Metafora
Metafora yra toks
tropas, kurio reikšmės perkėlimo pamatą sudaro vienoks ar kitoks
daiktų panašumas: išvaizdos, spalvos, padėties, vertės ir kt.
Du ežerėliai tvokso,
tarp jų kalnas riogso.
Du ratu pagiryje stovi.
Šiose mįslėse
ežerėliais vadinamos akys, kalnu nosis, ratais
ausys, giria plaukai. Ryšio tarp sąvokų (akies ir
ežero, nosies ir kalno ir kt.) čia nėra teesama daiktų
panašumo.
Kiekviena metafora yra tam
tikras palyginimas. Tačiau čia tepasakomas vienas lyginimo
narys: su kuo lyginama (su ežeru, kalnu, ratu), o kas lyginama
nutylėta. Nutylėtąjį narį atkuria mūsų vaizduotė. Metafora
visuomet esti dviejų vaizdų suma: žodžiu pasakyto ir suvokiamo.
Išvaizdos panašumas:
Tikt dyvai žiūrėt,
kaipo barzdoti pušynai su savo kuodais garbanotais visur
pasirodo...
Kai krūpteli dangus,
kada griaustinis trankos, žaibų botagai smogia naktį aklą, tai
krūpteli kartu ir tavo kraujas...
Ji žvalgėsi tolyje, kur
kuproti debesys rėmėsi į jūrą.
Spalvos panašumas:
Daug kartų baltasis
sniegas pražildė kalvas...
Aidi kruvino putino
krūmuos girios strazdo prislopus daina.
Bulvienojuos jau kvepia
ruduo, ir liepsnoja šalikelėj klevas.
Garso panašumas:
Vaivorykštė apvainikavo
naujakurių žemę, kuri šnekėjo, murmėjo ir godžiai rijo vandenį.
Padėties panašumas:
Oškit, žalios pušys,
oškit, aukštos pušys,
Tiems, kur ilsisi prie
jūsų kojų.
Ar obelaitės tėviškės
soduos
Galvas baltąsias vis
panarinę?
Veiksmo vyksmo ir
būsenos panašumas:
Lėkė du varnai prieš
vėją, juodu yrėsi lėtai.
Ūmai aš pamatau, kaip
blyksteli šviesus žuvies pilvas ir užverda vanduo.
Kartais jis prieidavo
vieną kitą viensėdį su prie žemės prisigūžusiomis trobelėmis ir
iškilusia šulinio svirtimi.
Jausmo panašumas:
Iš po juodų
užgriuvusių antakių į jį žiūrėjo šaltos, dygios akys.
Ko gi
man, skausme, degini galvą, ko gi taip skaudžiai širdį badai!
...Ir gera pasidarė,
kai vėsus vėjūkštis įlindo pro antį po jo marškiniais, paglostė
kūną.
Funkcijos panašumas:
Mokytojas ilgai tyli,
lyg svarstydamas, kokių gi vaistų duoti šitam nenuoramai
išdykėliui.
Vertės panašumas:
Iš šiaudų išėjęs, o
šieno nepavijęs.
Jau tu, Pranuk, savo
galvos ant mano puodynės nemainytum!
Šioji metafora dažniausiai
esti drauge ir perdėjimas, atseit, ir hiperbolė.