Kilmininkas
Kilmininkas yra dažnas, svarbus, jo reikšmės gana
įvairios. Jis neretai turi aiškų ryšį su kitais dviem
svarbiausiais linksniais vardininku ir galininku.
Su papildymo reikalaujančiais veiksmažodžiais
bijoti, laukti, reikėti, stigti ir pan. kilmininkas rodo, į
ką krypsta veiksmas, t.y. reiškia objektą ir eina papildiniu:
Bijai vilko
neik į girią. Sulaukėm naujo atgimimo. Žmonėms reikia
ramybės. Man nieko nestinga.
Tačiau veiksmažodis prieiti, vartojamas
priartėjimo reikšme, kilmininko nevaldo (nesakoma priėjau
namo, upės, tik namą, upę arba prie namo, prie
upės), todėl griežtai taisytini spaudoje dažni
pasakymai prieiti išvados (kartais net prieiti
sprendimo, susitarimo, rezultato), prieiti prie tos
pačios arba vienos (geriau negu vieningos)
nuomonės: Kokios išvados (= Prie kokios išvados, kokią
išvadą) priėjo (dar geriau Kokią išvadą
padarė?) mokslininkai? Buvo prieita išvados (=
prie išvados; prieita išvada; nutarta, nuspręsta),
kad programą reikia keisti. Įsigilinę mes prieisim
geresnio sprendimo (= prie geresnio
sprendimo; geresnį sprendimą; geriau nuspręsim).
Sunku prieiti susitarimo (= prie susitarimo;
gyviau pasiekti susitarimą, susitarti).
Kitaip mes neprieitume galutinio rezultato (= prie
galutinio rezultato; nepasiektume galutinio rezultato).
Jie niekaip negalėjo prieiti vieningos nuomonės (=
prie bendros, vienos, vienodos, tos pa čios
nuomonės; bendrą, vieną, tą pačią nuomonę; vieningai
nuspręsti, nutarti), ką šioje teritorijoje
statyti.
Pasiekti
paprastai reikalauja
galininko, ne kilmininko: Jaunuolis pasiekė
tikslą
(ne
tikslo). Pelnas pasiekė (taip pat ir siekė)
milijoną
(ne milijono).
Su pasiekti
tinka tik dalies kilmininkas: Pasiekėme
laimėjimų (t. y. ne visus, tik dalį).
Su veiksmažodžiu reikalauti kilmininkas
tinka, kai nusakomas reikalaujamasis dalykas, pvz.:
Sukilėliai reikalavo paties generolo (t. y. kad jį
atvestų). Kalbant apie asmenį, iš kurio reikalaujama, tiks
prielinksnio iš konstrukcija arba šalutinis papildinio
sakinys: Verslininko (- Iš verslininko)
buvo reikalaujama pinigų. Reikalaukime vaiko, dar
blogiau - vaiką praustis (-
kad vaikas praustųsi).
Su kai kuriais veiksmažodžiais be kokio reikšmės
skirtumo galima vartoti ir kilmininką, ir kokį kitą linksnį:
atsikratyti ko
ir kuo: Atsikračiau rūpesčių ir
rūpesčiais. Negalima atsikratyti tų prašytojų
arba tais prašytojais. Nelabai teiktina yra
tarminė vartosena atsikratyti nuo rūpesčių, nuo prašytojų
ir aiškiai vengtinas galininkas
atsikratyti rūpesčius, prašytojus;
klausti, prašyti, atsiprašyti, maldauti ko
ir ką (kalbant apie
asmenį, į kurį kreipiamasi), tik ne pas ką:
Klausk, paklausk tėvo
arba tėvą,
kur kepurė. Prašyk, paprašyk direktoriaus arba
direktorių,
kad išleistų. Atsiprašyk sesutės
arba sesutę.
Maldauju tavęs
arba tave:
padėk man!
Tarmėse su šiais veiksmažodžiais daug plačiau
paplitęs kilmininkas (teirautis tik su kilmininku:
ko). Tačiau bendrinės kalbos oficialiuosiuose
stiliuose geriau rinktis galininką, nes jis kiek sistemiškesnis
ir padeda išvengti galimų dviprasmybių: daug aiškiau prašė
tėvą pinigų negu prašė tėvo pinigų ar
kreipėsi į tėvą pinigų prašydami, ar prašė tėvui priklausančių
pinigų (pats tėvas gali būti miręs). Be to, galininkas padeda
aiškiai atskirti kitokios reikšmės kilmininką kai ieškoma,
teiraujamasi kokio objekto, plg. Buvo atėjęs
kaimynas, tėvo klausė
(t. y. teiravosi,
kur tėvas). Ligonis prašė arba šaukėsi
daktaro (t. y. kad pakviestų daktarą).
Skiriasi reikšmės mokytis ko ir mokytis
ką. Mokytis ko tai neapibrėžta, labiau dalis:
Jis mokosi matematikos, anglų kalbos, amato
(nori tų dalykų pramokti), o mokytis ką pakankamai
apibrėžta, labiau visuma: Jie mokosi matematiką, anglų
kalbą (skirtą temą, konkretų skyrių ar visą
užsibrėžtą dalyką).
Objekto kilmininkus gali valdyti kai kurie
konkretinimo reikalaujantys būdvardžiai: reikalingas ko
paramos, pagalbos; vertas ko pagarbos,
gerų žodžių; pilnas, kupinas, sklidinas ko vandens,
gerumo; turtingas, godus ko pinigų, perkeltine
reikšme įspūdžių ir pan.
Tačiau kilmininkai nevartotini su
veiksmažodiniais būdvardžiais nešinas, vedinas ir pan.,
atklydusiais į bendrinę kalbą iš žemaičių tarmės, kur jie
vartojami su įnagininku, pvz.: Atėjo vaiku vedinas,
kirviu nešinas. Nemaža nežemaičių veiksmažodinius
būdvardžius nešinas, vedinas painioja su neveikiamaisiais
esamojo laiko dalyviais nešamas, vedamas ir todėl
klaidingai pavartoja kilmininką: Dirbo kilnių jausmų vedinas
(= vedamas; geriau kilnių jausmų
skatinamas, įkvepiamas). Tokio tikslo vedini (=
vedami; geriau tuo tikslu, todėl; turėdami tokį
tikslą) atvykome čia. Tėvų nešini ir vedini (=
nešami ir vedami) į polikliniką atvyksta dešimtys
mažylių (gyviau Tėvai į polikliniką atneša ir atveda
dešimtis mažylių). Be principų žmogus kaip skiedrelė,
srovės nešina (= nešama,
plukdoma).
Taisytina ir tokia vartosena: Vaikus aplanko
Kalėdų Senelis, nešinas linkėjimų, sveikinimų, dovanėlių (=
linkėjimais, sveikinimais, dovanėlėmis nešinas;
bet vengtina reta tarmybė linkėjimus,
sveikinimus, dovanėles nešinas).
Iš objekto kilmininko atmainų minėtini kiekybės
turinio ir neapibrėžto kiekio (kitaip dalies) kilmininkai.
Kiekybės kilmininkas patikslina tam tikrą kiekybę
reiškiančius žodžius, atskleidžia jų konkretų turinį: dešimt
metų; keletas litų; pusė obuolio; daug
žmonių; šiek tiek sviesto; maišas bulvių
(t. y. maišas, pripiltas bulvių, o bulvių maišas
paprastai reiškia paskirtį: maišas bulvėms pilti).
