Kreipinys, mandagumo raiška
1. Kreipinį reiškiame šauksmininku.
Vyriškosios giminės šauksmininkas nuo vardininko skiriasi
galūne, o moteriškosios giminės dažniausiai abu linksniai
visiškai sutampa. Skirtinga kirčio vieta tik trumpo ir
tvirtagalio antrojo nuo galo skiemens formose:
Liuda (vard. Liuda),
Dalia (vard. Dalia), mama
(vard. mama), teta (vard. teta).
2. Norėdami pabrėžti atsiribojimą, svetimumą,
niekinamąjį atspalvį, stilistiniais sumetimais galime vartoti
kreipiniui reikšti ir vardininką.
Matai, Romas, ar aš tau nesakiau, kad taip
bus.
Kurgi tu, Marius, taip išgražinai savo fasadą?
3. Kai vartojame kreipinį su pažyminiu,
pastarąjį vartojame įvardžiuotine forma:
gerbiamasis Vidmantai, mieloji teta, brangieji
moksleiviai, gerbiamieji tėveliai.
4. Įvardžiuotinės formos nevartojame, kai
kreipinio pažyminys turi būdo aplinkybę.
Didžiai gerbiamasis (= Gerbiamas)
Aurelijau!
5. Kai kreipinio pažyminiu eina daiktavardis,
geriau vartoti ir jo šauksmininką:
pone direktoriau, panele Simonaityte, Algi Petrušoni, Skaiste
Daumantaite.
6. Įprasti, oficialūs sveikinimosi žodžiai yra
labas
rytas, laba diena
(ir labą dieną),
labas vakaras.
7. Draugus ir gerus pažįstamus galime
sveikinti žodžiais labas, sveikas,
sveika, sveikas gyvas, sveika gyva, sveikutis, -ė, labutis, -ė.
8. Netinka sveikintis nei oficialiai, nei
privačiai žodžiu Pagarba! (iš rusų kalbos Priviet!).
9. Atsisveikindami oficialiai sakome
sudie, su Dievu, viso labo!,
viso gero!
10. Draugams ir artimiesiems atsisveikindami
sakome: iki pasimatymo, iki pasimatant, iki, viso, lik
sveikas, -a, laimingai, sėkmės! (bet ne čiau!)
11. Susitikus pažįstamus, draugus, klausiama:
kaip sekasi? kaip gyvenate?, kaip gyveni?, kaip sveikata?,
kas nauja?, kas naujo?, kas gera?, kas gero?
Pasiteiraujama apie sutiktojo darbus, artimuosius, kitus
dalykus.
12. Lietuvių kalbai svetimas yra klausimas,
nusižiūrėtas iš rusų kalbos: kaip
gyvenimas? kaip gyvenimėlis?
13. Į ką nors kreipiantis, ko prašant,
pageidaujant, kur nors kviečiant, vartojami mandagumo žodžiai
prašom, prašau, prašyčiau. Būdingiausias, įprasčiausias
bendrinei kalbai yra apiprieveiksmėjęs
prašom!
14. Kam nors pasibeldus į duris, ką kam
duodami, sakome prašom įeiti, imti,
pasakyti, priimti, prašom valgyti.
15. Kai tenka rinktis,
prašom, prašome
ar prašau vartoti, pirmenybę reikia teikti
suprieveiksmėjusiam prašom, nes jis nei asmens, nei
skaičiaus nerodo, tinka kreipiantis ir į vieną žmogų, ir į
kelis.
16. Didelė klaida, kai prašom
vartojamas kaip įterpinys ir prie jo šliejama asmenuojamoji
forma; prašom, prašau vartojame tik su bendratimi!
Parodykite, prašom, (= Prašom parodyti)
šį laikrodėlį.
Prašom, pasakykite (= Prašom pasakyti),
koks vedėjo telefono numeris.
Nurodykite, prašom (= Prašom nurodyti),
į ką man kreiptis.
17. Labai mandagūs, kartais nuolankūs
kreipimosi žodžiai yra prašyčiau, prašytume. Šiuos
žodžius dera vartoti pareiškimuose, prašymuose, kalbant su
aukštesnes pareigas užimančiais ar nepažįstamais žmonėmis.
18.
Dėkojame žodžiais ačiū,
dėkui. Norėdami dėkojimą sustiprinti, prieš šiuos
žodžius dedame prieveiksmius labai,
nuoširdžiai, didžiai.
19. Netinka labai nukelti po ačiū:
ačiū labai (= labai ačiū), sakyti žodžių junginio
iš visos širdies.
20. Nedera intensyvaus dėkojimo reikšti
jungtuku ir sujungtais dviem tais pačiais prieveiksmiais.
Labai ir labai (= Labai labai)
ačiū!
Nuoširdžiai ir nuoširdžiai (= Nuoširdžiai
nuoširdžiausiai) dėkui!
21. Prašymo ir dėkojimo žodžiai prašom,
ačiū, dėkui yra jaustukai. Giminėmis, skaičiais ir
linksniais jie nekaitomi, todėl prie jų negalime šlieti
būdvardžių didelis, nuoširdus, didžiausias, nuoširdžiausias.
Prie jų gali būti prišliejami tik prieveiksmiai
labai, nuoširdžiai, nuoširdžiausiai.
Nuoširdus prašom (= Nuoširdžiai prašom)
mūsų nepamiršti, užsukti kada į svečius!
Gydytoja, didelis (= labai labai)
Jums ačiū už rūpesčius!
22. Nevartojame iš rusų nusižiūrėtos dėkojimo
formos su tarti ir būdvardžiu prie
ačiū.
Visų vardu tariame lietuvišką ačiū (=ačiū)
už turiningą vakarą!
Tariame lenkišką ačiū (=ačiū) už
pagalbą nukentėjusiems nuo potvynio!
|