Lietuvių kalba ir literatūros istorija

Sintaksinių santykių reiškimo priemonės

Svarbiausi sintaksiniai vienetai – sakiniai ir žodžių junginiai – susideda iš tarpusavy susijusių žodžių bei jų formų. Gramatiniai ir prasminiai santykiai tarp tų žodžių paprastai reiškiami atitinkamomis priemonėmis (žodžių ryšių rodikliais), iš kurių svarbiausios lietuvių kalbai yra šios: žodžių formos, tarnybiniai žodžiai (prielinksniai, jungtukai, dalelytės), žodžių tvarka ir intonacija.

Žodžių formos. Kiekvienas kaitomas žodis susideda iš pagrindinės dalies (kamieno) ir formaliosios dalies (galūnės). Žodžio ypatybė būti skaidomam į tas dalis ir vadinasi žodžio forma. Svarbiausi sintaksinių reikšmių rodikliai yra galūnės. Galūnės – tai tarnybinės morfemos; jos parodo sintaksinius santykius (ryšius) tarp žodžių. Kiekviena žodžio miškas forma – miško, miškui, mišką, mišku, miške – gali turėti vis kitą sintaksinį vaidmenį: Miškas ūžia, verkia, gaudžia (Mair.) – veiksnys; Ne tu mišką saugai, aš saugau (J. Balt.) – papildinys; Miško pelė gyvena miške – pažyminys ir vietos aplinkybė. Ypač svarbus galūnių vaidmuo esti tada, kai vienas žodis prie kito prijungiamas derinimo ar valdymo ryšiu.

Sintetinėms kalboms (lietuvių, rusų ir kt.) žodžių formos yra vyraujanti sintaksinių santykių reiškimo priemonė. Ji nulemia sintaksinius santykius, pvz., ar mes sakysime Petras moko Joną ar Joną moko Petras, t. y. keisime žodžių tvarką, vis tiek Petras yra veiksnys (rodo galūnė -as), o Joną – papildinys (rodo galūnė -ą).

Tarnybiniai žodžiai irgi padeda modifikuoti (keisti) sintaksinius santykius. Ypač jų vaidmuo svarbus analitinėse kalbose. Prielinksniai, jungtukai ir dalelytės, kaip sintaksinių santykių reiškimo priemonės, gerokai skiriasi vienos nuo kitų. Svarbiausi iš jų prielinksniai.

1. Prielinksniai su linksniuojamosios kalbos dalies (daiktavardžio, įvardžio, skaitvardžio, būdvardžio, dalyvio) forma, kartais ir su prieveiksmiu (į čia, iš kur, iš toli) rodo sintaksinius santykius. Kartu su atitinkamu linksniu jie padeda skirti (diferencijuoti) ne tik sintaksinius, bet ir semantinius santykius, pvz.: eiti į trobą (rodo artėjimą j vidų), eiti iš trobos (rodo tolimą iš vidaus į išorę), eiti nuo miško (tolimas iš išorinės pusės). Tas pats prielinksnis su vienu linksniu gali rodyti vienokią reikšmę: Grįžo po darbo – laiko aplinkybė, su kitu kitokią: Vaikščiojo po sodą – nekryptingas kelias, trečiu – dar kitokią: Katė tupi po stalu – vieta ko nors apačioje, apačia.

Neretai vietos prielinksniai kartu su linksniais gali sudaryti ištisą kuriuo nors atžvilgiu diferencijuotų reikšmių sistemą. Štai vietininkas tvarte rodo tik vidų, o linksniai su įvairiais prielinksniais – daugiau ar mažiau skirtingų išorės reikšmių sistemą: šalia tvarto – prie tvarto – netoli tvarto – šiapus tvarto – prieš tvartą – už tvarto – apie tvartą. Kitų (objektinių, laiko, būdo, priežasties) reikšmių diferenciacija nėra tokia ryški ir įvairi, plg.: rašė laišką – nerašė laiško – rašė apie kelionę; (tai atsitiko) prieš pietus – iki pietų – per pietus – po pietų – apie pietus.

Lygindami žodžių formas ir prielinksnines konstrukcijas, matome, kad prielinksnis kartais gali pakeisti net sakinio dalį, plg. Padėk dėžutę (papildinys) – Padėk į dėžutę (vietos aplinkybė). Skiriasi čia ir žodžių junginių gramatiniai ryšiai: be prielinksnio – tiesioginis valdymas (arba padėk man – šalutinis valdymas), su prielinksniu – netiesioginis (arba prielinksninis) valdymas.

