Minties paskelbimas garsine kalba neįmanomas be tam tikros
intonacijos, kuri, kaip sakinio formos savybė, priklauso nuo
skelbiamos minties turinio.
Svarbiausios intonacijos ypatybės yra šios: balso gaida
pakėlimas arba nuleidimas, balso sutvirtinimas ar
susilpninimas, pauzės tarp žodžių ir žodžių junginių,
kalbėjimo tempas ir tembras. Be to, intonacija kartais
pasižymi tam tikru emociniu tonu, kuris atskleidžia
kalbančiojo asmens jausmus (džiaugsmą, pasitenkinimą,
pasigėrėjimą...; liūdesį, nepasitenkinimą, pasipiktinimą...)
jo skelbiamos minties atžvilgiu. Sakinio intonacijos figūrą
paprastai sudaro trys balso aukščio ir stiprumo fazės:
kilimas, loginis kirtis ir kritimas. Pvz.:
Sakinio loginis kirtis yra vieno kurio žodžio
pabrėžimas aukščiausiu ir labiausiai sustiprintu balsu.
Loginiu kirčiu kalbantysis asmuo gali pabrėžti bet kurį
savarankiškos leksinės reikšmės žodį, į kurį jis ypač nori
atkreipti klausytojo dėmesį. Plg.:
Niekas dabar
nebetrukdė Blotniui gerai apsidairyti po kambarį.
Niekas dabar
nebetrukdė Blotniui gerai apsidairyti po kambarį.
Niekas dabar
nebetrukdė Blotniui...
ir t. t.
Nuo loginio kirčio vietos pareina balso kilimo ir jo kritimo
trukmė. Jeigu loginiu kirčiu pabrėžiamas pirmutinis žodis,
sakinys pasakomas vien tik krintančiąja intonacija, jeigu
paskutinis žodis, vien tik kylančiąja intonacija. Pvz.:
Intonacija rišlioje
kalboje išskiria sakinį kaip tam tikrą kalbos vienetą ir
balso nuleidimu bei pauze parodo jo pabaigą.
Ilgesnius ir sudėtingesnius sakinius intonacija pauzėmis ir
balso ritmu padalija į sintagmas, tokiu būdu padėdama
klausančiam lengviau ir tiksliau suprasti mintį.
Sintagma yra intonacinis-prasminis kalbos vienetas,
kurį sudaro žodis ar glaudų prasminį ryšį turinčių žodžių
junginys. Kelių žodžių sintagmoje vienas žodis, dažniausiai
paskutinis arba pirmutinis, pabrėžiamas didesne balso jėga.
Toks žodžio pabrėžimas yra sintagmos kirtis. Vienos kurios
sintagmos kirtis sykiu yra ir sakinio loginis kirtis. Pvz.:
