|
Sintaksinių santykių
reiškimo priemonės
Svarbiausi sintaksiniai vienetai sakiniai
ir žodžių junginiai susideda iš tarpusavy susijusių žodžių
bei jų formų. Gramatiniai ir prasminiai santykiai tarp tų
žodžių paprastai reiškiami atitinkamomis priemonėmis (žodžių
ryšių rodikliais), iš kurių svarbiausios lietuvių kalbai yra
šios: žodžių formos, tarnybiniai žodžiai (prielinksniai,
jungtukai, dalelytės), žodžių tvarka ir intonacija.
Žodžių formos.
Kiekvienas kaitomas žodis susideda iš pagrindinės dalies
(kamieno) ir formaliosios dalies (galūnės). Žodžio ypatybė
būti skaidomam į tas dalis ir vadinasi žodžio forma.
Svarbiausi sintaksinių reikšmių rodikliai yra galūnės.
Galūnės tai tarnybinės morfemos; jos parodo sintaksinius
santykius (ryšius) tarp žodžių. Kiekviena žodžio mi škas
forma miško,
miškui, mišką, mišku, miške gali turėti vis kitą
sintaksinį vaidmenį: Miškas ūžia, verkia, gaudžia
(Mair.) veiksnys; Ne tu mišką saugai, aš
saugau (J. Balt.) papildinys; Miško
pelė gyvena miške
pažyminys ir vietos aplinkybė. Ypač svarbus galūnių
vaidmuo esti tada, kai vienas žodis prie kito prijungiamas
derinimo ar valdymo ryšiu.
Sintetinėms kalboms (lietuvių, rusų ir kt.)
žodžių formos yra vyraujanti sintaksinių santykių reiškimo
priemonė. Ji nulemia sintaksinius santykius, pvz., ar mes
sakysime Petras moko Joną ar Joną moko Petras,
t. y. keisime žodžių tvarką, vis tiek Petras yra
veiksnys (rodo galūnė -as), o Joną
papildinys (rodo galūnė -ą).
Tarnybiniai žodžiai
irgi padeda modifikuoti (keisti) sintaksinius
santykius. Ypač jų vaidmuo svarbus analitinėse kalbose.
Prielinksniai, jungtukai ir dalelytės, kaip sintaksinių
santykių reiškimo priemonės, gerokai skiriasi vienos nuo
kitų. Svarbiausi iš jų prielinksniai.
1.
Prielinksniai
su linksniuojamosios kalbos dalies
(daiktavardžio, įvardžio, skaitvardžio, būdvardžio, dalyvio)
forma, kartais ir su prieveiksmiu (į čia, i š
kur, iš toli)
rodo sintaksinius santykius.
Kartu su atitinkamu linksniu jie padeda skirti
(diferencijuoti) ne tik sintaksinius, bet ir semantinius
santykius, pvz.: eiti į trobą (rodo artėjimą j vidų),
eiti iš trobos
(rodo tolimą iš
vidaus į išorę), eiti nuo miško
(tolimas iš išorinės pusės). Tas pats
prielinksnis su vienu linksniu gali rodyti vienokią reikšmę:
Grįžo po darbo laiko aplinkybė, su kitu
kitokią: Vaikščiojo po sodą nekryptingas
kelias, trečiu dar kitokią: Katė tupi po stalu
vieta ko nors apačioje, apačia.
Neretai vietos prielinksniai kartu su
linksniais gali sudaryti ištisą kuriuo nors atžvilgiu
diferencijuotų reikšmių sistemą. Štai vietininkas tvarte
rodo tik vidų, o linksniai su įvairiais prielinksniais
daugiau ar mažiau skirtingų išorės reikšmių sistemą:
šalia
tvarto prie tvarto
netoli tvarto šiapus tvarto prieš tvartą už tvarto
apie tvartą. Kitų (objektinių, laiko, būdo,
priežasties) reikšmių diferenciacija nėra tokia ryški ir
įvairi, plg.: rašė laišką nerašė laiško rašė apie
kelionę; (tai atsitiko) prieš
pietus
iki pietų per pietus po pietų
apie pietus.
Lygindami žodžių formas ir prielinksnines
konstrukcijas, matome, kad prielinksnis kartais gali
pakeisti net sakinio dalį, plg. Padėk dėžutę
(papildinys) Padėk į dėžutę (vietos
aplinkybė). Skiriasi čia ir žodžių junginių gramatiniai
ryšiai: be prielinksnio tiesioginis valdymas (arba
padėk man šalutinis valdymas), su prielinksniu
netiesioginis (arba prielinksninis) valdymas.
