Galininkas

Galininkas lietuvių kalboje dažnas linksnis, bet reikšmių turi nedaug.

Galininko reikalauja daugybė veiksmažodžių. Išgirdus dirba, perka, ima, turi, myli, rašo, mato, tuoj kyla klausimas ką? – dirba žemę, perka dovaną, ima knygą, myli mamą, turi arklį, rašo laišką, mato paukščius. Tokie su galininkiniais veiksmažodžiais pavartoti galininkai eina papildiniu ir reiškia objektą, į kurį krypsta veiksmas. Pats galininko vardas sietinas su veiksmažodžiu galėti ir daiktavardžiu galia.

Vis dėlto su kai kuriais veiksmažodžiais galininkas vartojamas be reikalo – kitų kalbų, ypač rusų, pavyzdžiu. Dažniausios klaidos – su veiksmažodžiais atstovauti ir pakenkti.

Atstovauti – ne ką, o kam. Taip prieš šimtmetį nustatė J. Jablonskis pagal tarnauti kam, bernauti kam. Tiems, kuriuos sovietmečiu paveikė rusų kalbos predstavliat', predstavit' kogo, atrodo smagiau atstovauti ką, bet norma jau seniai įteisinta, ją keisti nebetikslinga: Aš atstovausiu Lietuvą, Lietuvos žmones (= Lietuvai, Lietuvos žmonėms). Ką (= Kam) jie atstovaus? Berniukai atstovavo mūsų mokyklą (= mokyklai). Užsieniečių (= Užsieniečiams) niekas neatstovavo. Kartais įkyriai dažną atstovauti galima keisti kokiu įprastesniu galininkiniu veiksmažodžiu: Jie atstovaus (= reikš) visų žemdirbių interesus. Jūs puikiai atstovausite (= tvarkysite) tuos reikalus.

Pakenkti – ne ką, o kam. Visa Lietuva sako Aš pakenkiau draugui, ir niekas – pakenkiau draugą. Tačiau sovietmečiu pakenkti ką buvo be reikalo pradėta vartoti vietoj tikslesnio pažeisti ką kalbant apie kokį organą arba sistemą – tai ir sintaksės (nevykęs žodžių junginys), ir žodyno (netinkama žodžio reikšmė) klaida: Liga pakenkė (= pažeidė) širdį ir kraujagysles. Skaitydami tamsoje, galite pakenkti (= pažeisti, čia geriau pagadinti) akis. Pakenkus (= Pažeidus) šį smegenų centrą, žmogų ištinka paralyžius. Pakenktus (= Pažeistus, apnaikintus) koralinius rifus bandoma gelbėti. Nepakenktų (= Nepažeistų, sveikų) organų veikla yra normali.

Kiek rečiau, labiau šnekamojoje kalboje, dėl rusų, kartais ir vokiečių kalbų poveikio galininkas netinkamai pavartojamas su veiksmažodžiais dėkoti, ieškoti, klausyti(s), laukti, linkėti, norėti, reikalauti, teisėjauti, vengti:

Dėkojam jus (= jums) už įdomią ekskursiją. Dėkojam tėvus (= tėvams), užauginusius (= užauginusiems) tokį sūnų. Dėkojame televizijos žaidime dalyvavusias komandas (= dalyvavusioms komandoms).

Ką (= Ko) jūs ieškot? Mes ieškom savo draugą (= savo draugo).

Ką (= Ko) jūs laukiat? Mes tave (= tavęs) laukiam. Mes jus (= jūsų) labai lauksime savo koncerte. Sulaukus tą amžių (= to amžiaus), galima gauti pensiją.

Ką (= Ko) jūs norėtumėt palinkėti: laimę, džiaugsmą, sveikatą (= laimės, džiaugsmo, sveikatos)? Aš linkiu jums gerą gyvenimą, amžiną jaunystę (= gero gyvenimo, amžinos jaunystės).

Ką (= Ko) tu nori? Ar nori blyną (= blyno)?

Mes reikalaujam teisybę (= teisybės). Jie turi teisę pareikalauti pasą (= paso). Nutarta reikalauti didesnę algą (= didesnės algos). Jie pareikalavo keleivį (= iš keleivio) pinigų. Susirinkusieji reikalavo atsistatydinti vyriausybę (= vyriausybės atsistatydinimo; kad vyriausybė atsistatydintų). JAV reikalauja Iraką vykdyti susitarimus (= kad Irakas vykdytų susitarimus). Policija pareikalavo eiseną išsiskirstyti (= kad eisena išsiskirstytų; liepė eisenai išsiskirstyti).