Dalies (kitaip neapibrėžto
kiekio) kilmininkas pasako tokį daiktą, dalyką, kuris arba
sudaro visumos dalį, pvz.: Duok duonos ne visą,
tik dalį, neapibrėžtą kiekį, o Duok duoną visą:
kiek yra, kiek matyti, arba (kai yra daugiskaita) pasako
tokią grupę, kurios narių skaičius mums nežinomas, nesvarbus,
nebūtinas žinoti, neapibrėžtas, pvz.: Ateina svečių,
o Ateina svečiai būtų apibrėžta visuma: žinomi
kviestieji (plg.
Vardininkas).
Renkantis dalies kilmininką, daugiausia lemia
veiksmažodžio reikšmė, nemažai ir daiktavardžio skaičius
(būdingesnis daugiskaitos dalies kilmininkas), jo reikšmė
(dažnesnis konkrečiųjų, o ne abstrakčiųjų daiktavardžių dalies
kilmininkas); be to, labai svarbu ir kontekstas, pvz.:
Nupirkome gėlių. Gėles nunešėme prie paminklo.
Pirmą kartą minint, gėlės yra neapibrėžtos (būtų klaida
Nupirkome gėles). O toliau minint, jos suvokiamos
kaip apibrėžta visuma, ir dalies kilmininko nebereikia: gėles
nunešėme; gėles padėjome.
Ne visada lengva pasakyti, ar objektas turi būti
neapibrėžtas, t. y. ar reikia dalies kilmininko, ar turi būti
apibrėžtas, t. y. išreikštas galininku arba vardininku. Kartais
lemia sakytojo noras, nuojauta, pvz.: Klausimų
(kai tikimės tik aktualiausių) ir Klausimus (t. y.
visus jums rūpimus) galite pateikti raštu. Į pokylį atvyko
giminių, kaimynų (aiškiai ne visi, gal net mažesnė
dalis) ir atvyko giminės, kaimynai (irgi turbūt ne
absoliučiai visi, bet didžiuma taigi maždaug suapvalinta
visuma). Ar jau yra pinigų (nesvarbu kiek) ir
Ar jau yra pinigai (visi, kiek turėjo būti)?
Iš negalininkinių veiksmažodžių, su kuriais
dažniau vartojamas dalies kilmininkas, minėtini reiškiantys
egzistavimą: būti, gyventi, pasitaikyti, įvykti... (a.),
keitimąsi: atsirasti, kilti, didėti, daugėti, mažėti...
(b.), slinktį: ateiti, atvažiuoti, atvykti... (c):
a. Yra varlių rasis
ir gandras. Buvo ir džiaugsmo, ir
skausmų. Mūsų krašte gyvena rusų, lenkų, totorių.
Tokių vaizdų ne kasdien pasitaiko. Keliuose įvyksta
nelaimingų atsitikimų;
b. Atsirado drąsuolių.
Tarp šalių kilo nesutarimų. Daugėja susirgimų
gripu. Gyventojų Lietuvoje mažėja;
c. Ateidavo kaimynų,
atvažiuodavo žmonių iš toliau. Atvyksta ir ekskursijų.
Daug gausesnė dalies kilmininkų grupė su
galininkiniais veiksmažodžiais, reiškiančiais turėjimą, gavimą,
mainus, parūpinimą (turėti, gauti, rasti, duoti, pirkti,
parduoti, užsidirbti), darbo procesus (daryti,
sėti, kepti, virti), vartojimą (valgyti, gerti)
ir t. t.: Turiu rūpesčių.
Pasiimk maišą gausi ragaišio. Pirkai žuvų pirk
ir pipirų. Sūnus jau pats užsidirba pinigų. Gal
arbatos įpilti? Kąsk pyrago. Valgiau sūrio,
gėriau kavos. Jie mums padarė žalos. Už klėties
sėsim miežių, sodinsim bulvių. Virdavom
barščių, kopūstų, bulvienės, kepdavom blynų. Gal moki
senoviškų dainų?
Taigi tam tikri veiksmažodžiai tarsi valdo du
linksnius: ir galininką, ir kilmininką, tik paprastai skiriasi
tokių žodžių junginių reikšmė: duok pinigus, gavau
pinigus visus, kurie skirti, žadėti; duok pinigų,
gavau pinigų dalį reikiamų ar šiaip neapibrėžtą
kiekį; turiu arba gavau darbą nuolatinį;
turiu arba gavau darbo (laikinai arba dalį
norimo). Tačiau abstrakčiųjų daiktavardžių reikšmė šiuo atveju
suartėja, dažnai nebesiskiria, pvz.: Turėk sąžinę, protą,
gėdą ir Turėk sąžinės, proto, gėdos. Ten,
kur skaidyti nedalomą dalyką būtų nelogiška, abstrakčios
reikšmės dalies kilmininkų reikėtų vengti: Ar turi teisės
(- teisę) taip daryti? Kokio įspūdžio (-
Kokį įspūdį) tau padarė šis kūrinys? Tądien mums
buvo progos (- proga) aplankyti muziejų.
Jaučiu jai meilės (- meilę; ją myliu; meilė
intensyvus dalykas, dalimis neskaidomas). Reiškiame
užuojautos (- užuojautą) velionio šeimai
(reikšti tik dalį užuojautos neįprasta, neetiška).
Nereikėtų manyti, kad beveik kiekvienas
galininkinis veiksmažodis valdo ir dalies kilmininką. Taip nėra.
Tinka Žmonės sodina bulvių, sėja rugių, bet
paprastai nesakoma Žmonės kasa bulvių, pjauna (kerta)
rugių kas kita, kai prie šių veiksmažodžių pridedame
priešdėlius pri-, pa-: Tai prikasė bulvių! Papjauk
žolės. Vadinasi, ribos čia neryškios, ir daug lemia mūsų
kalbos nuojauta. Persistengus padaroma klaidų: Šalį užplūdo
priešų (- priešai). Ryžtingų žingsnių (-
Ryžtingus žingsnius) žengiame į persitvarkymą. Jis
iki šiol vartoja vaistų (-
vaistus).
Jei daiktavardis turi pažyminių didelis,
milžiniškas, svarbus ir pan., rodančių, kad ypatybė labai
esminga, tokią ypatybę skaidyti vargu ar tinka, ir dalies
kilmininkas vengtinas: Šie kūriniai vėlesnėms kartoms turėjo
didelio poveikio (- turėjo, darė didelį poveikį).
Radinys kėlė didžiulio susidomėjimo (- didžiulį
susidomėjimą). Kalinių būklė kelia didelio
rūpesčio (- didelį rūpestį, daug rūpesčio).
Didelės reikšmės (- Didelę reikšmę)
įgyja švietimas (kas kita įgyja arba turi
daug reikšmės, nes su daug kilmininkas būtinas
atskleidžia kiekybės turinį). Koncertai turėjo milžiniško
pasisekimo (- milžinišką,
nepaprastą pasisekimą). Kas čia
turėjo lemiamos įtakos (- lemiamą įtaką;
labiausiai lėmė)? Galima sakyti Tai turės
išliekamosios vertės, nes prieš tokį kilmininką įmanoma
pridėti žodžius šiek tiek, truputį išliekamoji vertė
gali būti ir didelė, ir maža, bet nepasakysim Tai turės šiek
tiek ar truputį didžiulės vertės, taigi pasirinktina
tik Tai turės
didžiulę vertę.