Įsidėmėtina, kad prielinksninių konstrukcijų
lietuvių kalboje vis gausėja, plg.
Visi manimi šaiposi → iš
manęs.
2.
Jungtukai
rodo santykius tarp žodžių ir sakinių. Pagal funkcijas jie
skirstomi į sujungiamuosius (ir, o, nei, bet, tačiau...),
kurie jungia vienodos reikšmės (vienarūšes) sakinio
dalis arba lygiaverčius dėmenis (sakinius), ir į
prijungiamuosius (kad, jog, kai, kadangi, jeigu, nes,
nors), prijungiančius vieną dėmenį prie kito. Be
to, prijungiamieji jungtukai kartais rodo ir šalutinio
dėmens (sakinio) rūšį, santykio pobūdį tarp pagrindinio ir
šalutinio dėmens, ypač laiko, būdo, priežasties, sąlygos ir
nuolaidos.
Reikia pridurti, kad tuo jungtukų sintaksinis
vaidmuo nesibaigia, nes jie taip pat jungia ir atskirus
teksto sakinius, plg. Senis ir praplėšė lubas. O pupelė
vis auga auga, kartais atskiras pastraipas (pilnatis),
net ir nutolusias (distancines) teksto atkarpas.
Taigi jungtukai atlieka daug funkcijų: jungia
žodžius, sakinių dėmenis, sakinius bei kitokias teksto
atkarpas. Visa tai kalbą daro rišlesnę, suprantamesnę,
kompaktišką.
3.
Dalelytės
iki šiol sintaksėje buvo kaip ir nevertinamos. Jų vaidmuo
išryškėja sakinyje ir tekste.
Pirmiausia dalelytės modifikuoja sakinio
modalumą: a) neigiamosios (ne, nė, nei, nebe),
b) klausiamosios bei abejojamosios (ar, argi, gal, rasi,
negi, nejaugi), c) geidžiamosios (tegu, kad, o
kad, tegu tik): A š
gal palauksiu
(J. Balt); O kad tu sudegtum! Be to, padeda
nustatyti (kartu su intonacija) sakinio rūšį (klausiamasis
ar skatinamasis), pvz.: Argi tu neatsimeni
? (J. Balt). Kažin?! Tegul eina pas Driežo
Katrę (Ž.). O lyginamosios dalelytės (tarsi, tartum,
lyg), be to, dar atlieka panašias funkcijas kaip
jungtukai: Nejau atsiminimai nuseko lyg upė
(E. Matuz.). Vadinasi, dalelytės, be savo pagrindinio
vaidmens (pabrėžimo, tikslinimo), keičia ir viso sakinio
statusą.
Nemaža dalelyčių (ir, dar, jau, vėl, bent,
nebent) sieja kontaktines ir distancines teksto
atkarpas.
Žodžių tvarka.
Ne visose kalbose žodžių tvarka
vienodai svarbi sintaksiniams santykiams reikšti. Lietuvių
kalbai, turinčiai turtingą kalbos dalių kaitymo sistemą
(žodžių formos, linksniai su prielinksniais), žodžių tvarka
nėra svarbi sintaksinių santykių reiškimo priemonė.
Paprastai skiriama dvejopa žodžių tvarka: įprastinė
(fiksuota) ir inversinė (pakeista, laisva). Esant
inversijai, pabrėžiamieji žodžiai dažniausiai atsiduria
sakinio pradžioje (rečiau gale).
Žodžių tvarka gerokai skiriasi nuo formų ar
tarnybinių žodžių (jų aiškūs morfologiniai rodikliai) tuo,
kad ji remiasi žodžių vieta (pozicija) sakinyje, o formų
gali arba visiškai nebūti, arba jos esti tapačios,
nesiskiriančios. Kai kurioms kalboms žodžių tvarka yra
gramatiškai svarbi, plg. ang. Peter loves Ann ir
Ann loves Peter, pr. Pierre aime Anne ir Anne
aime Pierre, vok. Peter liebt Anna ir Anna
liebt Peter (Petras myli Oną ir Ona myli Petrą).
Anglų, prancūzų, vokiečių kalbose žodžių tvarka rodo, kur
yra veiksnys ar papildinys (formos nerodo).