Nereikia mane (= manęs) vengti. Ar tu vargą (= vargo) išvengsi?

Vietoj negalininkinių sangrąžinių veiksmažodžių nevartotini galininkiniai, paprastai nesangrąžiniai veiksmažodžiai su rusų kalbos pavyzdžiu priplaktu įvardžiu save: Čia jis parodo save (= pasirodo), koks esąs. Ji gerai save užsirekomendavo (= gerai užsirekomendavo, pasirodė). Apgobk save (= Apsigobk) skara.

Iš specifinių objekto galininko atmainų minėtinas lietuvių kalbai įprastas, labai senoviškas, iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtas dvejybinis galininkas. Jį sudaro objekto galininkas, sakinyje einantis papildiniu, ir su juo suderintas būdvardžio ar kito kokio būdvardiškojo žodžio galininkas, plg. Tėvą mes radome sveiką; radome sergantį; radome vieną; radome kitokį. Šis būdvardiškasis galininkas – tai ne daiktavardžio galininko derinamasis pažyminys, kaip būtų sakinyje Mes radome sveiką tėvą, o tarininis pažyminys, nes šliejasi prie veiksmažodžio (tarinio), tarsi papildo jį. Tarininis pažyminys yra antrasis dvejybinio linksnio dėmuo, su daiktavardžiu susijęs būtino derinimo ryšiu: Tėvą radome sveiką arba Padaryk mane laimingą negalima pakeisti rusų kalbos pavyzdžiu Tėvą radome sveiku arba Padaryk mane laimingu, nes dingtų derinimas ir būtų aiškios klaidos.

Dvejybinio galininko būdvardiškieji dėmenys dažniausiai šliejasi prie veiksmažodžių daryti, padaryti (a.), rasti, atrasti (b.), matyti, regėti (c.) ir kitokių (d.):

a. Kas mūsų gyvenimą daro prasmingą? Žmonių ryžtas tautą padarė laisvą. Tėvas manė padarysiąs vaiką mokytą;

b. Tėvai vaikelį rado sveiką ir gyvą. Atradau skrynelę nepaliestą. Radau jį dar miegantį (vietoj dalyvio čia taisyklingas yra ir padalyvis: Radau jį dar miegant, bet dvejybinio linksnio tada nebelieka);

c. Norime matyti savo miestą gražų. Buvau pripratęs regėti jį visuomet linksmą. Pamačiau seserį pareinančią (arba pareinant);

d. Neramu palikti vaikus namie vienus. Kodėl palikot duris atdaras? Jį išvedė suimtą. Kaip galima laikyti šunį palaidą? Aš dar atsimenu jį kitokį - linksmą, jauną. Pateikite leidimą atverstą.

Kai galininkinis sakinio veiksmažodis gauna neiginį, dvejybinis galininkas virsta dvejybiniu kilmininku, plg. Padaryk mane laimingą – Nepadaryk manęs nelaimingo, nelaimingos. Jį rado gyvą – Jo neberado gyvo. Čia netinka pietvakarių lietuvių pasakymai su galininku: Nepadaryk mane nelaimingą. Jį neberado gyvą. O vietoj dvejybinio kilmininko antrojo dėmens pavartotas įnagininkas (Nepadaryk manęs nelaimingu, nelaiminga. Jo neberado gyvu) yra aiški klaida.

Neiginio galininką pavartoja tik lietuviai, gyvenantys arčiau buvusios Prūsijos sienos, kur galėjo paveikti neiginio kilmininko neturinti vokiečių kalba, plg. K. Donelaičio: nemušk be reikalo kuiną; tave dar niekados nenutvėrė ir pan.

Galininkas su bendratimi nevartotinas tikslui reikšti vietoj norminio tikslo kilmininko su bendratimi. Tikslo kilmininko reikia su slinkties veiksmažodžiais vykti, eiti, bėgti, važiuoti, joti, plaukti, skristi... (a.) ir su siekimo veiksmažodžiais rinktis ar susirinkti, siųsti, varyti, sėsti, stoti, šokti, pulti... (b.). Su jais pavartotas galininkas su bendratimi yra įtrauktas į Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą:

Galininką su bendratimi vietoj tikslo kilmininko su bendratimi pavartoja tik pietų ir pietvakarių Lietuvos tarmės, plg. K. Donelaičio valgį sau sužvejot <...> nulėkė greitai arba V. Krėvės nubėgo aplankyti ligonį, bet taip greičiausiai yra dėl kitų kalbų poveikio. Kai kurie iš pietų Lietuvos kilę kalbininkai jau užsimena, kad šią normą gal reikėtų švelninti, bet irgi iš ten kilęs J. Jablonskis taip nemanė ir tikslo galininką su bendratimi griežtai taisė, pvz.: Vokiečiai atvyko kunigaikštį (= kunigaikščio) pasveikinti.