Persistengimai vartojant dalies kilmininką yra
reti. Dabar kur kas dažnesnė blogybė kai dalies kilmininkas
pamirštamas ir be reikalo keičiamas vardininku arba galininku.
Lietuvių kalbai būdingas neiginio kilmininkas.
Neiginio kilmininko reikalauja visi neiginį gavę galininkiniai
veiksmažodžiai: perka knygą, bet neperka knygos;
laiko arklį, bet nelaiko arklio; kvietė ir
mane, ir tave, bet nekvietė nei manęs, nei
tavęs; taip pat keletas sakinyje su vardininku einančių
negalininkinių veiksmažodžių: yra sodas n ėra
(nebėra) sodo; buvo pievos nebuvo (nebebuvo)
pievų; liko tvartas neliko (nebeliko)
tvarto; matyti upė
nematyti (nebematyti) upės; girdėti
dainos negirdėti
(nebegirdėti)
dainų.
Vietoj neiginio kilmininko vartoti neiginio
galininką (neperka knygą, nekvietė ir mane, ir tave)
yra didelė klaida.
Kai turi neiginį ne pati bendratis, o su ja
einantis koks pagalbinis veiksmažodis, bendrinei kalbai
teiktinesnis neiginio kilmininkas: nereikia pirkti knygos;
negalima, nebūtina, nepatartina... laikyti arklio,
bet tokiu atveju įmanomas ir galininkas:
nereikia pirkti knygą; negalima,
nebūtina, nepatartina... laikyti arklį.
Jeigu paneigtas ne sakinio veiksmažodis, o
įvardis, prieveiksmis ir pan., neiginio kilmininkas
nevartotinas: Ne visi galėjo suprasti kalbos turinio
(= turinį). Tai ne visai atitinka standarto
(= standartą).
Kilmininkas nereiškia aplinkybių, tačiau jis,
paprastai su bendratimi, rodo tikslą, ši reikšmė atsiranda tada,
kai kilmininką valdo slinkties veiksmažodžiai eiti, bėgti,
važiuoti, vykti... (a.) arba siekimo veiksmažodžiai
siųsti, varyti, rengtis, rinktis... (b.):
a. Eikim šieno grėbti (senovėje
vietoj tokios bendraties buvo vartojamas siekinys, dar ir dabar
išlikęs apie Kupiškį, Anykščius, plg. Eikim
šieno
grėbtų). Atbėgau žirklių
pasiskolinti. Tėvas išvažiavo šiaudų vežti
(čia lemia ne dalies
reikšmė: ar visus šiaudus veš, ar jų dalį, vis tiek išvažiavo
šiaudų vežti,
plg. išvažiavo
karvės pirkti). Jis vyks į užsienį
studijuoti ekonomikos;
b. Mane močiutė barė, linelių raut
išvarė (daina). Išsirengėm
giminių kviesti. Susirinkome aptarti svarbaus
klausimo.
Kaip matome, bendraties vieta įvairuoja, bet
įprasčiau, tradiciškiau ją kelti po kilmininko. Sakant bendratį
prieš linksnį, stiprėja pagunda rinktis galininką (Jie vyks į
užsienį studijuoti ekonomiką. Susirinkome aptarti svarbų
klausimą), o tai jau yra klaida, nes kilmininkas su
pritapusia bendratimi sudaro nedalomą sudėtinę tikslo aplinkybę,
ir klausimas čia keltinas vyks į užsienį ko? kokiu
tikslu? susirinkome ko? kokiu tikslu?, o ne
studijuoti ką? aptarti ką? Netinka čia ir naudininkas.
Vietoj Atsiuntė studentų praktikos atlikti
nesakytina praktikai atlikti.
Daugelyje Lietuvos tarmių tikslo kilmininkas su
bendratimi vartojamas taip pat su siekimo atspalvį turinčiu
veiksmažodžiu kviesti, jo sinonimais šaukti, prašyti,
vadinti. Tokia vartosena nesvetima ir bendrinei kalbai:
Kvie čiame
alučio paragauti. Mokytojas šaukia mokinį pamokos
atsakinėti. Kaimynų mergaitę paprašė namų pasaugoti.
Ir mane vadino eiti paminklo apžiūrėti.
Kai bendratis lengvai numanoma, paprastai
vartojamas grynasis tikslo kilmininkas, t. y. kilmininkas be
bendraties: Kaimynas buvo kirvio atė jęs.
Bėgdavom į pašlaites žibuoklių. Oi, siuntė siuntė mane
anyta žiemužės šėko, vasaros sniego
(daina). Grįžau
piniginės. Vaikai, pietų!
Tačiau bendraties negalima
praleisti, jeigu be jos sakinys bus neaiškus. Vietoj
išskubėjo gaisro gesinti nepasakysime
išskubėjo gaisro; vietoj siuntė
linelių rauti
netiks siuntė
linelių, nes tai reikš atnešti.
Kai jokia bendratis prie tikslo kilmininko nėra
numanoma ir jos pridėti negalima, gyvoji kalba (tarmės) grynojo
kilmininko vengia, neįprasta, pavyzdžiui, eisim
posėdžio (turėti? sėdėti? posėdžio posėdžiauti?
niekas tokių bendračių nepridėtų). Juozas Balčikonis teisingai
yra aiškinęs, kad junginio susirinko posėdžio nederėtų
teisinti junginiais susirinko pietų, važiuoja malkų, nes
šiuose pasakomas siekiamas, norimas dalykas, o pats posėdis nėra
siekiamas, tik jame siekiamieji dalykai sprendžiami. Taigi
gyviau, įprasčiau sakyti Eisiu į posėdį arba
posėdžiauti, nes tikslas lietuvių kalboje reiškiamas ir
gryna bendratimi (Vaikai išbėgo grybauti),
ir prielinksnio į konstrukcija (Einu į darbą),
ir kartais prielinksnio su konstrukcija (Vykstu su
reikalais).
Dabar grynaisiais tikslo kilmininkais
piktnaudžiaujama vartojama net ten, kur jokia bendratis nėra
numanoma ir kur gyvojoje kalboje įprastesnės kitos raiškos
priemonės: Taryba rinkosi pasitarimo (plg. įprastesnius
pasakymus į pasitarimą, pasitarti).
Diplomatai susitiko pokalbio (plg. pasikalbėti,
aptarti reikalų). Šalies vyriausybė susirinko paskutinio
posėdžio (plg. į paskutinį posėdį).
Politiniai veikėjai buvo susirinkę konsultacijos (plg.
į konsultaciją, konsultuotis). Buvo įsakyta
darbuotojus sukviesti instruktažo (plg. į
instruktažą). Kartais tokia vartosena net aiškiai
taisytina: Jis buvo išvykęs kelionės (= į kelionę,
čia dėl stiliaus įvairinimo tiktų kelionėn) į
užsienį (geriausia tiesiog buvo išvykęs į užsienį).
Važiuosiu pirmo susitikimo (= į pirmą susitikimą,
gyviau pirmą kartą susitikti)
su pusbroliu.
Kalboje varžosi tikslo reikšmės pasakymai
atvyko vizito ir atvyko su vizitu. Trumpesnis
atvyko vizito, bet daugiau analogijų turi J. Balčikonio
remtas posakis atvyko su vizitu, plg. atvyko su
reikalais, atvyko su taikos misija.
