1. Atpratome už paslaugas sakyti ačiū, ypač ten, kur tos paslaugos teikiamos ne vienam klientui, bet visam būriui žmonių, o per dieną net keliems šimtams. Pasičiumpame išvalytus ar išskalbtus drabužius, skalbinius, sutaisytus batus, nusipirktą daiktą – ir pro duris! Nei ačiū, nei išgrauš – kaip sakydavo mūsų seneliai. Argi taip sunku tarti tokį trumpą žodelį ačiū arba dėkui?! Ypač ankstesnį rytą, kai mažiau klientų.

Atiduoda mums ateljė pasiūtą kostiumą. Atsiimdami tariame ačiū ir čia pat apžiūrime, pasimatuojame. Jei randame ką taisytina, mandagiai pasakome. O jeigu siuvėjo darbas tikrai puikus, vertas pagyrimo, jei kostiumas kaip nulietas, – kodėl mums neišreikšti pasitenkinimo, pasigėrėjimo, kodėl nepadėkoti dar kartą?! Tik jau gražesniais, nuoširdesniais žodžiais: labai ačiū!  labai labai dėkui!  nuoširdžiausiai dėkoju!

Daugiau padėkos žodžių reikia ir mūsų kasdieniame buitiniame gyvenime. Užtvindytas štai po lietaus takelis, telkšo balutė. Kažkieno gera ranka patiesė lentą. Jau keli koją žengti ta lenta, o iš kito galo vyriškis bepradedąs žingsniuoti. Jis mandagiai atšoka atgal ir praleidžia tave – moterį. Nejaugi pranyrinsi pro jį nepadėkojusi?! Atidaro mums vyriškis duris, leidžia pirma įeiti ar išeiti ir dar palaiko, kad neužkliūtume (ypač su nešuliais), – ar visada padėkojame?! Užleidžia mums vietą autobuse, troleibuse, ypač tolimesnėje kelionėje, – ar neužmirštame mandagiai tarti ačiū?!

Už moteriai siūlomą sėdimą vietą turėtų padėkoti ne tik pati moteris, bet ir ją lydintis vyriškis.

Net ir tada, kai siūloma vieta nežadama pasinaudoti, vis tiek reikia tarti padėkos žodį: ,,Ačiū! Aš tik vieną stotelę tevažiuosiu“. Panašiai dėkingumą reiškiame ir kai siūlo mums kas užkąsti. Dėkojame siūlymą priimdami (,,Ačiū!“ Ir sėdamės prie stalo) ir jo atsisakydami: ,,Ačiū! Ką tik su draugais pietavęs“.

2. Padėkai reikšti turime du žodžius: ačiū ir dėkui.

Abu žodžiai vartojami ir šnekamojoje, ir bendrinėje kalboje; juos laikome absoliučiais sinonimais. Žodis ačiū yra skambesnis, bet dėkui yra parankesnis tuo, kad turi daugiau vedinių: padėka, dėkoti, dėkingas.

Padėką galime reikšti ne tik jaustukais ačiū, dėkui, bet ir veiksmažodžiu dėkoti, veiksmažodiniu junginiu esu dėkingas. Veiksmažodžiu ar veiksmažodiniu junginiu reiškiama padėka mandagesnė, pagarbesnė negu jaustukais ačiū, dėkui. Prie veiksmažodžio dažniausiai dar pridedamas prieveiksmis: nuoširdžiai (nuoširdžiausiai) dėkoju. Pasakymas nuolankiai dėkoju dabar nemadingas, pasenęs, primenantis baudžiavos laikus.

Prie būdvardžio dėkingas tinka prieveiksmis labai ar nepaprastai. Pasakymais esu labai dėkingas, nepaprastai dėkingas – gražiai, mandagiai, pagarbiai išreiškiama didelė padėka. Vienas būdvardis dėkingas (be veiksmažodžio būti formos) lietuviškai reikšti padėkai netinka, nors pasitaiko išgirsti taip dėkojant. Pavyzdžiui, grąžindamas paskolintą knygą studentas sako: Dėkingas! Už nupirktus produktus kaimynė taria: Dėkinga! Abiem atvejais geriau įprastinis dėkui.

Didelei padėkai reikšti tinka ilgesni pasakymai: Visų gyvenimą būsiu dėkingas. Taip esu dėkingas, kad nesurandu žodžių. Nežinau nė kaip beatsidėkoti...

Mandagumo papročiai reikalauja tarti padėkos žodį ir tais atvejais, kai draugas ar šiaip artimas žmogus, kartais ir vyresnis, visų gerbiamas asmuo pasiteirauja, kaip gyvename, ar sveiki, kaip sekasi darbai. Atsakymą visuomet turime pradėti padėkos žodžiu: Ačiū (dėkui), gerai! Ačiū, šiaip taip krutu (liaudiškas pasakymas)!

O kaip mandagiausia atsakyti, kai kas nors mums taria padėkos žodį?

Kai seniau kaimai dar nebuvo išskirstyti vienkiemiais, grįžę iš pirties šeimos nariai ir kartu maudęsi kaimynai dėkodavo šeimininkei: Ačiū už šilumą! Šeimininkė atsakydavo: Į sveikatą! Palaikytinas paprotys! Ir miestiečių šeimos turėtų iš mažens pratinti vaikus, išsimaudžiusius vonioje, padėkoti motinai: Ačiū už šilumą! Motina gali savaip atsakyti: Kad tik būtum sveikas!

Nemažai yra atvejų, kai dėkojančiam nieko nereikia atsakyti. Pavyzdžiui, pranešėjas baigė skaityti paskaitą. Susirinkimo pirmininkas dėkoja visų dalyvių vardu. Tą padėką pranešėjas priima tylėdamas.

Šia proga norėtume priminti, kad paskaitininkai, baigdami kalbėti, nebūtinai turi dėkoti klausytojams už dėmesį. Ačiū už dėmesį virto įkyria formule! Dar keisčiau, kai prelegentas tą formulę sutrumpina, burbteli tik vieną ačiū! Vadinasi, jis pats sau padėkoja! Bent jau ta padėka turėtų būti išreiškiama nors kiek kūrybiškiau: Dėkoju kantriems klausytojams. Baigus paskaitą, užtenka tik nusilenkti klausytojams.