Sintaksė
Linksnių vartojimas
Vardininkas
Kilmininkas
Naudininkas
Galininkas
Įnagininkas
Vietininkas
Sintaksės klaidos didelės, labai pavojingos. Jos
pakerta pačią kalbos sistemą. Joks pavienis netinkamas žodis
kalbai tiek žalos nepadaro, kiek klaidinga sintaksinė
konstrukcija. Juk į ją paprastai įeina vis kiti žodžiai.
Pavyzdžiui, veiksmažodis atitikti turi valdyti galininką
(plg. žinomą patarlę Atitiko kirvis kotą),
bet jeigu kas su atitikti rusų kalbos pavyzdžiu vartoja
naudininką, pasako ir atitinka dydžiui (=
dydį), atitinka amžiui (=
amžių), atitinka nuotaikai (=
nuotaiką), atitinka reikalavimams (=
reikalavimus) ar pan.
Sintaksės klaidas nelengva ir atpažinti, taisyti.
Todėl čia sintaksės klaidos bus aptariamos plačiau.
Dažnesnės sintaksės klaidos klaidingai sudaryti
ar netinkamai vartojami žodžių junginiai, retesnės
netaisyklingai sudaryti ir netinkamai vartojami sakiniai, ypač
sudėtiniai.
Žodžių junginiai dažniausiai būna taisytini, kai
parenkamas ne tas linksnis ar ne ta prielinksninė konstrukcija,
t. y. prielinksnis, einantis su linksniu. Neretai klystama, kai
šiaip jau taisyklinga padalyvio forma tam tikruose žodžių
junginiuose vartojama ydingai, dažniausiai vietoj pusdalyvių
arba dalyvių. Kartais netinkamai pavartojami ir patys
pusdalyviai bei dalyviai.
Suabejojus dėl kokių sintaksės dalykų, reikia
tikrintis sintaksės klausimus nagrinėjančiose knygose. Linksnių,
prielinksnių, bendraties, padalyvio ir pan. vartosena yra
trumpai aprašyta Kalbos praktikos patarimuose (1985),
Lietuvių kalbos žinyne (2000). Tikrinamės ir mokyklinėse
gramatikose, Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (1997).
Atskiromis temomis yra ir specialių knygų, pavyzdžiui, Jono
Šukio Linksnių ir prielinksnių vartojimas (1984) bei jo
Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai; vartosena ir
normos (1998).
Linksnių vartojimas
Linksnių vartojimas yra linksnių sakymas žodžių
junginyje bei sakinyje ir suteikimas jiems tam tikros reikšmės.
Vadinasi, linksnių vartojimas yra ne tiek morfologijos, kiek
sintaksės dalykas. Pavyzdžiui, sakome galininką Rašyk nulį,
bet po neigiamojo galininkinio veiksmažodžio kilmininką
Nerašyk nulio, o Nerašyk nulį būtų klaida.
Morfologijai čia rūpi tik linksnio forma, pavyzdžiui, kad būtų
nulis, nulio, nulį, o ne nulius, nuliaus, nulių,
nes tai nevartotinos tarminės galūnės. Sintaksė tiria, ar,
pavyzdžiui, sakinyje Stiklainiai sudėti sandėliuke
vietininkas pavartotas sava reikšme, o morfologijai svarbu pati
vietininko forma: sandėliuke, o ne tarmybė
sandėliuky.
Vardininkas
Vardininkas yra svarbiausias lietuvių kalbos
linksnis. Jis dedamas į žodynus, įvardija kalbamąjį dalyką
(todėl vardininkas).
Kalboje vardininkas dažniausias, tačiau reikšmių
turi nedaug.
Vardininkas paprastai reiškia sakinio veikėją
jeigu tai asmuo (a.), o plačiau imant, subjektą tai, apie ką
sakinyje kalbama (b.):
a. Prieklėty tėvelis
dalgį plaka. Vaikai žaidžia. Aš nekaltas. Aklas
aklą netoli tenuves;
b. Saulutė
tekėjo, lapeliai mirgėjo. Pagaliau
sužviegė garvežys, rečiau sudundėjo ratai ir
traukinys, iš lėto trinksėdamas, sustojo.
Vardininkas neretai reiškia būvį, pasako, kas per
daiktas (toks būvis nusakomas daiktavardžiais) (a.) arba koks
tai daiktas (toks būvis reiškiamas būdvardiškaisiais žodžiais)
(b.):
a. Nemunas yra didž iausia
Lietuvos upė. Varna paukštis. Jis
buvo gydytojas
(pabrėžiant būvio
laikinumą, čia galimas ir įnagininkas Jis buvo gydytoju).
