Žodžio leksinių reikšmių kitimai

a) Naujų reikšmių atsiradimas

b) Reikšmių nykimas

c) Reikšmių siaurėjimas ir platėjimas

a) Naujų reikšmių atsiradimas

Ypač dažnai žodžiai įgyja naujų reikšmių dėl vieno daikto ar reiškinio pavadinimo perkėlimo kitam daiktui ar reiškiniui žymėti.. Pavyzdžiui, kai žodžiu nosis, iš seno turėjusiu ,;uoslės organo reikšmę“, buvo pavadinta laivo priešakinė dalis, tada šis žodis įgijo naują perkeltinę „laivo priekio“ reikšmę (plg. Visa laivo nosis jau surūdijusi). Arba kai plunksna imta vadinti ne tik paukščio raginę ataugą, bet ir metalinę rašymo priemonę, ir laikrodžio spyruoklę, tada šis žodis praturtėjo net dviem naujomis leksinėmis reikšmėmis.

Tiek metaforinio, tiek metoniminio pavadinimų perkėlimo atvejų, lemiančių naujos leksinės reikšmės atsiradimą, gali būti labai įvairių. Iš metaforinių ypač dažnas yra pavadinimų perkėlimas pagal denotatų formos panašumą, pvz.: bato liežuvis, kibiro ausis, kelio alkūnė, barzdoti pušynai; angl. a head of cabbage; vok. der Kopf vom Kohl; pranc. la tete de chou „kopūsto galva“ ir kt. Neretai perkeliami pavadinimai taip pat pagal denotatų sukeliamo garso panašumą (patrankos loja, pjūklai žviegia, vėjas staugia, žiogelis griežia), pagal denotatų spalvos panašumą (kruvinas dangus, sidabriniai plaukai, sidabrinės akys „žvaigždės“), pagal denotatų atliekamų funkcijų panašumą (automatinė plunksna, Žemės palydovas, miško sanitarai „skruzdės“). Nemažai pasitaiko, ypač beletristinėje kalboje, pavadinimų perkėlimo atvejų ir pagal denotatų sukeliamo įspūdžio ar šiaip įvairių asociacijų panašumą (gilios mintys, saldus miegas, šiltas žvilgsnis, aštrus žodis, gyvas reikalas).

Ne vienoje indoeuropiečių kalboje žiaurus žmogus metaforiškai pavadinamas vilku, žvėrim, gudrus bei klastingas – lape, kvailas – asilu, avinu, kovingas – liūtu, begėdis ar nemandagus – kiaule. Toks pavadinimų perkėlimas yra susijęs jau su vidinėmis denotatų ypatybėmis, remiasi vidinių ypatybių panašumu.

Būdingesnieji metoniminio pavadinimų perkėlimo atvejai yra tokie: a) patalpa vietoj talpinamojo (salė ūžė, Alytus džiūgavo), b) autorius vietoj kūrinio (perskaičiau Puškiną, klausiausi Bethoveno), c) priemonė vietoj veiksmo (diržas moko, degtinė žudo), d) medžiaga vietoj gaminio (išlupo auksą „auksinius dantis“, prisipirkau krištolo) ir e) ypatybė vietoj asmens (vaikščioja tikra išmintis, jaunystės nuodėmės).

Specifinis metoniminio pavadinimų perkėlimo atvejis yra sinekdocha. Tai pavadinimo perkėlimas, paremtas kiekybės santykiais. Ryškiausios sinekdochinio perkėlimo rūšys – dalis vietoj visumos (lot. pars pro toto) ir visuma vietoj dalies (lot. totum pro parte). Pirmosios rūšies pavyzdžiai: Ateina fakulteto galva. Nenoriu maitinti svetimo pilvo; angl. farmhand „fermos darbininkas“; vok. Schlafmütze „miegalius“; pranc. un coeur d'or „puikus žmogus“. Čia kurios nors kūno ar aprangos dalies pavadinimai (galva, pilvas, hand, Mütze, coeur) vartojami visam žmogui apibūdinti. Antrosios rūšies pavyzdžiais gali eiti: liet. Kiaulė tvarte dvokia, stale kvepia (patarlė); vok. die ganze Welt klatschte „visas pasaulis plepėjo“. Pastaruosiuose pavyzdžiuose, priešingai negu ankstesniuose, visumą (kiaulė, Welt) reiškiantys pavadinimai vartojami vietoj tam tikros dalies (kiaulė – vietoj „kiaulienos patiekalo“, Welt – vietoj „eine Gruppe von Menschen“).

