoj miestas Kaunas, upė Šventoji K. Būga teikė Kauno miestas, Šventosios upė arba tiesiog Kaunas, Šventoji. J. Jablonskis taisė jau ir kaimas Beduoniai (= Beduonių kaimas) matyti. Vadinasi, ir vietoj ežeras Sartai, miestelis Šeduva sakytina Sartų ežeras (Sartai), Šeduvos miestelis (Šeduva).