Užaugęs aš būsiu kosmonautas (galima ir
kosmonautu);
b) Mokslo š aknys
karčios, bet vaisiai saldūs. Visi buvo linksmi
ir laimingi. Oras darėsi vis tvankesnis. Mes
likom antri. Būk atidus, susikaupęs.
Būdvardiškųjų
žodžių būvio vardininkas nekeistinas įnagininku: nesakytina
buvo linksmais, likom antrais, būk atidžių ir pan.
Iš didesnių vardininko vartojimo klaidų yra tik
dvi.
Vardininkas netinka, kur reikia dalies (kitaip
neapibrėžto kiekio) kilmininko paprastai su veiksmažodžiais
būti, pasitaikyti, atsirasti, įvykti, kilti, daugėti, mažėti,
atvykti, ateiti, atvažiuoti. Vartotina Miške yra
vilkų (ne vilkai, nes ne visi pasaulio vilkai
tame miške yra). Ar kefyro (ne kefyras)
yra? Visada buvo ir bus dor ų
žmonių (ne
dori žmonės). Ten randama aukso (ne
randamas auksas). Darbe buvo nesklandumų
(ne nesklandumai). Pasitaiko
nesusipratimų (ne nesusipratimai), kyla ginčų
(ne ginčai).
Atsiranda vis naujų sunkumų
(ne nauji sunkumai). Per
tą laiką įvyko ir
nelaimių (ne
nelaimės).
Daugėja nusikaltimų
(ne nusikaltimai), bet mažėja
avarijų (ne
avarijos). Spaudoje jau pasirodė
straipsnių (ne
straipsniai)
šia tema. Į mokyklos šventę atvyko
mokinių
(ne mokiniai) iš gretimų rajonų.
Lietuvių kalba skiria Ateina svečiai visi
kviestieji, kurių skaičių žinome, ir Ateina svečių
dalis kviestųjų arba būrelis žmonių, kurių skaičius
nesvarbu.
Suabejoję, ar reikia vardininko, ar dalies
kilmininko, vardininką mintyse keiskime kilmininku. Jeigu jis
atrodo tinkamas jį ir vartokime.
Vardininkas nevartotinas vietoj šauksmininko
kreipiniui reikšti. Kreipinio vardininkų ypač pagausėjo
sovietmečiu pagal rusų kalbos pavyzdį, nes ji šauksmininko nėra
išlaikiusi. Dažniausiai suklystama kreipiantis į asmenis. Turime
sakyti Rimai (ne Rimas),
palauk! Nijole (ne Nijolė), kur bėgi? Kas
nauja, kaimyne (ne kaimynas)?
Vairuotojau (ne Vairuotojas), atidarykit
duris. Mokytojau arba Pone (čia nelabai
tinka Tamsta) mokytojau (ne
Mokytojas), pamiršau namų darbus. Direktoriau
arba Pone direktoriau, Gerbiamasis direktoriau (ne
Direktorius), norėčiau
paklausti.
Kai prie kreipinio yra priedėlis, jam irgi
reikėtų parinkti šauksmininko formą. Pagal sovietmečio
draugas ministre, draugas vedėjau... dar yra toleruojama
ponas ministre, ponas vedėjau..., bet būtų geriau
pereiti prie pone ministre, pone vedėjau...
Tai labiau atitinka lietuvių kalbos sistemą, prisiminkim
senoviškus tarmių emocingus šūktelėjimus pone Dieve,
pone karaliau! Ir kitais atvejais priedėlius deriname
prie šauksmininko: sakome parlamentare Juozaiti,
deputate Petraiti, nes parlamentaras Juozaiti,
deputatas Petraiti skamba neįprastai, nemandagiai. Kai
ponas sakomas ne kaip priedėlis, vartotinas tik jo
šauksmininkas: Pone (ne Ponas), kiek
dabar valandų? Kreipiantis ne į asmenį (o tai kalboje
įmanoma, nors atsakymo ir nesitikime), paprastai neklystama:
Vai žirgeli juodbėrėli (negirdėti Vai žirgelis
juodbėrėlis), taisyk kojas į kelelį. Gegutėle
(ne Gegutėlė), užkukuok! Sveika būk, laisve
(ne laisvė)! Pūsk smarkiau, vėjau (ne
vėjas)!
Pats šauksmininkas reiškia tik kreipinį, jokių
kitų reikšmių neturi, todėl jį vartojant niekada neklystama, ir
jo šioje knygoje atskirai neaptarsime. Svarbiausia tą senovišką
linksnį kalboje išlaikyti, nepasiduoti kitų kalbų įtakai ir
nepakeisti vardininku.