Nesakoma atvyko taikos misijos, nesakoma ir atvyko
reikalų, tiktų tik reikalų tvarkyti, bet prie
atvyko vizito jokia bendratis gauti, pasiimti ar
kitokia neįmanoma. Beje, gydytojas į palatą eina ne vizito
ir ne su vizitu, o ligonių vizituoti, ir šia
antrąja reikšme bendratis yra tikrai gyva raiška.
Aiškiai klaidingas dabar plintantis pasakymas
lankytis vizito, nes sangrąžinis veiksmažodis lankytis
kilmininko nevaldo galima tik lankytis kur, pas ką, su
kuo: Lietuvoje lankysis vizito (= lankysis su vizitu,
oficialiai lankysis) šios šalies užsienio reikalų
ministras. Dar labiau netinka
svečiuotis vizito, viešėti vizito.
Kaip kilmininkas susijęs su vardininku ir
galininku?
Kilmininku virsta subjekto vardininkas (a.) ir
objekto galininkas (b.), kai veiksmažodis tampa abstrakčiu
veiksmažodiniu daiktavardžiu:
a. moterys
dainuoja moterų dainavimas; paukštis skrenda
paukščio skridimas, skrydis; jūra šniokščia
jūros šniokštimas; mašinos gaudžia mašinų
gaudimas, gausmas, gaudesys;
b. skaito knygą
knygos skaitymas; dirba žemę žemės
dirbimas; skina vaisius vaisių skynimas;
apdainuoja laisvę laisvės apdainavimas.
Kilmininkas atsiranda priekyje, nes tai yra
įprastinė nederinamojo pažyminio vieta. Kokių kalbinių sunkumų
ar klaidų čia nebūna, išskyrus du atvejus.
Veikiamojo ir veikiančiojo dalyko (kitaip
subjekto ar objekto) raiškos klaidų pasitaiko tada, kai klystama
parenkant linksnį su pačiu veiksmažodžiu ir iš jo padarytu
daiktavardžiu. Kadangi taisoma atstovauja mokyklą (=
mokyklai), tai taisytina ir mokyklos
atstovavimas (= atstovavimas
mokyklai).
Kita bėda kartais susidaro dviprasmybė, ir
neaišku, ar kilmininkas reiškia veikiantįjį, ar veikiamąjį
dalyką. Pavyzdžiui, filmo pavadinimą Raupsuotojo
pabučiavimas galima suprasti dvejopai: kad raupsuotasis ką
bučiavo ir kad raupsuotąjį kas bučiavo. Panašūs dviprasmiški
pasakymai yra tėvo pasveikinimas (tėvas ką
sveikino ar jį kas sveikino?), mokytojos apdovanojimas
(mokytoją kas apdovanojo ar ji ką apdovanojo?);
mokinio įvertinimas (jį kas vertina ar jis ką vertina?)
kad būtų aiškiau, trečiuoju atveju, pavyzdžiui, rašoma
mokinio paties savęs įvertinimas. Jeigu tokie pasakymai
ne antraštės, jų tikrąją reikšmę suvokiame iš konteksto. Dėl
galimų dviprasmiškumų sunkiai prigyja norminiai žodžių junginiai
reikalavimų atitikimas (reikalavimai ką atitinka
ar kas atitinka reikalavimus?), Dievo tikėjimas
(Dievas ką ar kuo tiki ar kas tiki Dievą?). Vis dėlto netinka
sakyti atitikimas reikalavimams, kai norma yra
atitinka reikalavimus, arba tikėjimas į Dievą,
kai pasirinktoji norma yra senoviškas pasakymas tikėti
Dievą, nes šitaip pažeidžiame aiškų visuotinį
daiktavardžio linksnio parinkimo su veiksmažodiniais abstraktais
dėsnį.
Dar minėtinas subjekto kilmininkas su
neveikiamaisiais dalyviais. Su asmenuojamuoju veiksmažodžiu ėjęs
vardininkas prie neveikiamojo dalyvio būtinai virsta kilmininku,
plg. Tėvas laukia sūnaus Tai sūnus, laukiamas
tėvo. Sesuo renka vaistažoles čia vaistažolės,
surinktos sesers. Vėjas pučia Vėjo
pučiami medžiai linksta. Mokytojai padeda Mokytojų
padedamas (geriau negu Mokytojams
padedant) dariau pažangą.
Reikėtų išlaikyti jau benykstantį subjekto
kilmininką su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais, nes
jis dėl savo prasminių atspalvių stilistiškai vertingas, ypač
laisvuosiuose kalbos stiliuose: O, svečių esama,
plg. svečių yra! (nustebimas, netikėtumas). Motinai
visai paaiškėjo, kad karalaičio turima kur kokia mylima,
plg. karalaitis turi mylimą (pabrėžiamas
pasitvirtinęs spėtas įtarimas). Čia kiškio tupėta,
plg. kiškis tupėjo (tvirtinama ne taip kategoriškai,
labiau spėjamai). Pamotės būta raganos, plg.
Pamotė buvo ragana (pasakomas iš kitų girdėtas tvirtinimas).
Labai daug lietuvių kalbos kilmininkų yra
pažymimieji, kitaip nusakomieji. Jie visada vartojami su
daiktavardžiais, apibūdina daiktą ir sakinyje eina
nederinamaisiais pažyminiais (Klevo lapai pagelto),
kartais vardine tarinio dalimi (Šitas lapas (yra)
klevo).
Dažniausiai tokie kilmininkai turi priklausymo
reikšmę pasako, kokiam asmeniui ar administraciniam vienetui
kas priklauso (a.), kokio asmens kas sukurta (b.), kokio asmens,
daikto ar kokios kitos visumos yra kuri sudėtinė dalis (c):
a. Čia tėvų namai. Mano kraštas
Lietuva. Žilių Juozas (taip sako pietų lietuviai, o
šiaurės sakytų Žilio Juozas) ateina. Ką
šiandien jūsų virė? (Čia metonimiška tokio kilmininko
vartosena lengvai numanomi žodžiai šeima, artimieji
praleidžiami, plg. Žemaitės:
Cinoko dar neišvirė pusryčio, o Baltaragio jau susėdo
valgyti.) Jie pamatė tuščią šuns būdą. Ten buvusio
kolūkio pastatai. Šita bažnyčia katalikų. Kur
dingo draugijos turtas? Ar neskursta Vilniaus
muziejai? Valstybės piliečiai privalo mokėti mokesčius;
b. Salę puošia
dailininkų freskos, vitražai. Poeto posmai mus
įkvepia. Žaviuosi Čiurlionio tapyba, Aisčio
poezija;
c. Malėjos
miltinos rankos. Zuikio dantys vilkui nebaisūs.
Raudonavo, baltavo namų stogai.
Lietuvių kalboje gana sudėtingi priklausymo
kilmininko ir objekto naudininko santykiai. Ne visada lengva
nuspręsti, ką rinktis. Kai kalbama apie asmenis, gyvus padarus,
dažnai įmanoma pavartoti ir priklausymo kilmininką, ir objekto
(nutinkančio kam dalyko) naudininką, plg. Sudegė brolio
tvartas Sudegė broliui tvartas (kilmininku čia
labiau pabrėžta, kam priklausė tvartas, naudininku kas nutiko
broliui). Pietų Lietuva čia dažniau vartoja priklausymo
kilmininką, o šiaurės Lietuva, ypač Palatvijys, paprastai
objekto naudininką. Bendrinėje kalboje darytinas šioks toks
skirtumas, pvz.: Suvarstyk vaiko batukus (tie
batukai gal kur padėti ir juos reikia varstyti neapautus)
Suvarstyk vaikui batukus (vaikas jais jau apsiavęs ir
pabrėžiame vaikui teikiamą paslaugą, ne batukų priklausymą).