Lietuvių kalboje žodžių tvarka labai retai
rodo sintaksinius santykius. Štai Tekėti ne
akėti. Vilnius Lietuvos sostinė pirmieji
sakinių žodžiai signalizuoja veiksnius, paskutinieji
tarinius. O šių sakinių skiriasi ne tik sakinio dalys, bet
ir struktūra: Laukai tolimi dvinario
sakinio tarinys tolimi, o Tolimi
laukai vienanario sakinio pažyminys. Žodžių tvarka
padeda skirti paprastą pažyminį nuo predikatinio pažyminio (rado
sumuštą vaiką: vaiką rado sumuštą);
iš jos sprendžiame, kuriam žodžiui priklauso
šliejamieji žodžiai: Ten pamačiau pernai
išdygusį berželį. Yra ir kitų atvejų, kur skiriasi
bent semantika (batų dėžė dėžė batų) ar
dėmenų (sakinių) rūšis (Juo tolyn į mišką, juo daugiau
medžių), kur I yra šalutinis, II pagrindinis
dėmuo.
Iš žodžių tvarkos pagaliau nustatome
aktualiosios skaidos vienetus, t. y. sakinio temą (tai, kas
sena, žinoma) ir remą (tai, kas nauja, nežinoma, aktualu),
pvz.: Laikrodis (tema) nukrito (rema) ir
Nukrito (tema) laikrodis (rema).
Intonacija
yra vienas iš svarbiausių sakinio
požymių. Intonacija sakiniui suteikia įvairių emocinių bei
ekspresinių atspalvių, padeda išryškinti jo prasmini turinį,
rodo jo vientisumą ir baigtumą. Į jos sudėtį įeina šie
elementai: kalbos melodika (balso pakėlimas arba
nuleidimas), ritmas, tempas, tembras ir loginis kirtis,
kuriuo pabrėžiama tai, kas sakinyje svarbiausia.
Intonacijos vaidmuo išryškėja tik sakytinėje
kalboje. Kaip ji padeda skirti sintaksinius santykius?
Intonacija net prepozicinę konstrukciją gali paversti
tariniu. Tuo galima įsitikinti, sakinį Gydytojas
mano brolis → Gydytoju [yra] mano
brolis, nes tik tarinys gali būti pakeistas įnagininku,
plg. dar Mano vyras (→ vyru)
bus asilas (lapės žodžiai pasakoje)
Mano vyras bus asilas (→ asilu).
Veiksnio vardininkas lieka nepakitęs.
Intonacija (pabrėžimu, pauzėmis, balso
moduliacija) išryškiname derinamųjų bei šliejamųjų žodžių
priklausymą vienai ar kitai žodžių grupei, pvz.: Sesers /
vyras nematė ir Sesers vyras /
nematė.
Prepozicinio žodžio pabrėžimas gali jį
paversti rema. Šnekamojoje kalboje dažniausiai taip ir
daroma: Geras / jis žmogus! Kaip matome, intonacija
ir žodžių tvarka viena kitą papildo, o kartais viena kitai
prieštarauja.
Atskirus sakinio vienetus (žodžius) galima
pavadinti segmentais (nareliais). Segmentai išsidėstę tam
tikra tvarka. Tačiau ir vienodi segmentai, išsidėstę ta
pačia tvarka, gali turėti nevienodą prasmę. Ją suteikia
skirtinga intonacija, kuri priklauso prie supersegmentinių
elementų. Plg.: Tu buvai mieste. Tu buvai mieste? Čia
sakinių segmentai visiškai tie patys, tačiau šie sakiniai
skiriasi supersegmentiniais elementais, sakinio
ritmine-intonacine kreive. Supersegmentiniai elementai
susisluoksniuoja, susikaupia virš žodžių ir turi svarbią
komunikacinę paskirtį.
Rašytinėje kalboje iš visų sintaksinių
santykių reiškimo priemonių lietuvių kalbai būdingiausios
žodžių formos, jos ir gausiausiai vartojamos (90 %), antrą
vietą užima tarnybiniai žodžiai (8 %), žodžių tvarka (tik 2
%). Sakytinei kalbai prisideda intonacija. Bet ji jau
priklauso kitam lygmeniui. Tačiau jos svarba dėl to
nemažėja. Čia ir apžvelgtas vienas iš sintaksės tyrimo
pagrindų jos formalusis aspektas, kuris kartu su turiniu
(su sintaksės vienetų atliekamomis funkcijomis) sudaro
sintaksės teorijos esmę.
|
|
|