Kalboje kartais vardininkas ir šauksmininkas
suartėja. Reiškiant apibendrintą kreipinį, daiktavardį žmogus
galima pavartoti dvejopai: ir Atspėk žmogus,
ir Atspėk, žmogau, iš kur bėda ateis; Ką tu, senas
žmogus, ir Ką tu, senas žmogau, prieš vėją
papūsi? Vardininkų pasitaiko ir kreipiantis lyg
netiesiogiai, atsargiai: Gal Jonas (ir Jonai)
man padėsi? Ar tėvelis (ir tėveli)
leisi mane į kiną? Dar minėtinas vardininkas, kai mokyklose,
kitose įstaigose asmenys šaukiami pagal sąrašus, ir tokį
vardininką atsiliepiantysis suvokia kaip šauksmininką:
Adomaitis! Balsys! Butkutė! Vis dėlto sakiniuose tokiu
atveju reikėtų šauksmininko:
Adomaiti ir Butkute prašom prie lentos!
Tam tikri vardininkai, paprastai sutapę su
įvardžiais, kelintiniais skaitvardžiais, reiškia laiką: laiko
trukmę (a.) arba pasikartojančius laiko tarpus (b.). Toks laiko
vardininkas būdingas daugeliui tarmių, tautosakai, tačiau
oficialiuosiuose bendrinės kalbos stiliuose jo vietoj vis
dažniau vartojamas galininkas, taigi dabar čia yra dvejopa
raiška:
a. Trečia diena (plg. Trečią
dieną) daržus ravim. Dėdė antras mėnuo
(plg. antrą mėnesį) serga. Penkti metai
(plg. Penktus metus) čia dirbu. Jau visi
metai (plg. visus metus) arba
tiesiog Jau metai (plg. Jau metus)
jo nemačiau. Kelinta savaitė (plg.
Kelintą savaitę) nelyja;
b. Jis kas vakaras (plg. kas
vakarą) pas mus ateina. Kas mėnuo (plg.
Kas mėnesį) važiuoju pas gydytoją. Vasarą kas
sekmadienis (plg. kas
sekmadienį) susitikdavome.
Tokią laiko vardininko vartoseną remia ir
grožinės literatūros klasika: Jau kokie metai Juro
niekas nematė miestely (P. Cvirka). Tai gaisro ugnis
šviečia diena naktis (Maironis). Juk aš ten
rytas vakaras, žinau viską (Žemaitė). Ir vienodai
tamsi vasarėlė žiema mėlynam liūdesy rymosiu laukdama
(S. Nėris). Skrenda lekia ten paukšteliai kas vieni
metai (V. Krėvė). Kas valanda tamsiau darėsi
(Lazdynų Pelėda).
Su kiekiniais skaitvardžiais ir kai kuriais
įvardžiais vardininkas gali nusakyti ir vietą, bet čia paprastai
taip pat yra kitokios raiškos: Stovėjau keli žingsniai
(plg. per kelis žingsnius; už kelių žingsnių)
nuo lango. Ežeras buvo penki kilometrai (plg.
už penkių kilometrų; penkių kilometrų
atstumu) nuo miesto.
Pasakymais, sudarytais iš įvardžio kas ir
vardininko, nurodoma ne tiek vieta, kiek tam tikru dažnumu
pasikartojantis daiktas, reiškinys, asmuo: Kas namai
savi dūmai. Kas šakytėlė tai gegutėlė. Kas
žingsnis krūptelėdavau. Kas trečias gyventojas
(rusų kalbos pavyzdžiu nesakytina
kiekvienas trečias gyventojas) turi automobilį.
Ar gali vardininkas reikšti objektą? Ar klaida
sakyti Reikia šienas pjauti vietoj
Reikia šieną pjauti?
Nors vardininkas yra ne objekto, o subjekto
linksnis, tačiau beasmeniuose sakiniuose lietuviai nuo žilos
senovės vardininku objektą nusakydavo, pvz.: Reikia šienas
pjauti. Pienas gerti sveika. Tokį vardininką (beje,
ištisai vartotą Kazimiero Būgos) Jonas Jablonskis net laikė
norminiu. Šis vardininkas dar ir šiandien dažnas tautosakoje ir
tarmėse, ypač rytų aukštaičių; daug jo randame grožinės
literatūros klasikoje: Ne sodinti girios reikia, bet
mylėti... (V. Krėvė). Vaikas dar reikėjo
nuprausti, aprengti (P. Cvirka). Šienas pjauti
niekam neberūpėjo, puolė tik išdžiovintojo gelbėti
(Žemaitė). Ne taip lengva <...> to kalno viršūnė
pasiekti (J. Biliūnas). Kas nežino, kaip sunku yra
javai kulti (I. Simonaitytė).
