Svarbesniosios stilistikos sąvokos

a) Stilius

b) Stilistinė reikšmė

c) Ekspresyvumas

a) Stilius

Stilius egzistuoja tik tekste, o tekstas yra kalbos akto realizacija, todėl, norėdami suprasti stiliaus esmę, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra kalbos aktas. Bendrais bruožais ji išreiškia šia schema:

Kalbantysis arba rašantysis asmuo (autorius) savo mintis apie kokius nors tikrovės reiškinius, požiūrį į juos išreiškia kalba ir praneša kitam asmeniui ar asmenims (adresatui), t. y. sukuria sakytinį arba rašytinį tekstą. Teksto kalbos savitumas ir yra stilius. Tokia gali būti bendriausia stiliaus sąvoka.

Stilius pirmiausia pasireiškia kalbos priemonių atranka. „Klausimas Kaip pasakyti?, įsisąmonintas jis ar ne, lemia kiekvieno dabartinio žmogaus kalbinę veiklą“. Vadinasi, kalbos turtingumas sudaro stiliaus pamatą. Autorius renkasi iš visų tų kalbos išteklių, kuriuos jis žino nusakyti kalbamajai tikrovei. Žvilgterėkime į žodžių ir frazeologizmų pasirinkimo išgales.

Daugeliui sąvokų išreikšti lietuvių kalboje turime po kelis ar net keliolika, keliasdešimt artimos reikšmės žodžių ir frazeologizmų. Pvz., sąvoka „mirti“ nusakoma taip: mirti, amžinai užmerkti akis, atsisveikinti su pasauliu, žūti, kristi, galvą paguldyti, galvą palydėti, galą gauti, nusikepurnėti, nusikapanoti, nusistagaruoti, nukeipti... Rašytoja Žemaitė rinkosi dar kitus frazeologizmus: Senutis jau keleri metai atsigulė į juodą žemelę („Sutkai“), Dabar senis ponas kojas pastatė („Prie dvaro“), O tu, seni, važiuok į aną svietą, čia neviliok jaunų mergų! („Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės“). Šis pavyzdys iliustruoja santykį kalbamoji tikrovė (čia – meninė tikrovė) – kalba (jos išteklių tai tikrovei nusakyti įvairumas) – skirtingi tekstai. Frazeologizmo pasirinkimą rašytojos tekstuose (vienur pasakotojo, kitur veikėjų kalboje) lėmė požiūris į kalbamąjį įvykį, emocinis santykis su juo. Emocinis kalbos tonas yra vienas iš stiliaus požymių.

Rinktis galima ne tik žodį, bet ir gramatinę formą, sakinio konstrukciją. Pvz., draudimas kalbėti gali būti išreikštas sakiniais: Nekalbėk! – Nereikia kalbėti! – Kam čia kalbėti! – Dar čia kalbėsi?! – Aš tau pakalbėsiu! O jeigu ir šiuo atveju dar žvilgterėtume į žodžių pasirinkimo išgales, rastume dešimtis konkuruojančių pasakymų: Neplepėk! – Netauzyk niekų! – Dar čia man bambėsi! ir t. t.

Antra, stilius pasireiškia pasirinktų kalbos priemonių išdėstymu: įvairi esti žodžių ir sakinių tvarka, žodis ar frazė gali būti pasakyti vieną kartą, gali būti kartojami, išraiškos priemonės gretinamos paraleliškai arba kontrastiškai. Išdėstymo būdais siekiama prasmės pabrėžimo, tam tikro kalbos ritmo, garsinio sklandumo. Vien keisdami žodžių tvarką, poezijos sakinį paverčiame proza. Poetas M. Martinaitis, lygindamas S. Nėries eilutes

Labiau mes už gyvenimą

ir jų proziškąjį perdirbinį Sakyk, kad labiau ir už gyvenimą mes mylime tėvynę, nurodo, kad kita žodžių tvarka sugriovė eiliuotos kalbos ritmą, prislopino sąskambius, liko „teisingi, bet besparniai žodžiai, tik tiesioginė jų prasmė. [...] Žodžiai čia tie patys, bet vis dėlto – kitokie!“.