Padėk jam ant stalo (taip sakome, kai pats asmuo prie
to stalo sėdi) Padėk ant jo stalo (jeigu asmens
prie stalo nėra).
Priklausymo kilmininkas dabar per daug plinta ir,
ypač publicistikoje, baigia išstumti objekto naudininką net
ten, kur tikrai derėtų pabrėžti asmenį, kuriam kas nors daroma
ar kas nutinka: Jis paspaudė draugo (- draugui)
ranką (jei sveikinosi, o ne spustelėjimu davė kokį sutartą
ženklą, tikrino pulsą ar atliko kokią procedūrą, kai ranka tampa
lyg savarankiškas objektas). Pažvelgiau į jo (- jam
į) akis. Vaikas meiliai apkabino motinos (-
motinai) kaklą. Svaigsta mano (- man)
galva. Lakūno (- Lakūnui) buvo lūžusi koja.
Veršiukas lyžtelėjo vaiko (- vaikui) veidą.
Kaime tradiciškai buvo sakoma Pabučiuok senelei
(ne senelės) ranką. Senelės ranką
bučiuodavo tik kai senelė jau būdavo mirusi, taigi kalbant apie
negyvus dalykus paprastai vartojamas tik priklausymo
kilmininkas, plg. K. Sajos: O kas trešnės (ne
trešnei)
viršūnę nulaužė? Kas avinui koją pamuše?
Dėl dviprasmybės priklausymo kilmininkas aiškiai
keistinas objekto naudininku tokiuose sakiniuose: Jūsų vyro
(= vyrui) pietūs bus skanesni, jei
neduosite jam pusryčių. Mano (= Man) sūnaus
gyvybė brangesnė už viską pasaulyje. Pervažiavęs žmogaus (=
žmogui) koją, vairuotojas
pabėgo.
Nuo priklausymo kilmininkų skirtini vardo ir
kilmės kilmininkai (iš žodžio kilmė atsiradęs šio
linksnio pavadinimas). Kilmininkas pasakymuose Kauno
miestas, Neries upė rodo tik pavadinimą, o
kilmininkai posakiuose Kauno moksleiviai, Neries
vanduo jau reiškia priklausymo atmainą kilmę (kilmė dar
ryškesnė sakiniuose: Aš Kupiškio žmogus. Čia gyveno
Aukštujų Šimoniai). Jeigu vardas daugeliui
žinomas, pats pavadintasis dalykas bendriniu daiktavardžiu
nebenusakomas jį puikiausiai atstoja vienas vardas, plg.
Kaunas, Neris. O priklausymo kilmininkas su savo pažymimuoju
žodžiu į vieną žodį negali būti sutrauktas taip ir lieka
Kupiškio žmogus (t. y. iš ten kilęs),
Kauno moksleiviai, Neries vanduo.
Apie simbolinių vardų kilmininko ir vardininko
santykį (Lietuvos ansamblis ar ansamblis
Lietuva).
Atskirą grupę sudaro kilmininkai, reiškiantys
medžiagą, iš kurios padarytas koks daiktas. Tokia vartosena
labiau išliko poetinėje kalboje: aukso žiedas,
plieno dalgelis, ąžuolo stalas, šilko
kaspinai. Oficialiuosiuose kalbos stiliuose čia dabar
įsitvirtino būdvardžiai su priesaga -inis: auksinis
žiedas, plieninis dalgis, ąžuolinis stalas,
šilkiniai drabužiai. Kartais pasakoma
žiedas iš aukso, piniginė iš odos.
Kilmininkai gali nusakyti rūšį, gentį, veislę,
tipą (sieros rūgštis, akmens anglys, jūrų
kiaulytė, baltų kalbos, Pitagoro teorema),
kartais su paskirties ar priklausymo atspalviu (drabužių
spinta, posėdžių salė, batų tepalas, Valstybinis
pensijų įstatymas, muzikos mokykla, procedūrų
kabinetas, medicinos punktas, įrankių cechas,
pramonės prekės). Vienais atvejais tokie
kilmininkai be reikalo nekeistini naudininku, kitais - geriau
vengti rusų kalbos pavyzdžiu paplitusių būdvardžių su priesaga
-inis:
nesakyti procedūrinis
kabinetas, medicininis punktas, įrankinis cechas, pramoninės
prekės.
Kartais būdvardžiai su priesagomis -inis arba -iškas
vietoj kilmininkų visiškai netinka, pvz.: tik
valstybės (ne valstybinis) veikėjas,
bandymų (ne bandyminis) sklypas, darbo
(ne darbinė) nuotaika, rinkimų (ne
rinkiminė) kampanija, darbininko (ne
darbininkiška) profesija, lietuvių (ne
lietuviška) kalba ir pan. (plačiau žr.
Žodžių daryba).
Kai kur išlaikytinas prasminis skirtumas: atomo
energija (kurią turi atomas) ir atominė energija
(energijos rūšis); visuomenės darbas (jį
atlieka visuomenė) ir visuomeninis darbas (darbo
rūšis); istorijos faktas (įėjęs į istoriją,
priklausantis istorijai) ir istorinis faktas, įvykis
(minėtinas kaip išskirtinis dalykas).
Kartais vartotojams kliūva pažymimųjų kilmininkų
daugiareikšmiškumas. Filologiškai neišprususiems žmonėms dažnai
atrodo, kad sakyti Biržų pienas negerai, nes tai
esąs karvių pienas, kad negerai kelių eismas,
nes ne keliai eina ar juda. Tokie įrodinėjimai neturi
pagrindo, nes kilmininkas daiktus apibūdina įvairiais požiūriais
ir kontekstas arba situacija paprastai padeda suvokti, kas
norima pasakyti: ledo lytis (iš ledo), ledo
kelias (per ledą), ledo baletas (šokamas ant
ledo). Kalbininkas Antanas Salys, iš tos baimės juokdamasis,
šmaikščiai rašė, kad, tokios logikos pasimokę, negalėtume
sakyti nė Kauno kepėjai, siuvėjai, kirpėjai, nes
jie kada susidėję gali Kauną nukirpti ir susiuvę net iškepti.
Arba nebegalėtume sakyti Nemuno upė, tarsi Nemunas
tokią upę turėtų, valdytų.
Požymio kilmininkams yra artimas kokybės
kilmininkas. Jis visada eina tik su savo pažyminiu, o be
pažyminio neįmanomas. Sakinyje Ji geros širdies, šviesaus
proto pažyminių geros, šviesaus niekaip negalima
praleisti, nes nesakoma Ji širdies, proto. Panašūs
kokybės kilmininkai yra: Jis buvo
smalsaus būdo. Esi mažo mokslo ir silpnos
sveikatos. Mergaitė buvo neregėto gražumo. Pamačiau
kokių šešiasdešimties metų žmogų. Ežeras buvo dangaus
spalvos. Čia meno veikėjų amžino poilsio vieta.
Tokio turinio laikraščiai geriau perkami.
