Sakinys
Sakinio
sąvoka
ir požymiai
Sakinys pagrindinis sintaksės vienetas. Žmonės kalbasi
sakiniais, o ne žodžiais. Sakinį galima laikyti ir apskritai
kalbos pagrindiniu vienetu.
Sakiniu yra ne tik teikiama informacija: juo galima reikšti ir
norus, jausmus, pageidavimus, juo galima ir klausti, teirautis,
gauti informaciją. Todėl iškyla sakinio požymių problema, t.y.
klausimas, kas sudaro sakinio esmę.
Tokiais sakinio požymiais paprastai laikoma intonacija ir
predikacija.
Sakinio (frazės) intonacija paprastai sudaro balso kitimas
(judėjimas): kilimas (antikadencija) ir kritimas (kadencija)
bei pauzės.
Balso kilimas ir kritimas
būdingiausias tiesioginiams sakiniams: Daugiau kaip pusė
Šalteikių kaimo vyrų / jau sumobilizuoti (I. Simon).
Balsas pakyla aukščiausiai ties žodžiu vyrų, paskui
leidžiasi. Sakinio pabaigoje daroma pauzė. Dažnai esti ir kita,
trumpesnė pauzė (Čia po žodžio vyrų). Ryškesnė
pauzė tarp veiksnio ir tarinio grupių esti tada, kai praleista
tarinio jungtis: Kristijonas Donelaitis vienas įžymiausių
lietuvių rašytojų.
Ne visų sakinių intonacija vienoda: klausiamieji sakiniai turi
savotišką intonaciją (ryškiau pabrėžiamas žodis, kuriuo
klausiama). Todėl galimi atvejai, kai labiau pabrėžiamas
paskutinysis sakinio žodis, net ir skiemuo, pvz., Ar tu buvai
mieste? Tačiau ir tuo kartu jaučiamas nežymus
balso kritimas. Be to, naujas sakinys vėl pradedamas žemu balsu
(kylančia intonacija).
Intonacija laikytina svarbiu, esminiu sakinio požymiu. Nors
sudėtinių sakinių (ypač periodinių) intonacija yra sudėtingesnė,
tačiau ir jų pabaigai būdinga kadencija.
Predikacija
(predikatyvumas, predikatiškumas) vienas iš esmingiausių
sakinio požymių. Ji rodo: a) sakinio santykį su tikrove (kitaip
vadinama aktualizacija), b) veiksnio ir tarinio tarpusavio
santykius. Tuo sakinys skiriasi nuo žodžio ar žodžių junginio,
plg. stalas, naujas stalas ir Naujas stalas sulūžo.
Sakiniu ką nors teigiame ar neigiame, ką nors tvirtiname:
atskiri žodžiai teturi reikšmę, sakinys gauna prasmę.
Predikacijos (predikatumo) požymiais laikomi laikas, modalumas
ir dažnai asmuo. Kitaip sakant, kiekviename sakinyje būtinai
turėtų būti pasakytas laikas, nuosaka ar kiti modalumo
rodikliai, kaip antai: modaliniai žodžiai (tikrai, gal,
rodos, paprastai, be abejo), modaliniai
veiksmažodžiai (galėti, turėti, privalėti, reikėti);
modalumui kartais priskiriama ir teigimas ar neigimas, ir
intonacija (pvz., klausiamoji). Asmuo irgi pasakomas arba pirmas
bei antras, arba trečias bei III asmens formą turintis beasmenis
veiksmažodis.
Paprastai predikacija esti
aiškiai (eksplicitiškai) išreikšta, pvz.: Dar aš čia
padirbsiu. O linus ar suverpei? Jūs
užmirštumėt senovę! (Mair). Jeigu laikas nepasakytas,
tai jis paprastai esti esamasis, nepasakyta nuosaka
tiesioginė: Širdys mūsų plienas (S. Nėr). Varna
paukštis. Čia visur galima numanyti, atstatyti yra.
Štai kodėl teigiama, kad nėra sakinio, kuriame nebūtų galima
numanyti (sintaksinio) laiko ar nuosakos. Paprastai atstatomas
III asmuo.
Šiuodu požymiai (intonacija ir predikacija) mums padeda atskirti
šiaip pasakytą žodį (pvz., žodyne) nuo sakinio komunikacijos
vieneto. Plg. žodyno žodį gaisras ir sakinį Gaisras!
(kas nors konkrečiai dega dabar, kalbamuoju momentu).
Kiti sakinio požymiai yra tokie: gramatinis įforminimas (žodžiai
tarpusavy gramatiškai susiję), prasmingumas (turi būti kas nors
teigiama ar neigiama, kas nors klausiama, liepiama ar prašoma
vykdyti). Sakinių trumpumas ar ilgumas nėra svarbus dalykas:
pasitaiko ir vieno žodžio, ir šimto žodžių sakinių.
Sakinius Cha cha cha! Tai bent. Nagi kai kurie
kalbininkai tevadina sakinių ekvivalentais (neturinčiais sakinio
statuso). L. Bulachovskis juos siūlė vadinti frazėmis, bet ne
sakiniais. Tuo klausimu iki šiol nėra vienodos nuomonės.
Sudėtingesnė problema, ar
parduotuvių, paveikslų, temų ir kitokie pavadinimai (pvz.,
Duona. Ūkininkas.) sudaro sakinius ar ne. Dažniausiai
ir jie laikomi sakiniais.
Iš predikacijos ir intonacijos sakinius skiriame (bei juos
suprantame) nuo beprasmių žodžių virtinės.