Įsidėmėtina, kad prielinksninių konstrukcijų lietuvių kalboje vis gausėja, plg. Visi manimi šaiposi → iš manęs.

2. Jungtukai rodo santykius tarp žodžių ir sakinių. Pagal funkcijas jie skirstomi į sujungiamuosius (ir, o, nei, bet, tačiau...), kurie jungia vienodos reikšmės (vienarūšes) sakinio dalis arba lygiaverčius dėmenis (sakinius), ir į prijungiamuosius (kad, jog, kai, kadangi, jeigu, nes, nors), prijungiančius vieną dėmenį prie kito. Be to, prijungiamieji jungtukai kartais rodo ir šalutinio dėmens (sakinio) rūšį, santykio pobūdį tarp pagrindinio ir šalutinio dėmens, ypač laiko, būdo, priežasties, sąlygos ir nuolaidos.

Reikia pridurti, kad tuo jungtukų sintaksinis vaidmuo nesibaigia, nes jie taip pat jungia ir atskirus teksto sakinius, plg. Senis ir praplėšė lubas. O pupelė vis auga auga, kartais atskiras pastraipas (pilnatis), net ir nutolusias (distancines) teksto atkarpas.

Taigi jungtukai atlieka daug funkcijų: jungia žodžius, sakinių dėmenis, sakinius bei kitokias teksto atkarpas. Visa tai kalbą daro rišlesnę, suprantamesnę, kompaktišką.

3. Dalelytės iki šiol sintaksėje buvo kaip ir nevertinamos. Jų vaidmuo išryškėja sakinyje ir tekste.

Pirmiausia dalelytės modifikuoja sakinio modalumą: a) neigiamosios (ne, nė, nei, nebe), b) klausiamosios bei abejojamosios (ar, argi, gal, rasi, negi, nejaugi), c) geidžiamosios (tegu, kad, o kad, tegu tik): Aš gal palauksiu (J. Balt); O kad tu sudegtum! Be to, padeda nustatyti (kartu su intonacija) sakinio rūšį (klausiamasis ar skatinamasis), pvz.: Argi tu neatsimeni ? (J. Balt). Kažin?! Tegul eina pas Driežo Katrę (Ž.). O lyginamosios dalelytės (tarsi, tartum, lyg), be to, dar atlieka panašias funkcijas kaip jungtukai: Nejau atsiminimai nuseko lyg upė (E. Matuz.). Vadinasi, dalelytės, be savo pagrindinio vaidmens (pabrėžimo, tikslinimo), keičia ir viso sakinio statusą.

Nemaža dalelyčių (ir, dar, jau, vėl, bent, nebent) sieja kontaktines ir distancines teksto atkarpas.

Žodžių tvarka. Ne visose kalbose žodžių tvarka vienodai svarbi sintaksiniams santykiams reikšti. Lietuvių kalbai, turinčiai turtingą kalbos dalių kaitymo sistemą (žodžių formos, linksniai su prielinksniais), žodžių tvarka nėra svarbi sintaksinių santykių reiškimo priemonė. Paprastai skiriama dvejopa žodžių tvarka: įprastinė (fiksuota) ir inversinė (pakeista, laisva). Esant inversijai, pabrėžiamieji žodžiai dažniausiai atsiduria sakinio pradžioje (rečiau gale).

Žodžių tvarka gerokai skiriasi nuo formų ar tarnybinių žodžių (jų aiškūs morfologiniai rodikliai) tuo, kad ji remiasi žodžių vieta (pozicija) sakinyje, o formų gali arba visiškai nebūti, arba jos esti tapačios, nesiskiriančios. Kai kurioms kalboms žodžių tvarka yra gramatiškai svarbi, plg. ang. Peter loves Ann ir Ann loves Peter, pr. Pierre aime Anne ir Anne aime Pierre, vok. Peter liebt Anna ir Anna liebt Peter („Petras myli Oną“ ir „Ona myli Petrą“). Anglų, prancūzų, vokiečių kalbose žodžių tvarka rodo, kur yra veiksnys ar papildinys (formos nerodo).

