Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

 Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

                                                                 M. Mažvydas

 

 

 

 

 

 

Žodžiai ir posakiai, klausimais nesusiję su sakiniu

 

Ne visi savarankiški žodžiai, kurie sudaro sakinį, atsako į sakinio dalių klausimus. Tokie žodžiai yra kreipiniai (Pabūk, Laurynai, vienas. Birute, kur tu?), įvairūs įterpiniai (Dabar mano pilve, anot senojo Alaušo, žarna žarnon lindo. Čia, matyt, daržo būta.). Panašias funkcijas atlieka ir jaustukai, teigiamieji ar neigiamieji žodžiai. Paprastai jie išskiriami ar atskiriami skiriamaisiais ženklais.

Tiesiogiai gramatiškai nepriklausantys žodžiai įeina į vientisinio sakinio sudėtį ir vienaip ar kitaip jį modifikuoja. Tai tartum pašalinės pastabos, kuriomis pasakytoji mintis vertinama iš šono (dažniausiai subjektyviai), nurodoma, kam ji skiriama ir visa kita. Šie žodžiai tariami skirtinga intonacija: arba silpniau bei greičiau (Jis, galimas daiktas, neateis.); arba stipriau (Jonuk, eik namo.), nuo kitų žodžių atskiriami pauzėmis.

Jaustukai prisišlieję prie sakinio, jam suteikia emocinį-ekspresinį atspalvį. Jie dažnai esti daugiareikšmiai.

Oho-ho, Jurgiukas. A, tu... Ak, tas karas, karas. Labą dieną, bičiuli! gražu, dievaž, gražu! Ai, skauda! Ai ai ai, gražumėlis arklio!

Teigimo (taip) ar neigimo (ne) žodžiai (teiginiai, neiginiai) pasakomi sakinio pradžioje. Jais dažniausiai patvirtinama ar paneigiama klausiamojo sakinio informacija: – Ar jau baigėte darbą? – Taip, jau baigėme. Ne, nelinksma prisiminus, dievaži! Ne, čia jau per daug! 

Šie žodžiai vartojami ir vieni: – Ar čia patinka? – Taip. Tada jie atstoja sakinį.

Kartais čia priskiriami ir išvadiniai žodžiai, tačiau jie daug kuo skiriasi. Šiais žodžiais (ir tiek, ir gana, ir viskas) pabaigiamas sakinys, lyg rodoma, kad sakomoji mintis yra galutinė ir nepakeičiama (Pasakiau, ir viskas!); be to, čia justi ir kiti reikšmingi atspalviai: Daržai seniai padiegti, o neauga, ir gana (t. y. nieko nepadarysi, vis tiek neauga); Kitu atveju jis būtų drauge su seniu pasijuokęs, ir viskas (t. y. tuo ir būtų baigęsi); Pasakė – ir jau! (t. y. jau viskas baigta); Braškame, ir tiek (t. y. ko norėti). Šie sakiniai artėja prie sudėtinių, nes išvadiniuose žodžiuose jaučiama predikacija, plg. Aš irgi ten buvau, ir sveikas.