Klaustukas yra tiesioginio klausimo ženklas. Sakinio gale jis atstoja ir tašką.

1. Klaustukas rašomas po klausiamojo sakinio.

Ar girdėjai pilną džiaugsmo laisvės dainą?

Ko jūs čia susirinkote ir laukiate?

Vis tų pačią knygą tebeskaitai?

Pastaba. Po antraščių, kurios turi klausiamojo sakinio formą, bet nereiškia tiesioginio klausimo, klaustukas nededamas.

Kaip Jonelis raides pažino.

Kodėl gegutė neperi savo vaikų.

Po antraštės, reiškiančios tiesioginį klausimą, dedamas klaustukas.

Slapyvardis ar slapyvardė?

Ar tu matei?

Mama! Kur tu?

2. Klaustukas dedamas po sujungiamojo sakinio, kai nors vienas jo dėmuo yra klausiamasis.

Brukamas biurokratinis žargonas, o paskui stebimės: kodėl prastėja visuomenės kalba?

Imk knygas ir eik, ko dar lauki?

Ką tu man duosi, aš tau duoklę sumokėsiu?

3. Po prijungiamojo sakinio klaustukas dedamas tada, kai klausimo reikšmę turi pagrindinis dėmuo.

Ar žinot, vaikai, ką man šitoji lazda primena?

Pastaba. Jei prijungiamajame sakinyje klausimo reikšmę turi tik šalutinis dėmuo, klaustukas gali būti padėtas tik tada, kai klausimas ypač pabrėžiamas.

Pasakyk, mamute, kas gi tie linai?

4. Klaustukas dedamas po atskirų klausiamųjų žodžių ar pasakymų.

Papildiniai atsako į klausimus: ko? kam? ką? kuo?

Karalius užminė mįslę: kas yra mieliausia? kas yra greičiausia? kas yra riebiausia?

5. Po klausiamojo tiesioginės kalbos sakinio prieš autoriaus žodžius dedamas klaustukas ir brūkšnys.

– Mergele sesele, ko taip dūsauji? – klausia laumės.

– Na, kas gi dabar tau? – nustebo tasai.

– Tai ir tavasis išėjo? – priekaišto balsu tarė Damulienė.