Dvitaškis yra aiškinamosios reikšmės ženklas, dedamas tarp tokių sakinio atkarpų, kurios susietos ryškaus, bet ramaus aiškinimo ryšiu.

1. Dvitaškiu nuo prieš einančių žodžių skiriamos aiškinamąją reikšmę turinčios išskaičiuojamosios sakinio dalys.

1.1. Dvitaškis dedamas po apibendrinamųjų žodžių prieš kelias aiškinamąsias vienarūšes sakinio dalis.

Eglė susilaukė trijų sūnų: Ąžuolo, Uosio ir Beržo.

Du senu buvo Pagirių sodžiuje: Grainio liepa ir skerdžius Lapinas.

Saulė patekėdama nužiburiavo visą pasaulį: pastogių varvulius, tvoras ir laidarą.

Pastaba. Jei po apibendrinamųjų žodžių einančios sakinio dalys yra ne sakinio pabaigoje, po jų dedamas arba kablelis, arba brūkšnys.

Trys vaikučiai: du berniukai ir mergytė baltu kaspinėliu kasytėse, šliejosi prie tėvo.

Viskuo: kalba, laikysena, išvaizda – jis buvo labai paprastas.

1.2. Jei po apibendrinamųjų žodžių dar yra jungiamųjų žodžių, prieš jungiamuosius žodžius dedamas kablelis, po jungiamųjų žodžių – dvitaškis.

Šiemet mūsų turistai aplankė nemaža įdomių Lietuvos vietų, kaip antai (arba būtent): Anykščius, Palangą, Kauno marias.

Liaudies dainose apdainuota daugelis mūsų medžių, pavyzdžiui: ąžuolas, beržas, klevas, liepa, ieva.

1.3. Prieš pabrėžtą ir kokiu nors būdu išryškintą (raidėmis ar skaičiais sužymėtą, iš naujos eilutės pradedamą) išskaičiavimą dvitaškis dedamas ir tada, kai prieš išskaičiavimą apibendrinamųjų žodžių nėra.

Mokyklos sanitarinis postas:

a) rūpinasi mokyklos, sporto salės, valgyklos, mokyklos aplinkos sanitarine būkle;

b) žiūri, kad mokiniai laikytųsi asmens higienos taisyklių;

c) teikia pirmąją medicinos pagalbų.

2. Dvitaškis dedamas tarp bejungtukio sakinio dėmenų, kai pradžioje pasakytą mintį paaiškina ar paremia tolesnis dėmuo.

Laumių pranašavimai išsipildė: mergaitė buvo graži, dora, maloni ir išmintinga.

Antanukui nesinorėtų keltis: taip šilta ir jauku gulėti lovoje.

Atsidūsta žmogus: jei nėra šalia Nemuno, tai ir mūsų nėra.

Pastaba. Dvitaškis dedamas ir tokiuose sakiniuose, kur sakinio dėmuo aiškina atskirus žodžius.

Kaip gaidžiai: dienų pešasi, o naktį ant vienos laktos tupi.

Ne veltui sakoma: daug rankų didžią naštų pakelia.

Gerai sako: su vilku nei arsi, nei akėsi.

Ak, kad čia būtų Dočys, pasakytų: bent sykį tu verkusi liaukis.

4. Dvitaškis dedamas po tokių autoriaus žodžių, kurie rodo toliau būsiant tiesioginę kalbą.

Šeimininkė parvežė iš miesto elementorių savo sūnui ir duodama pasakė: ,,Na, Kazeli, mokysimės skaityti“.

Baigus jam griežti, karalaitė sako:

– Muzikante, gal būtum toks geras ir man savo žiedą parodytum.

– Teisybė, – pritarė Lankutienė ir pasiteiravo: – O Vilko Martynas?

5. Po autoriaus žodžių, įterptų į tiesioginės kalbos sakinį, dvitaškis dedamas, jei autoriaus žodžiai yra tokioje vietoje, kur ir be jų turėtų būti dvitaškis.

– Nėra baimės, kad lytų, – tęsė Jonelis: – mūsų rugeliai suvežti, šienelis suvalytas.