Jungtukas

Jungtukas yra nekaitoma kalbos dalis, kuri jungia sakinio dalis arba sakinius.

Dažniausiai vartojami šie jungtukai: ir, bei, bet, o, tačiau, kad, jog, kai, kol, jei, jeigu, nes, kadangi, kaip, nors, ar, arba, t. y. (tai yra)...

Sujungiamieji ir prijungiamieji jungtukai

Jungtukai skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius.

Jungtukai ir, bei, o, bet, tačiau, arba, ar, todėl yra sujungiamieji. Jie jungia vienarūšes sakinio dalis arba sakinius.

Ji tylėjo, ir aš nieko nesakiau.

Važiavome geru, bet kalnuotu vieškeliu.

Sujungiamieji jungtukai, jungdami lygiaverčius sakinių dėmenis, rodo skiriamuosius, priešpriešinius, aiškinamuosius, sudedamuosius santykius.

Sudedamieji jungtukai yra: ir, ir... ir, bei, čia... čia, nei... nei, tai... tai, tiek... tiek ir kt.

Priešpriešiniai jungtukai yra šie: bet, bet vis dėlto, bet užtai, bet kad, ne tik.. bet (ir), ne tik kad... bet (ir), bet tik, o, o tačiau, užtai ir kt.

Skiriamieji jungtukai: ar, ar... ar, arba, arba... arba.

Aiškinamieji (paremiamieji) jungtukai: būtent, tai yra, kaip antai, destis, tai.              

Jungtukai kad, jog, kai, kol, jei, jeigu, nes, kadangi, nors... yra prijungiamieji. Jie prijungia priklausomus sakinius, kurie paprastai atsako į sakinio dalies klausimą.

Niekad nemaniau, kad galima taip pasiilgti namų.

Kai buvome maži, dažnai atbėgdavome čia pažaisti.          

Pagal tai, kokius šalutinius dėmenis jungia, jie skirstomi į laiko, priežasties, sąlygos, tikslo, nuolaidos ir lyginimo jungtukus.

Laiko reikšmės jungtukai yra šie: kai, kada, kol, iki, ligi, vos, tik ir kt.

Priežasties jungtukai yra: nes, kadangi, kadangi... tai, dėl to kad.

Sąlygos jungtukai yra jei, jeigu.

Tikslo jungtukai: idant.

Nuolaidos jungtukai: nors (ir), nors... bet, nors... tačiau, tegul (ir)... bet, kad ir ir kt.

Lyginamieji jungtukai: kaip, lyg, tarytum, negu, juo... juo ir kt.

Jungiamąją galią dar turi santykiniai įvardžiai, įvardinės kilmės prieveiksmiai bei jų samplaikos.

Jungtukų klasifikacija

Jungtukų struktūra ir vartojimas

Jungtukų yra paprastų (ir, o, bei, bet) ir galimų sieti su kitomis kalbos dalimis – įvardžiais (jei, jog, kad, kadangi, kai), dalelytėmis bei prieveiksmiais (ar, lyg, kaip, tartum, kiek, nors). Kilmę galima nustatyti tik istoriškai.

Dažniausiai prie jungtukų šliejasi dalelytės, prieveiksmiai, kiti jungtukai ir sudaro jungiamąsias žodžių samplaikas: o tačiau, o bet, bet ir, ir vis dėlto, kai tik, kada tik, nors ir, kad net, vos tik ir kt.

Pagal vartojimą jungtukai skiriami į vieninius, kartojamuosius, porinius (arba dvigubus).

Vartojami po vieną yra vieniniai: Tu išburk, iškukuok, jei gali, šimtą metų mažam žmogeliui.  Ryt rytą joms (moterims) vėl reiks atvažiuoti su valgiu, ir viskas kartosis iš naujo. Pinigai – tai sunki našta, – pasakė daktaras, – bet smagu, kad dėl jų netenka laužyti galvos.

Jungtukai, kartojami drauge su jungiamomis dalimis, vadinami kartojamaisiais (ar... ar, ir... ir, nei... nei, čia... čia, taip... taip): Ir klupo žirgas, ir nupuolė Ilgis nuo žirgo, kai vakaras temdė girią. Nei meilės, nei laimės aš tau nepavydžiu. Kad jis žmogui į akis nežiūri, o vis arba pro šalį, arba po kojų. Ar giedros išaušta pavasario dienos, ar krinta po dalgiu žvangučiai lankos, ar dreba nuo šalčio apleistos rugienos, – mums savo tėvynė graži visados.

Jungiamųjų žodžių samplaikos, kurių viena dalis esti vienoje, o kita – kitoje jungiamojoje sakinio dalyje, vadinamos poriniais jungtukais (arba dvigubais). Tai yra viena sintaksinė struktūra, viena jos funkcija, bet morfologiškai tai atskiri žodžiai (ne tik..., bet ir...; tik..., o...; kad..., tai...; juo..., juo...; kuo..., tuo...; kiek..., tiek...; kaip..., taip...; jei..., tai...; nors..., bet... ir kt.): Per kelias kartas mes paveldėjome ne tik pavardę, bet ir amatą. Yra pastebėta, kad juo žmonės didesni, juo jie žiauresni. Kad katės lotų, tai šunų nereikėtų.        

Naujybiniais laikome tokius jungtukus, kurie aiškiai kilo iš kaitomųjų kalbos dalių, senybiniai jungtukai yra paveldėti nekaitomi žodžiai.