Daug kokybės kilmininkų yra linkę virsti vienu
žodžiu - sudurtiniu būdvardžiu: mes vienų metų
vienmečiai; jis šešiolikos metų šešiolik(a)metis;
plačių pečių plačiapetis; mažo mokslo
mažamokslis; geros širdies geraširdis;
silpnos valios silpnavalis. Vartotina
pasirinktinai. Bet dalis tokių posakių (stiprios valios,
stiprios arba silpnos sveikatos), ypač
retesnių (keistos išvaizdos, subtilių spalvų), ir
sufrazeologėję junginiai (jie visi vieno galo; amžino poilsio
vieta) sudurtiniais būdvardžiais nepakeičiami.
Kartais neaišku, ar rinktis kokybės kilmininką,
ar kokybės įnagininką. Vartodami kokybės kilmininką, paprastai
reiškiame pastovią ypatybę, o toks įnagininkas reiškia
nepastovias vidines ar išorines ypatybes, plg. Jis
blaivios galvos (t. y. visada blaiviai mąstantis)
Jis blaivia galva (t. y. dabar negirtas,
neapsvaigęs). Sakydami Mano avis ilgų vilnų
pabrėžiame, kad tai aviai vilnos užauga ilgos iš prigimties, o
sakydami Mano avis ilgomis vilnomis leidžiame
suprasti, kad avis seniai kirpta ir jos vilnos užaugo ilgos.
Skirtumas matyti ir iš tokio Žemaitės sakinio: Vyras jaunas,
raudonas, suraitytais uostais (t. y. ūsais),
linksmo veido, gražios stovylos (t. y. gražaus
stoto). Linksmas veidas ir graži figūra pastovios žmogaus
ypatybės, todėl nusakytos kokybės kilmininku, o suraityti ūsai
laikinesnė, atsitiktinė ypatybė, todėl pavartotas kokybės
įnagininkas. Ne kokybės kilmininkas, o įnagininkas pasirenkamas
ir neesminiam, mažiau pastebimam požymiui reikšti: sakoma
žmogus ilga (arba su ilga) nosim,
didelėm ausim, o ne
žmogus ilgos nosies, didelių ausų.
Sovietmečiu kokybės kilmininkas buvo pradėtas
vartoti per daug plačiai ir ėmė stumti savesnes, gyvesnes
raiškos priemones. Kartais jis būdavo tiesiog verstinis, ypač su
pažyminiu pirmo: Prekiaujame pirmo reikalingumo (=
reikalingiausiomis, būtiniausiomis) prekėmis.
Tai pirmo būtinumo (= reikalingiausi, būtiniausi)
produktai. Čia ne pirmo svarbumo (= nelabai, ne
itin, ne per svarbūs; ne patys svarbiausi)
dalykai. Tačiau tarmių pasakymai pirmos žolės
dobilai, pirmo kepimo bandelės, antro raugimo
agurkai yra savi ir vartotini, nes susiję su požymio
atsiradimo laiku.
Taisytini ir tokie verstiniai kokybės
kilmininkai: Pagerbkime šį šviesios atminties (=
šviesaus atminimo) žmogų (šviesios
atminties tai turėjusį šviesią, gerą atmintį; šviesaus
atminimo tai nusipelniusį, su pagarba prisimenamą).
Superkami gero ir vidutinio įmitimo (= gerai ir
vidutiniškai įmitę) gyvuliai (plg. nesakoma
gero nupenėjimo kiaulė, tik gerai nupenėta).
Parduodamos šalto rūkymo (= šaltai rūkytos)
dešros ir mažo sūdymo (= mažai sūdytos)
silkės. Čia karštojo valcavimo (= karštai
valcuota) vario viela ir dvigubo vijimo (=
dvigubai vytas)
lynas.
Žiniasklaidos polinkis vartoti nebūtinus, gana
knygiškus kokybės kilmininkus išlikęs iki šiol. Pamirštama, kad
pirmenybę čia reikėtų teikti dalyviams ar kitoms gyvesnėms,
įprastesnėms raiškos priemonėms: Mes grįžome linksmos
nuotaikos (gal tai tikslas: grįžome linksmos nuotaikos
pasisemti? O jeigu požymis, kur kas gyviau, įprasčiau grįžome
linksmai nusiteikę, su gera nuotaika).
Direktorius šiandien blogos nuotaikos
(gyviau blogai nusiteikęs, be
nuotaikos, be ūpo; Direktoriaus nuotaika šiandien
bloga). Stadionas yra avarinės būklės (gyviau (yra)
avarinis; Stadiono būklė
(yra) avarinė). Patalpos
dar geros būklės (gyviau
dar geros (nesugriuvusios, nenudėvėtos,
neapleistos); Patalpų būklė dar gera).
Moteris buvo komos būsenos
(gyviau ištikta komos;
Moteriai buvo koma). Vienas sužeistasis
mirė, kitas yra sunkios būklės (gyviau kito būklė
sunki). Vaikas atvežtas į ligoninę sunkios
būklės (geriau sakyti konkrečiai: silpnas, nukraujavęs,
be sąmonės ir pan. arba Atvežto
į ligoninę vaiko būklė sunki). Prezidentas
yra tokio požiūrio
(gyviau yra įsitikinęs arba mano;
Prezidento požiūris yra toks), kad
šaliai reikia padėti. Ir aš tokios pat nuomonės (gyviau
Ir aš taip manau;
Ir mano nuomonė tokia). Mūsų santykiai
su kaimynais dabar jau kitokio pobūdžio
(gyviau
kitokie). Jo muzikoje vyrauja rytietiško
charakterio (gyviau rytietiškos)
melodijos. Čia neaukšto gamybos specializavimo lygio (gyviau
menkai specializuotos) įmonės. Tai reto
talento (gyviau labai, nepaprastai talentingas)
rašytojas ir kartu reto taurumo (gyviau labai, be
galo tauri) asmenybė. Mums tai buvo didelio
linksmumo (gyviau nepaprastai,
neapsakomai, neregėtai linksma) diena.
Lietuvių kalba turi daugiskaitos forma išreikštą
stiprinamąjį kilmininką, J. Jablonskio vadintą įžymio
kilmininku. Stiprinamasis kilmininkas yra tos pačios šaknies
kaip ir tas žodis, kurį jis, eidamas priekyje, apibūdina.
Pažymimąjį žodį stiprinamasis kilmininkas labai pabrėžia,
padidina jo kokybinę arba kiekybinę reikšmę. Šis kilmininkas
gana vaizdingas ir paprastai vartojamas tik laisvuosiuose kalbos
stiliuose: Aš padainuosiu dainų dainelę (t. y.
išskirtinę, labai puikią dainą). Jis tinginių tinginys
per dienų
dienas drybso! Čia jau grožybių grožybės. Vasarą musių
milijonų milijonai. Vienų viena gyvenu. Tai grynų
gryniausia nesąmonė!
Stiprinamasis kilmininkas vertingas stilistiškai.
Jis neretai puikiai atstoja nevartotinas konstrukcijas su
jungtuku ir, pvz.: Šimtų šimtai (atstoja
vertalą
šimtai ir šimtai) žmonių
tada džiūgavo. Per karą tūkstančių tūkstančiai
(ne tūkstančiai
ir tūkstančiai) gyventojų liko be pastogės. Ėjo minių
minios
(ne minios ir minios).
