Kreipinys
Žodis arba
žodžių junginys, kuriuo kreipiamės į asmenį ar daiktą, vadinasi
kreipinys.
Kreipiniai
reiškiami daiktavardžio šauksmininku. Jie gali būti išplėsti
derinamaisiais ir nederinamaisiais pažyminiais, priedėliu.
Kas tu esi,
žmogau, ir kur tu keliauji?
Vakarinio
dangaus šviesoje koks gražus tavo veidas, gimtine!
Ei, žemėtos
šaknys, kaip tamsoj jūs matot?
Skambėkit,
rytmečio gatvės, skambėkit! Skambėkit, bažnyčių varpai,
skambėkite, bokštai!
Jūra, bičiule
šaltoji, liaukis man širdį kamuoti.
Laba diena,
pone Pumputi.
Kur skubi,
paklydęs laive?
Kreipinys gali
būti išreikštas ir daiktavardiškai pavartotu įvardžiuotiniu
būdvardžiu.
Brangioji, tu
esi angelas.
Mieloji mano,
šeimininkė čia esu aš, Katrė Žaliūgienė.
Kreipinys gali
būti sakinio pradžioje, viduryje ir gale.
Žmogau, aš žemėj atradau įmintas tavo pėdas.
Nutūpk, dagili, ant mano delno.
Amžiais tu šlamėsi, šilkalapi uosi.
Įsidėmėtina, kad netaisyklinga kreiptis daiktavardžio
vardininku. Sakome
Mokytojau, aš
jau parašiau,
o ne
Mokytojas, aš
jau
parašiau;
Eime,
Sauliau,
o ne
Eime, Saulius
ir t.t. (Žr.
Kreipinys, mandagumo
raiška)
Taip
pat įsimintina, kad tie moteriškosios giminės daiktavardžiai,
kurių vardininkas kirčiuojamas galūnėje, šauksmininke kirtį turi
kamiene:
Irena
(vard.)
Irena
(šauksm.);
Aldona
(vard.)
Aldona
(šauksm.) ir t. t.
Kreipiniu ne tik kreipiamės į asmenį ar daiktą, bet dažnai
pasakome ir savo požiūrį į jį. Mažybiniais, maloniniais
daiktavardžiais išreikšti kreipiniai rodo, kad asmenys, daiktai,
į kuriuos asmuo kreipiasi, yra jam artimi, brangūs. O
menkinamąją ar niekinamąją reikšmę turinčiais daiktavardžiais
kreipiamasi į tuos, kurie neigiamai vertinami.
Dukryte, eik į savo kambarį ir ruošk pamokas.
Jaunų dienų mieli draugai, atėjo laikas atsiskirti.
Ne tavo reikalas, kvailas pone, domėtis, kas mano širdy.
Tu, nenaudėli, dėl ko taip iškeli nosį?
Tylėk, gyvatės liežuvi!
Tuoj perskelsiu teutonišką makaulę.
Kreipiniai
sakinyje skiriami dažniausiai kableliais.
|