Toks vardininkas laisvuosiuose stiliuose
nelaikytinas klaida, bet dabar jo vietoj oficialiuosiuose
stiliuose jau įsigalėjęs vardininkas. Paprastai vartojama:
Faktus (ne Faktai) būtina tikrinti. Reikės
pateikti pasą (ne pasas). Svarbu valgyti
sveiką maistą (ne sveikas
maistas).
Šiaip jau galininkiniai veiksmažodžiai valdo
objekto galininką, bet iš jų padaryti neveikiamieji dalyviai
paprastai eina su vardininku: Šalia kelio vieškelėlio
ugnelė kūrenta (daina); geriau negu ugnelę kūrenta,
nors ugnelę kūreno. Visur balta ar ne miltai
malta?; geriau negu miltus malta, nors miltus
malė. Lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis
(daina); geriau negu nusisukta sprandelį, nors
nusisuko sprandelį. Rugeliai nepasėta, kvieteliai
neakėta (Just. Marcinkevičius). Vilnų vardas rodo, kad
indoeuropiečių jau seniai prisijaukinta avis (K.
Būga).
Ir jų jau bulvės kasama.
Kai veiksmažodis valdo ne galininką, o kokį kitą
linksnį, šis linksnis su neveikiamaisiais dalyviais išlieka
nepakitęs nevirsta vardininku. Sakoma: Jis atstovavo mūsų
šaliai (klaida atstovavo mūsų šalį),
todėl reikia: Šiame forume buvo atstovaujama mūsų šaliai
(ne mūsų šalis).
Nors sakome jie supranta (myli, gerbia...)
vienas kitą, beasmeniuose sakiniuose sakytina
Reikia suprasti (mylėti, gerbti...)
vienam kitą.
Yra vadinamasis vardo vardininkas, kuriuo
dažniausiai reiškiami literatūros, dailės, muzikos ir kitų
sričių meno kūrinių pavadinimai (šitoks vardo vardininkas imamas
į kabutes): Apsakyme Marti (ne apsakyme
Marčioje) Žemaitė pavaizdavo to meto kaimą. Išmokome
šokį Kalvelis (ne šokį
Kalvelį). Ar esi matęs filmą Laiptai į dangų?
Svyruojama nusakant į kabutes imamus simbolinius
įstaigų, įmonių ir kitokių objektų vardus. Tokie oficialūs
pavadinimai dabar paprastai registruojami parinkus vardininko
formą, pvz.: AB Sparta (buvęs trikotažo
fabrikas Sparta, kurį lietuviai iš tradicijos dažniau
vadindavo Spartos fabrikas). J.
Jablonskis yra teikęs tik Vilties dienraštis,
Raidės spaustuvė. Ir dabar išlikusi tradicija mokyklų
simbolinius vardus nusakyti tik kilmininkais, pvz.:
Aušros gimnazija; Vyturio vidurinė mokykla.
Kitais atvejais leidžiama vartoti pasirinktinai: Sesuo dirbo
leidykloje Vaga arba Vagos leidykloje.
Užsisakiau laikraštį Respublika arba
Respublikos laikraštį. Nugalėjo komanda Žalgiris
arba Žalgirio komanda.
Gyvesnis, buities kalbai teiktinesnis yra vardo
kilmininkas, bet aiškesnis, patogesnis neretai būna vardo
vardininkas, nes šnekamoji kalba kabučių neperteikia, ir gali
susidaryti dviprasmybė, pvz.: Koncertavo Lietuvos
ansamblis (kuris Lietuvos ansamblis? Aiškiau: ansamblis
Lietuva). Svečiai apsistojo Vilniaus
viešbutyje (kuriame Vilniaus viešbutyje? Aiškiau:
viešbutyje Vilnius). Jeigu iš konteksto ar
situacijos aišku, apie ką kalbama, objekto pobūdį nurodantis
žodis paprastai nesakomas ir kaitomas vien vardas: Sesuo
dirbo
Vagoje. Užsisakiau Respubliką.
Nugalėjo Žalgiris.
Nesimbolinių, ne kaip nors oficialiai suteiktų, o tradicinių
vardų objektus miestus, kaimus, upes, ežerus ir pan. įprasta
nusakyti vardo kilmininkais, o ne vardininkais. Vietoj
miestas Kaunas, upė Šventoji K. Būga teikė Kauno
miestas, Šventosios upė arba tiesiog Kaunas,
Šventoji. J. Jablonskis taisė jau ir kaimas Beduoniai
(= Beduonių kaimas) matyti. Vadinasi,
ir vietoj ežeras Sartai, miestelis Šeduva sakytina
Sartų ežeras (Sartai), Šeduvos
miestelis (Šeduva).
|