Tačiau naujų leksinių žodžio reikšmių atsiranda ne tik perkeliant vieno denotato pavadinimą kitam, bet ir perimant kokią nors atitinkamo svetimos kalbos žodžio reikšmę. Pavyzdžiui, lietuvių vystyti seniau tereiškė tiktai „vynioti, supti į vystyklus“, o nuo XX amžiaus pradžios jis imtas vartoti ir „plėtoti, rutulioti“ reikšme. Pastarąją reikšmę šis veiksmažodis įgijo, nusižiūrėjus į kitų kalbų atitinkamų veiksmažodžių reikšmes (plg. rusų развить „leisti išaugti, išsiplėtoti“, vok. entwickeln „išplėtoti“). 

Manoma, kad dėl anglų house semantinės įtakos ir vokiečių Haus „namas“ įgijęs naują – „parlamento rūmų“ reikšmę (plg. Abgeordnetenhaus „atstovų rūmai“, Oberhaus „lordų rūmai“, Unterhaus „žemieji rūmai“), o prancūzų esprit „dvasia“ paveikęs vokiečių Geist reikšmes tokiuose junginiuose, kaip Geist des Jahrhunderts (< esprit du siecle) „amžiaus dvasia“, schöner Geist (< bel esprit), schöpferischer Geist (< esprit createur).

Naujų leksinių reikšmių, kaip minėta, atsiranda ir tuomet, kai kuri nors žodžio reikšmė (pagrindinė ar šalutinė) sukonkretinama arba suabstraktinama. Ryškus sukonkretinimo pavyzdys lietuvių kalboje – veiksmažodiniai daiktavardžiai su priesaga -imas, pvz.: arimas, klojimas, palikimas, pylimas, vertimas, vežimas. Nemaža tokios rūšies daiktavardžių, iš pradžios turėjusių tiktai abstrakčią reikšmę (reiškusių veiksmo procesą), ilgainiui įgijo ir konkrečią reikšmę (ėmė žymėti veiksmo vietą, rezultatą ir kt.). Todėl šalia pirmykštės abstrakčios arimo reikšmės „žemės purenimas arklu“ atsirado ir konkreti „suarto lauko“ reikšmė, šalia abstrakčios klojimo reikšmės „ko nors tiesimas ant žemės“ atsirado ir konkreti „pastato, kuriame klojami javai, kluono“ reikšmė ir t. t.

Priešingas reiškinys – reikšmės suabstraktinimas – yra dar dažnesnis kalbose, nes jis susijęs su tolydžio vis intensyvėjančiu žmogaus abstraktaus mąstymo plėtojimusi. Leksinės reikšmės suabstraktinimo pavyzdžiais lietuvių kalboje gali eiti žodžiai grynas, pasaulis, ryšys, sverti, svarstyti ir kt. Seniau grynas reiškė „švarų, be priemaišų“, taip pat „nuogą“, o vėliau (XVI a.) šalia šių reikšmių metaforiškai įgijo ir abstraktesnę „neturtingo“ reikšmę (plg. M. Daukšos pasakymą Kiekvienas žmogus, senas, jaunas, didžturtis, grynas). Seniau pasaulis, kaip rodo šio žodžio daryba, turėjo konkrečią „vietos po saule“ reikšmę, o vėliau, naujesniais laikais, be kitų, gavo ir abstrakčią „kokių nors reikšmių srities“ reikšmę (plg. meno, mokslo pasaulis, vidinis pasaulis). Ryšys seniau taip pat turėjo konkrečias „raiščio“, „mazgo“, „ryšulio“ reikšmes, o mūsų laikais imtas plačiai vartoti ir abstrakčia „tarpusavio sąsajos, santykio“ reikšme (plg. draugystės ryšiai, kultūriniai ryšiai). Sverti ir iš šio padarytas dažninis svarstyti anksčiau, be abejonės, reiškė tik „matuoti svorį“, o naujesniais laikais pirmasis įgijo dar ir abstrakčią „lemti“ (plg. jo žodžiai mažai sveria), o antrasis – abstrakčias „mąstyti“, „vertinti“ (plg. Svarstau, ką daryti, apsvarstė disertaciją) reikšmes.