Dabar stilių jau galime apibrėžti taip: tai kalbos išraiškos priemonių atranka (selekcija) ir išdėstymas (kompozicija, kombinacija) tekste. Tačiau ir šis apibrėžimas nėra visai išsamus, nes nenurodo kalbos savitumo priežasčių.

Nuo ko stilius priklauso, kas lemia kalbos priemonių atranką ir išdėstymą, t. y. kokie yra stiliaus veiksniai? Pirmasis stilių sąlygojantis veiksnys yra autorius, teksto kūrėjas. Vieno rašytojo stilius skiriasi nuo kito todėl, kad skirtinga jų psichologija (temperamentas, atminties tipas, vaizduotė ir kt.), pasaulėjauta, išsilavinimas, pasaulėžiūra, estetinė pozicija ir kt. Stiliuje susipina sąmoningai ir nesąmoningai pasirenkamos išraiškos priemonės. Teksto (ar tekstų) kalbos ypatybės, kurios vieną autorių išskiria iš kitų, sudaro individualųjį stilių. Paskaitykime:

Vėlgi buvo vasara, kai dvi savo atostogų savaites tarp Marcinkonių ir Merkinės roviau smalinguose pušynuose baravykus, stangrius ir taip gardžiai balta smiltele nubirusiais užpakaliukais, jog nei kepti jų, nei džiovinti, tiktai dėk į burną, ir jau nieko tau daugiau nebereikia. O jau tų dzūkiškų istorijų visokiausių, legendų neįtikimiausių gražumėlis, o skambumėlis tų dainų didingųjų! Kai susės tykią pavakarę skardingame Merkio krante moterėlės, baltomis skarelėmis pasirišusios, kai užlinguos viena po kitos sutartinę, kai ims rokuoti vargų vargelius, žmonelių džiaugsmą ulbuoti, tai tik aptirpsti visas, nusišypsai ir stovi, ir taip jau myli tas moterėles, ir myli Lietuvą, tėvynę savo brangią, kur tiek upių upelių, miškų ir ežerėlių, kur tokie dainingi ir tokie gražūs žmonės gyvena...

Rašoma apie Dzūkiją, bet tikriausiai supratome, kad ištraukos autorius yra kupiškėnas Juozas Baltušis. Nors jis čia vietomis kiek ir imituoja dzūką Vincą Krėvę, girdime ,,Dainavos šalies senų žmonių padavimų“ atgarsį (deminutyvai, išplėstinis periodas). Baltušį atpažįstame iš jo kūrybai būdingo lyriškumo ir švelnaus humoro, iš „giedros dvasinės atmosferos“ (V. Kubilius) ir, žinoma, iš kalbos savitumo. Jo savaip „sukirpti“ ir savaip „susiūti“ sakiniai, ypač mėgstamas pasakojimą intensyvinantis jungtukas o. Baltušio aprašymui būdinga superliatyviškumo (sustiprinimo, padidinimo) priemonių sankaupa: tautologinės samplaikos (vargų vargelius, upių upelių), ypatybės didumą rodantys deminutyvai (legendų gražumėlis, skambumėlis dainų), priesagos -ing- būdvardžiai (smalinguose pušynuose, dainų aidingųjų, skardingame krante, dainingi žmonės), veiksmo, ypatybės stiprumą, daiktų gausumą pabrėžiantys įvardžiai ir įvardiniai prieveiksmiai (tokie dainingi, taip gardžiai, taip jau myli, tiek upių). Įspūdį pabrėžia sintaksės figūros: išvardijimas (nei kepti jų, nei džiovinti; istorijų visokiausių, legendų neįtikimiausių; upių upelių, miškų ir ežerėlių), inversija (pažyminiai po pažymimojo žodžio), retorinis sušukimas, periodas su kartojamu jungtuku kai, nutylėjimas. Intensyvina aprašymą ir būsimojo laiko forma, einanti esamojo apibendrinamojo reikšme (susės, užlinguos, ims rokuoti). Įspūdžio stiprumą iškelia ir leksinės semantinės priemonės: hiperbolinanti metafora aptirpsti visas, frazė ir jau nieko tau daugiau nebereikia. Baltušis publicistas mėgsta vartoti vienaskaitos antrąjį asmenį apibendrinamąja reikšme (dėk, tau nebereikia, aptirpsti, nusišypsai). Rašytoją atpažįstame iš žodelyčių (vėlgi, ir jau, o jau, taip jau), baltušiški net priešdėliai (nubirusiais, užlinguos).