Didžioji Lietuvos tarmių dalis ir beveik visi dabartiniai rašytojai vartoja tik tikslo kilmininką su bendratimi, todėl reikėtų jį išlaikyti, nedaryti sumaišties ir galininko neįsileisti (žiniasklaidoje, deja, jis neretas). Galininkas čia plinta dėl to, kad daug kam atrodo, jog sakyti Kaimynas atėjo kirvį pasiskolinti lyg ir logiškiau, nes klausimas tikriausiai keltinas iš pasiskolinti ką?- kirvį. Iš tikrųjų ši bendratis nėra galininkinė – ji pritapusi prie tikslo kilmininko, abu šie žodžiai eina sudėtine tikslo aplinkybe, ir klausimas turi būti keliamas tik iš Kaimynas atėjo ko? su kokiu tikslu? – kirvio pasiskolinti. Kad nevartotina kirvį pasiskolinti rodo dar tai, jog sutrumpintai sakoma tik Kaimynas atėjo kirvio, o ne Kaimynas atėjo kirvį.

Galininkas su bendratimi vietoj norminio paskirties naudininko su bendratimi plinta iš pietvakarių ir pietų lietuvių tarmių, kur (tikriausiai dėl kitų kalbų įtakos) toks galininkas vartojamas, plg. I. Simonaitytės: Kad būtų pinigų prisipirkti aną pievą (plg. anai pievai prisipirkti). Dar labiau jis plinta dėl to, kad neturintiesiems tarmės atrodo, jog klausimą čia reikia kelti iš bendraties ir todėl esą logiškiau Pirkau mielių kepti pyragus – kepti ką? Iš tiesų klausimas čia keltinas iš Pirkau mielių kam? kuriam reikalui? – pyragams kepti, ir abu šie žodžiai eina sudėtine aplinkybe. Juk sutrumpintai sakoma tik Pirkau mielių pyragams ir niekas nepasakytų Pirkau mielių pyragus. Paskirties naudininką su bendratimi išlaikė daugelis lietuvių kalbos tarmių, jį vartoja beveik visi dabartiniai rašytojai. Paskirties naudininką su bendratimi teikė, o besiveržiantį čia galininką taisė J. Jablonskis, beje, siūlęs bendratį kelti į galą, kad ji nepaveiktų linksnio, plg. jo taisymą: Nusipirko lentų apmušti sienas (= sienoms apmušti).

Galininkas kartais reiškia laiką – parodo, kada, kuriuo metu arba kiek ilgai, kaip dažnai vyksta veiksmas. Galima skirti veiksmo tarpo (a.), veiksmo trukmės (b.) ir veiksmo dažnio (c.) galininkus. Beveik visi jie prireikus gali būti nusakyti ir kitaip, nes apstu sinoniminės raiškos:

Dėl aiškumo laiko tarpo galininkas kartais keistinas prielinksnio per konstrukcija ar kitaip: Aš praėjusį konkursą (- per praėjusį konkursą, praėjusiame konkurse) užėmiau ketvirtą vietą. Vaikas kalbėti išmoksta pirmuosius metus (- per pirmuosius metus, pirmaisiais metais). Pastaruosius mėnesius (- Per pastaruosius mėnesius, pastaraisiais mėnesiais) infliacija kiek sumažėjo. Tai trečias gaisras pastarąsias savaites (- per pastarąsias savaites, pastarosiomis savaitėmis). Elniukas elnės balsą įsimena pirmąsias gyvenimo valandas (- per pirmąsias gyvenimo valandas, pirmosiomis gyvenimo valandomis). Šį momentą (- Šiuo momentu, dabar) tokios prekės neturim. Pokarį (- Pokariu, pokario metais) jie atvyko į Lietuvą. Jis rašė šią satyrinę komediją septintąjį dešimtmetį (jei ne visą dešimtmetį rašė, o tik vienu jo tarpu, tai aiškiau septintajame dešimtmetyje). Ji trečiąjį dešimtmetį (trečią dešimtmetį iš eilės ar trečiajame dešimtmetyje?) vadovavo moterų partijai;