b) Reikšmių nykimas

Lengviausia leksinių reikšmių nykimą pasekti pagal įvairių epochų rašto paminklus. Antai žodis bernelis, kaip matyti iš XVI a. lietuviškų raštų ir latvių kalbos, seniau reiškė „vaiką“ (plg. M. Mažvydo katekizmo pavadinimą: Catechismvsa prasty Szadei Makslas skaitima raschta yr giesmes del kriksczianistes bei del berneliu iaunu nauiey sugulditas). Tačiau vėlesniais laikais ši reikšmė išnyko, ir berneliu imta vadinti jau „suaugusį vaikiną, jaunuolį“.

Seniau veiksmažodis dvėsti reiškė „kvėpti“ (plg. to paties Mažvydo giesmyne randamą pasakymą Dvėsė Jėzus ing apaštalus), o vėliau jis tokios reikšmės neteko ir dabar tevartojamas tik „galą gauti, mirti“ ir „alkti, badauti“ reikšmėmis. Veiksmažodis elgtis seniau taip pat turėjo dabar išnykusią reikšmę „prašyti išmaldos, elgetauti“ (plg. K. Sirvydo raštuose randamus pasakymus Aklas nekuris sėdėjo pas kelią elgdamasis, Pavargėliai sėdi elgdamiesi).

Neteko tam tikrų savo leksinių reikšmių ir žodžiai nasrai, nauda, tekėti. Kaip matyti iš daugelio XVI-XVII a. lietuviškų raštų, seniau nasrais buvo vadinamos ne tik „gyvulio, žvėries žiotys“, bet ir „žmogaus burna, lūpos“ (plg. M. Mažvydo Idant melstų griešnas žmogus nasrais, M. Daukšos Kiekvienu žodžiu, kursai išeit iš nasrų dievo). Nauda senuosiuose raštuose neretai buvo vartojamas, be kitų, dar ir „grobio“ reikšme (plg. J. Bretkūno Eš džiaugiuos iš tavo žodžio kaip didį gaunąs plėšimą, paraštėje: naudą), bet ši reikšmė ilgainiui taip pat išnyko. Veiksmažodis tekėti, be kitų reikšmių, seniau turėjo dar ir „eiti greitais žingsniais“ reikšmę (plg. M. Daukšos Pahonai ižg Persijos tekini teka, K. Sirvydo Alkanas tekėjo adunt užumuštų artimų savo), kuri dabar jau, rodos, visai išnykusi.

Anglų kalbos pasenusių ir išnykusių leksinių reikšmių pavyzdžiu gali eiti veiksmažodžio to delve reikšmė „kasti“ (dabar šis veiksmažodis vartojamas „raustis, knaisiotis knygose, dokumentuose“, taip pat „staigiai leistis žemyn“ reikšmėmis). Pasenusi taip pat būdvardžio quick reikšmė „gyvas, turintis gyvybę“ (dabar tiek šnekamojoje, tiek literatūrinėje kalboje plačiai tevartojamas „greito, vikraus, guvaus“, be to, „nuovokaus“ ir kt. reikšmėmis).

Prancūzų kalbos žodis moine senais laikais reiškė „vienišą“, o viduramžiais šis žodis įgijo „vienuolio“ reikšmę, kuri ilgainiui visiškai išstūmė senąją. Neteko savo senovinės reikšmės ir prancūzų žodis pelerin, kuris kadaise reiškė „svetimšalį“ (plg. lot. peregrinus „svetimas, svetimos šalies“), o paskui gavo „maldininko“ reikšmę.

c) Reikšmių siaurėjimas ir platėjimas

Su naujų reikšmių atsiradimu ir senų nykimu glaudžiai yra susijęs ir leksinių žodžio reikšmių siaurėjimas bei platėjimas. Siaurėjimas – toks procesas, kai žodis, anksčiau turėjęs bendresnę reikšmę, palaipsniui įgyja mažiau bendrą reikšmę. Šiame procese sumažėja žodžiu reiškiamos sąvokos (designato) apimtis, bet praturtėja jos turinys, nes susiaurėjusi reikšmė būna konkretesnė.