Yra vadinamasis išskirties kilmininkas. Jis turi
daugiskaitos formą ir nusako tam tikrą visumą vienarūšių
daiktų, reiškinių ar asmenų grupę, iš kurios kas nors išskiriama
sakant vienas (ne vienas), keli, kuris,
kiekvienas ir pan. Paprastai tokį išskirties kilmininką gali
pavaduoti iš su kilmininku, bet grynas kilmininkas yra
glaustesnis, senoviškesnis ir iš kalbos nestumtinas: Aš
atėjau vienas pirmųjų
(plg. vienas iš
pirmųjų). Jis užima atsakingą postą viename šių skyrių
(plg. viename iš
šių skyrių). Ne vienas jų (plg. Ne vienas iš
jų) garsino Lietuvą. Tai vienas žymiausių
(plg.
vienas iš žymiausių) mūsų rašytojų (vengtina
vienas žymiausių ar iš žymiausių mūsų rašytojas,
nes būdvardžio kilmininkas tada lieka nebepriderintas prie
pažymimojo žodžio). Keli jų (plg. Keli iš jų)
net neturėjo dokumentų. Atsiųsk vaikų (plg.
iš vaikų) kurį. Kiekvienas mūsų (plg.
Kiekvienas iš mūsų) stengėsi
pasirodyti kuo geriau.
Atskirą išskirties kilmininko šaką sudaro įvardis
visų, pabrėžiantis išskirtinį ypatybės intensyvumą ir
vartojamas kaip visų aukščiausiojo laipsnio sudaromasis
komponentas (a.) arba kartu su daiktavardžiu eina prie
aukščiausiojo laipsnio (b.):
a. Jis buvo visų
vikriausias. Meška gi stipriausia visų. Visų
įdomiausiai pasakodavo senelis;
b. Ši
eglė tame miške visų medžių
(plg. iš
visų medžių, už visus medžius) aukščiausia. Alyviniai man
visų obuolių
(plg. iš
visų obuolių; už visus obuolius)
gardžiausi.
Kartais pasitaiko atžvilgio kilmininkų. Jie
būdingesni laisviesiems kalbos stiliams ir paprastai turi
pakaitų, šie kilmininkai parodo, kuriuo atžvilgiu apibūdinamas
koks nors daiktas, asmuo, reiškinys. Kai kurie šių kilmininkų
gerai atstoja tam tikras nevartotinas verstines konstrukcijas ir
todėl yra stilistiškai vertingi: Gabumo tai jis gabus,
tik nedrausmingas (atstoja verstines konstrukcijas kas
liečia gabumus, kas link, kas dėl, kai dėl gabumų; tiesa,
šią mintį galima pasakyti ir kitaip: jis gabus arba O
gabumų jis turi, tik nedrausmingas). Gerumo tai ji
gera (netinka kas liečia gerumą arba kas link, kas
dėl, kai dėl gerumo). Gyvumo gyvas, bet nebesu
sveikas. Šiltumo šilta, bet kad lietūs ir lietūs. Aš
valgumo tai valgi. Vėjas pietvakarių, 7-8 balų stiprumo.
Sūnus su tėvu jau lygūs didumo (geriau negu didumu).
Ūgio (geriau negu Ūgiu)
jis nedidelis. Tolumo bus kokie penki kilometrai. Dėžutė
20 cm ilgio, 10 cnt pločio ir 15 cm aukščio.
Kilimo aš iš Švėkšnos. Tautybės jie lietuviai. Bus
keli centneriai svorio. Laikrodis rodo trečią valandą
nakties. Konferencija prasidės devintą valandą ryto.
Tačiau kai kuriais atžvilgio kilmininkais (ypač
kilmininku laiko) dabar piktnaudžiaujama; ten, kur
nebūtini, geriau jų atsisakyti: Pradėjome bendrauti prieš
metus laiko (- prieš metus). Po savaitės
laiko (- Po savaitės) vėl
susitiksime. Tai užims gal valandą laiko (- gal valandą).
Kapinyno ištirta 900 kv. metrų ploto (- 900 kv. metrų).
Krepšininkas buvo beveik dviejų metrų ūgio (- beveik
dviejų metrų). Parašiau trijų puslapių apimties
(- trijų puslapių)
rašinį.
Nemažai ginčijamasi, tinka ar netinka kilmininką
vartoti su aukštesniojo laipsnio būdvardžiais ir prieveiksmiais
lyginamosiose konstrukcijose. Daugeliui kalbininkų atrodo, kad
tai naujas, iš rusų kalbos plintantis reiškinys aukštesniojo
laipsnio žodžiai lyg perima prielinksnių funkcijas, o tai
netoleruotina. Tačiau kai kas mano, kad čia gali būti senas
reiškinys: aukštesniojo laipsnio žodžiai ėjo lyg prielinksniais,
o lyginamieji žodeliai kaip, negu ir pan. atsirado vėliau
ir tokią vartoseną išstūmė, todėl, gerbiant senovę, su
aukščiausiuoju laipsniu pavartotų kilmininkų galima netaisyti.
Kol šiuo požiūriu neištirti senieji lietuvių kalbos raštai ir
visos lietuvių kalbos tarmės, kategoriško atsakymo negali būti,
todėl tuo tarpu vadovaujamasi susiklosčiusiomis taisymo
tradicijomis (beje, daug kilmininkų, pavartotų lyginamosiose
konstrukcijose su aukštesniojo laipsnio būdvardžiais ir
prieveiksmiais, yra taisęs J. Jablonskis).
Kad reikia taisyti lyginamųjų konstrukcijų
kilmininkus, pavartotus su aukštesniojo laipsnio būdvardžiais,
beveik neabejojama: Kur tu rasi geresnį manęs (=
Per mane geresnio tu čia niekur nerasi. Kur tu rasi geresnį
kaip aš, geresnį už mane?..) (Jablonskio taisymas).
Suma visuomet yra mažesnė tos (= mažesnė už tą,
nekaip ta), kurią mokėtojas siūlo savo noru (J.
Jablonskio taisymas). Temperatūra vasarą čia ne žemesnė 40°
(= ne žemesnė kaip 40°). Atlyginimas ten ne
didesnis 500 litų (= ne didesnis
kaip, negu, nei 500 litų; neviršija 500 litų).
Kebliau, kai su kilmininku vartojami aukštesniojo
laipsnio prieveiksmiai, nes ir dabartinėje vartosenoje čia
įvairuojama.
Keli aukštesniojo laipsnio prieveiksmiai (arčiau,
toliau, aukščiau, žemiau...) jau turi aiškius
homoniminius prielinksnius, dėl kurių normiškumo neabejojama:
Slink arčiau manęs. Per šalčius
kurapkėlė glaudžiasi arčiau namų. Toliau savo
nosies nemato. Aukščiau bambos neiššoksi. Vandens
aukščiau juostos. Lėktuvas pakilo aukščiau debesų.
Žemiau žemės nenukrisi. Jam jūra žemiau kelių.
Žemiau Panevėžio Nevėžio nuolydis sumažėja.
J. Jablonskis yra apgynęs ir daugiau
prielinksniškai pavartotų vietos prieveiksmių, pvz.:
Auk, obelėle, aukščiau dvaro, skleisk
šakeles plačiau dvaro.
