Sakinys yra gramatiškai susijusių žodžių grupė, turinti baigtinę intonaciją. Sakinys yra mažiausias bendravimo vienetas. Tik juo galima ką nors pranešti, skatinti, ko nors klausti, pasakyti, kas vyksta, vyko, vyktų ir t. t.

Nė viena upė dar negrįžo iš jūros. Duona už auksą brangesnė. Kodėl žmonės nesėdi namie? Stovėkit amžiais čia tvirti, kaip saulė stovi. Ir plakas ratai, ratai, ratai, ir eina metai, metai, metai... Krūmai su šilais visais išsibudino keltis, o laukų kalnai su kloniais pametė skrandas. Jei staiga dingtų visi keliai, tai kur tada eitų žmonės?

Sakinį gali sudaryti ir vienas žodis (Rytas. Palaukit! Sninga.).

Gramatiškai nesusiję žodžiai sakinio nesudaro. Pvz.: dangus įsižiebti pirmosios žvaigždės. Plg.: Danguje įsižiebė pirmosios žvaigždės. Kita vertus, ta pati gramatiškai susijusių žodžių grupė vienu atveju gali sudaryti sakinį, kitu – tik sakinio fragmentą. Plg.: Mes valgėm prie vieno stalo ir Mes valgėm prie vieno stalo iš deginto molio dubens. Sakinio ribas šnekamojoje kalboje rodo intonacija (pavyzdžiui, tiesioginio sakinio gale balsas nuleidžiamas, prieš kitą sakinį daroma pauzė), o rašomojoje – skyrybos ženklai (taškas, klaustukas, šauktukas, daugtaškis).