Lietuvių kalboje žodžių tvarka labai retai rodo sintaksinius santykius. Štai Tekėti – ne akėti. Vilnius – Lietuvos sostinė pirmieji sakinių žodžiai signalizuoja veiksnius, paskutinieji – tarinius. O šių sakinių skiriasi ne tik sakinio dalys, bet ir struktūra: Laukai tolimi – dvinario sakinio tarinys tolimi, o Tolimi laukai – vienanario sakinio pažyminys. Žodžių tvarka padeda skirti paprastą pažyminį nuo predikatinio pažyminio (rado sumuštą vaiką: vaiką rado sumuštą); iš jos sprendžiame, kuriam žodžiui priklauso šliejamieji žodžiai: Ten pamačiau pernai išdygusį berželį. Yra ir kitų atvejų, kur skiriasi bent semantika (batų dėžė – dėžė batų) ar dėmenų (sakinių) rūšis (Juo tolyn į mišką, juo daugiau medžių), kur I yra šalutinis, II – pagrindinis dėmuo.

Iš žodžių tvarkos pagaliau nustatome aktualiosios skaidos vienetus, t. y. sakinio temą (tai, kas sena, žinoma) ir remą (tai, kas nauja, nežinoma, aktualu), pvz.: Laikrodis (tema) nukrito (rema) ir Nukrito (tema) laikrodis (rema).

Intonacija yra vienas iš svarbiausių sakinio požymių. Intonacija sakiniui suteikia įvairių emocinių bei ekspresinių atspalvių, padeda išryškinti jo prasmini turinį, rodo jo vientisumą ir baigtumą. Į jos sudėtį įeina šie elementai: kalbos melodika (balso pakėlimas arba nuleidimas), ritmas, tempas, tembras ir loginis kirtis, kuriuo pabrėžiama tai, kas sakinyje svarbiausia.

Intonacijos vaidmuo išryškėja tik sakytinėje kalboje. Kaip ji padeda skirti sintaksinius santykius? Intonacija net prepozicinę konstrukciją gali paversti tariniu. Tuo galima įsitikinti, sakinį Gydytojas – mano brolis → Gydytoju [yra] mano brolis, nes tik tarinys gali būti pakeistas įnagininku, plg. dar Mano vyras (→ vyru) bus asilas (lapės žodžiai pasakoje) Mano vyras bus asilas (→ asilu). Veiksnio vardininkas lieka nepakitęs.

Intonacija (pabrėžimu, pauzėmis, balso moduliacija) išryškiname derinamųjų bei šliejamųjų žodžių priklausymą vienai ar kitai žodžių grupei, pvz.: Sesers / vyras nematė ir Sesers vyras / nematė.

Prepozicinio žodžio pabrėžimas gali jį paversti rema. Šnekamojoje kalboje dažniausiai taip ir daroma: Geras / jis žmogus! Kaip matome, intonacija ir žodžių tvarka viena kitą papildo, o kartais viena kitai prieštarauja.

Atskirus sakinio vienetus (žodžius) galima pavadinti segmentais (nareliais). Segmentai išsidėstę tam tikra tvarka. Tačiau ir vienodi segmentai, išsidėstę ta pačia tvarka, gali turėti nevienodą prasmę. Ją suteikia skirtinga intonacija, kuri priklauso prie supersegmentinių elementų. Plg.: Tu buvai mieste. Tu buvai mieste? Čia sakinių segmentai visiškai tie patys, tačiau šie sakiniai skiriasi supersegmentiniais elementais, sakinio ritmine-intonacine kreive. Supersegmentiniai elementai susisluoksniuoja, susikaupia virš žodžių ir turi svarbią komunikacinę paskirtį.

Rašytinėje kalboje iš visų sintaksinių santykių reiškimo priemonių lietuvių kalbai būdingiausios žodžių formos, jos ir gausiausiai vartojamos (90 %), antrą vietą užima tarnybiniai žodžiai (8 %), žodžių tvarka (tik 2 %). Sakytinei kalbai prisideda intonacija. Bet ji jau priklauso kitam lygmeniui. Tačiau jos svarba dėl to nemažėja. Čia ir apžvelgtas vienas iš sintaksės tyrimo pagrindų – jos formalusis aspektas, kuris kartu su turiniu (su sintaksės vienetų atliekamomis funkcijomis) sudaro sintaksės teorijos esmę.