Dabartinėje lietuvių kalboje siauresnę reikšmę turi žodis karininkas. J. Bretkūno raštuose (XVI a.) šis žodis reiškė „karo žmogų, karį“, o mūsų amžiuje jis imtas vartoti tiktai siauresne – „tam tikrą aukštesnį laipsnį turinčio kario“ reikšme. Gira, kaip rodo šio žodžio kilmė (plg. gerti) ir K. Sirvydo žodynas, kur jis pateiktas prie lenkiškų kwas ir picie atitikmenų, seniau reiškė „gėrimą“ apskritai, o dabar tereiškia tik „tam tikrą rūgštų gėrimą“. Kranklys, kaip matyti iš darybos (plg. krankti), seniau tereiškė „tai, kas krankia“, o vėliau ši reikšmė susiaurėjo, ir juo imta vadinti „krankiantį paukštį, juodvarnį“. Sloga, sprendžiant iš šio žodžio kilmės (plg. slėgti, slogti) ir iš senųjų raštų (plg. M. Mažvydo Slogą uždeda mums), anksčiau turėjo „slėgimo, sunkenybės, naštos“ reikšmę, o ilgainiui iš jos išriedėjo siauresnė „tam tikros ligos – nosies gleivinės uždegimo sukelto sunkumo“ reikšmė.

Žodžio leksinės reikšmės siaurėjimo priešybė yra jos platėjimas. Platėjimas – toks procesas, kai žodis, anksčiau turėjęs mažiau bendrą reikšmę, palaipsnini įgyja bendresnę reikšmę. Šio proceso metu padidėja žodžiu reiškiamos sąvokos apimtis, bet susiaurėja jos turinys, nes praplatėjusi reikšmė būna abstraktesnė.

Populiarus praplatėjusią reikšmę turinčio lietuvių kalbos žodžio pavyzdys – bičiulis. Šis žodis, kaip rodo jo daryba, seniau reiškė „bendras bites turintį žmogų“, o vėliau jis įgijo platesnę „artimo draugo“ reikšmę. Žodis stalius seniau, matyt, turėjo „stalų gamintojo“ reikšmę, iš kurios paskui išriedėjo platesnė „baldų meistro“ reikšmė. Apginkluoti anksčiau tereiškė „aprūpinti ginklais“, o dabar jis greta šios turi ir platesnę „aprūpinti ką kuo nors“ reikšmę (plg. apginkluoti technika, žiniomis, patyrimu ir t. t.).

Klausimas seniau tereiškė tik „kreipimasis laukiant atsakymo“, o dabar, be šios, vartojamas ir platesne „problemos“ reikšme (plg. sunkus klausimas, svarstomas klausimas). Platesnių reikšmių mūsų laikais įgijo dar bruožas, pamatas, priemonė ir daugelis kitų lietuvių kalbos žodžių.

Platesnę reikšmę dabar turi ir anglų kalbos žodžiai to arrive, dog. Pirmasis, kaip skolinys iš prancūzų arriver (šis savo ruožtu yra kilęs iš lotynų adripare: ad „prie“ + ripa „krantas“), kadaise galėjo reikšti „prisišlieti prie kranto“, o vėliau tiek prancūzų, tiek anglų kalboje įgijo platesnę „atvykti“ reikšmę. Antrasis žodis – dog seniau (dar vidurinėje anglų kalboje) reiškė „grynaveislį šunį“, o dabar tereiškia apskritai „bet kokį šunį“.

Siaurėti ar platėti gali tiek pagrindinė žodžio reikšmė, tiek šalutinės. Be to, siaurėjimo/platėjimo rezultatas gali būti arba ankstesnės reikšmės visiškas išnykimas ir įsigalėjimas naujesnės (siauresnės ar platesnės), arba tam tikrą laiką trunkanti ankstesnės reikšmės koegzistencija su naująja. Pavyzdžiui, gira, bičiulis ilgainiui visiškai neteko savo pirmykščių reikšmių ir jų vietoj įgijo naujas, o kranklys, apginkluoti, klausimas išlaikė ankstesniąsias (kranklys dar ir dabar pavartojamas krankiančiam, kosinčiam žmogui pavadinti, apginkluoti – „aprūpinti ginklais“, klausimas vartojamas „kreipimosi laukiant atsakymo“ reikšme).