|
Sinekdocha
Kiekybės ryšys.
Atskira metonimijos rūšis yra žodžiai, vartojami perkeltine
reikšme, remiantis kiekybiniais daiktų bei reiškinių
santykiais.
Štai P. Vaičaitis prašo
paukštelio: Tenai mamelę nuraminki, palinksmink baltą
galvą jos ...
Maironis kalba: Žilo
plauko sveikas protas, prieš pagundas apšarvotas.
B. Sruoga sako: Dievų
miškas toli buvo nuo pašalinių akių ir ausų.
Čia kūno dalimis: balta
galva, akimis, ausimis pakeičiamas visas žmogus.
Užuot sakius valgio,
namai, alus, vartojama tų daiktų dalis: riekė, kertė,
puta:
Ar daug žmogui reikia?
Tik duonos riekės, tik vandenio tyro, tik savo
kertės.
Viduriai gurgžda,
linksmos putelės užgėrus.
Žodis, reiškiantis
aprangos reikmenį, sinekdochiškai vartojamas vietoj veikėjo:
Vyrai, ar gražu? gėdino balti perkakliai ir batai
iš užpakalio, kurių buvo mažuma, bet naginės ir
klumpės, supdamos viršaitį, atsakė: Patys jį
išrinkome, norime vėtome ir mėtome.
Rūšis dažnai pakeičia
giminę:
Šaltis išrašys languos
tulpes, ramunes... (S. N.)
Urvikis tvirtai
nusprendė susikalti šiek tiek litų ir taip pat išdumti į
Ameriką.
Čia tulpės, ramunės
vartojamos vietoj gėlių, litai vietoj pinigų.
Taip K. Donelaitis vietoj jaučių sako laukis su
dvyliu: Kad tavo laukis su dvyliu tau padeda dirbti...
Metonimijas, kur žodis
vartojamas perkeltine reikšme, remiantis kiekybės santykiais,
vadiname sinekdochomis.
Labai dažna sinekdocha
vienaskaita vietoj daugiskaitos:
Vei, kaip kurmiai, šen
ir ten vartydami žemę, jus daržovę sėt į daržą ragina bėgti.
Neužmirštamos tėviškės
naktys rasotos su šlamėjimu žiedo, su lapo šerkšnu.
Nuo dulkių vyšnią ir
avietę neplaus griaustinis su lietum.
 |