Vietos reikšme įteisintieji prielinksniškai
vartojami arčiau, toliau, aukščiau, žemiau vis dėlto
nelabai tinka su atstumo matų daiktavardžiais (metras,
kilometras...) kiekį reiškiančiose konstrukcijose:
Autobusų stotelė man arčiau šimto metrų (- arčiau kaip
šimtas metrų; už kokio šimto metrų; Iki autobusų stotelės
man nėra nė šimto metrų). Toliau kilometro (-
Toliau kaip kilometrą; Daugiau kaip, negu kilometrą)
nebenubėgsiu. Ar iššoksi aukščiau dviejų metrų (-
aukščiau kaip du metrus)? Lomoje, žemiau 300 metrų
(- už 300 metrų; per 300 metrų;
žemiau kaip 300 metrų) nuo viršūnės, glūdėjo
miestukas.
Pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių kalboje
labai paplito linkmę reiškiančių aukštesniojo laipsnio
prieveiksmių šiauriau, piečiau, ryčiau, vakariau, įpiečiau,
įšiauriau, pietryčiau... prielinksniška vartosena su
kilmininku. Kaip prieveiksmiai šie žodžiai nėra peiktini juos
pateikia ir Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: Jie
nuplaukia dar šiauriau prie pat speigračio. Debesys nuslinko
vakariau. Tačiau jų prielinksniškos vartosenos pavyzdžių net
daugiatomiame akademiniame Lietuvių kalbos žodyne nerandame,
nes tokia vartosena gyvajai kalbai (tarmėms) nebūdinga: vietoj
šiauriau ko tradiciškai sakoma į šiaurę nuo ko
ir pan. Vis dėlto kalbos glaustumo sumetimais ir dėl
padidėjusio tokių konstrukcijų poreikio jas būtų galima
toleruoti, tik negalima išstumti įprastinės raiškos: Piečiau
Latvijos (plg. Į pietus nuo Latvijos) yra
Lietuva. Lėktuvas nukrito šeši kilometrai šiauriau Talino
(plg. į šiaurę nuo Talino; šiauriau nuo Talino).
Vakariau miesto (plg. Labiau į vakarus nuo miesto)
esantis slėnis apaugęs mišku. Ryčiau kalnyno (plg. Į
rytus nuo kalnyno) driekiasi lygumos. Įpiečiau
Sacharos (plg. Į pietus nuo Sacharos)
vaizdas jau kitoks. Pietryčiau Raguvos (plg.
Į pietryčius nuo Raguvos) traukėsi
storiausias ledynas.
Neįprasta su kilmininku prielinksniškai vartoti
būdo prieveiksmius geriau (ne geriau), blogiau
(ne blogiau) nusakant būdą: Gėlės geriau kulkų
(- už kulkas; kaip, negu, nei kulkos).
Pasirodei ne geriau jo (- už jį; kaip, negu, nei jis).
Juos ten blogiau šunų (- už šunis; kaip, negu, nei
šunis) laiko. Aš ne blogiau tavęs (-
už tave; kaip, negu, nei tu) viską
žinau.
Vis dėlto reikėtų įteisinti plačiai tarmėse su
kilmininku prielinksniškai vartojamus būdo prieveiksmius
aršiau, pikčiau: Užsispyrei aršiau mažo vaiko.
Soda graužia akis pikčiau šarmo. Daugiatomis
akademinis Lietuvių kalbos žodynas aršiau mažo vaiko
toleruoja, o pikčiau šarmo taiso į pikčiau už šarmą,
bet toks teikinys negyvas, tarmėms ir raštams nebūdingas
(dar plg. J. Baltušio O dirbom visi
pikčiau samdinių).
Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra nutarusi
griežtai taisyti tik prielinksniškai vartojamus aukštesniojo
laipsnio prieveiksmius daugiau (ne daugiau),
mažiau (ne mažiau), kai reiškiama lyginamoji
kokybė. Atsižvelgta į J. Jablonskio ir kitų ankstesnių
kalbininkų taisymus ir į tai, kad turima daug pakaitų
įvairios, neabejotinai savos raiškos: Uždirbsiu daugiau
tūkstančio (= daugiau kaip, negu, nei tūkstantį;
per tūkstantį, tūkstantį su viršum, suvirš, su trupučiu)
litų; čia vengtina
virš tūkstančio. Jūs laikote daugiau trečdalio
(= daugiau kaip trečdalį) mūsų žemės
(J. Jablonskio taisymas). Gali praeiti daugiau šimto
(= daugiau nei šimtas, kaip šimtas) metų
(J. Jablonskio taisymas). Vienu metu aptarnaujame ne
daugiau šešių klientų (= ne daugiau kaip, negu, nei
šešis klientus). Kuojos
sveria mažiau kilogramo (= mažiau kaip, negu, nei
kilogramą; Kuojos kilogramo nesveria). Man iki
mokyklos mažiau kilometro (= mažiau kaip, negu, nei
kilometras; nėra nė kilometro). Tai buvo deimantas,
turintis ne mažiau 57 (= ne mažiau kaip, negu, nei 57)
sieneles. Svarbu, kad sveikatos apsaugai būtų skiriama ne
mažiau penkių procentų (= ne mažiau kaip, negu, nei
penki procentai) biudžeto lėšų. Buvo ne mažiau
penkių arklių (= ne mažiau kaip penki arkliai...)
(J. Jablonskio taisymas).
Pagal analogiją reikia taisyti ir laiko trukmės
reikšme su kilmininku pavartotus daugiau (ne
daugiau), mažiau (ne mažiau), anksčiau
(ne anksčiau), vėliau (ne vėliau),
ilgiau (ne ilgiau), trumpiau (ne trumpiau)
ir pan.: Daugiau savaitės
(= Daugiau kaip, negu, nei savaitę)
kursai neužtruks. Atostogausiu ne daugiau 20 dienų (=
ne daugiau kaip, negu, nei 20 dienų; Atostogos neviršys 20
dienų). Ten būsiu mažiau mėnesio (= mažiau
kaip, negu, nei mėnesį). Miegokite ne mažiau
septynių valandų (= ne mažiau kaip, negu, nei
septynias valandas). Anksčiau spalio 1 dienos
(= Anksčiau
kaip, negu, nei spalio 1 dieną) konferencija
neįvyks. Kartais ir patys stipriausi pasitraukia iš trasos
anksčiau laiko (= pirma laiko, prieš laiką, be laiko).
Objektas bus atiduotas naudoti ne anksčiau 2009 metų (=
ne anksčiau kaip, negu, nei 2009 metais).
Parvažiuosiu ne anksčiau šeštadienio (= ne
anksčiau kaip, negu, nei šeštadienį; Be šeštadienio
neparvažiuosiu). Vėliau semestro pabaigos (= Po
semestro pabaigos; Pasibaigus semestrui) darbų
nebepriimsiu. Jam reikės ateiti ne vėliau 6 val. (šeštos
valandos, šešių) (= ne vėliau kaip šešiomis,
kaip išmušus šešias...) (J. Jablonskio
taisymas). Ilsėjausi ilgiau mėnesio (=
ilgiau kaip, negu, nei mėnesį; mėnesį su trupučiu).
Laukėme ne ilgiau valandos (= ne ilgiau kaip, negu,
nei valandą; Nelaukėme (Neteko laukti) nė
valandos). Tai truko trumpiau sekundės (=
trumpiau kaip, negu, nei sekundę). Atsakinėjau
ne trumpiau penkiolikos minučių (=
ne trumpiau kaip, negu, nei penkiolika minučių).
|