Individualusis stilius – ,,tai autoriui būdingų išraiškos priemonių visuma ir jų kartojimasis, tai minčių ir jausmų perteikimo būdas, iškylantis aikštėn žodžių atranka, jų vartosena, jungimo į sakinius ypatybėmis“ (J. Pikčilingis). Stiliaus individualumas labiausiai būdingas grožinės literatūros kūrėjams, bet savitą autoriaus balsą galima išgirsti ir publicistikoje (nagrinėtoji ištrauka – iš Baltušio meninės publicistikos), oratorių kalboje, taip pat kasdieninėje buityje, net mokslo darbuose.

Literatūros moksle individualusis stilius suprantamas kiek kitaip negu lingvostilislikoje. Grožinio kūrinio stilių sudaro ne vien kalba. Nekalbiniai stiliaus elementai yra kūrybos metodas, žanras, kompozicija, vaizdai, charakteriai. Tačiau kalba – svarbiausia stiliaus sudaromoji dalis: ja kuriami ir kiti, nekalbiniai, stiliaus komponentai. Pasiremkime stiliaus samprata, pateikta literatūros mokslininko J. Girdzijausko. „Kūrinio stilius – tai jo (t. y. ne tik kalbos, bet viso kurinio) meninis individualumas, savitumas“; „stilius – visus ir visokius kūrinio (ir kūrybos) pradus sintetinanti jėga, visus jo elementus telkiantis, organizuojantis ir paaiškinantis principas“; stilių kuria „pati sudėtingiausia išraiškos priemonė – kalba. Ta prasme stilius yra ir kalbos savybė – tiek, kiek kalba čia yra individualizuota ir kiek tas individualumas yra integruotas kūrinio turinyje“; estetinio suvokimo akte kūrinio meninis savitumas sąmonėje „pirmiausia sušvinta kaip dvasinis savitumas. Jei kūrinio stilius yra ir jo kalbos savitumas – tai ne bet koks, ne bet kuriais aspektais atskleistas. Fonetinis ar morfologinis kalbos savitumas, susijęs su poeto tarme, gali neturėti jokios stilistinės reikšmės“; meninis, stilistinis esąs tik toks kalbos savitumas, kurį lemia meninio išgyvenimo, estetinių idėjų ir emocijų specifika; „pati savaime kūrinio kalba dar nėra stilius jo menine, literatūrine (ne lingvistine) prasme. Šalia meniniu atžvilgiu reikšmingų ji visuomet turi daug fakultatyvinių ir estetiškai indiferentiškų elementų“. Beje, pati savaime kūrinio kalba nėra stilius nė lingvistine prasme: kalba tampa stiliumi, kai ją vertiname pagal funkcijas tekste.

Stiliaus individualumas yra literatūros mokslo, literatūrinės stilistikos objektas, lingvistinės stilistikos „nedomina vieno ar kito autoriaus stiliaus savitumas“ (J. Pikčilingis), ji aptaria tik stiliaus individualumo ribas įvairiose kalbos vartojimo srityse. Tradicinį teiginį „stilius – tai žmogus“, suformuluotą XVIII a. prancūzų gamtininko Ž. Biufono (de Buffon), lingvostilistika papildė taip: „stilius – tai žmogus (ir visuomenė)“. Individualusis stilius pasireiškia tam tikroje tipinėje bendravimo situacijoje, tam tikro tipo tekste. Lingvostilistikai visų pirma rūpi kolektyviniai kalbos vartojimo įvairiose bendravimo srityse įpročiai, bendrieji to vartojimo dėsningumai, tai, kas sociolingvistikos požiūriu yra „kalbinis žmogaus prisitaikymas prie visuomeninės aplinkos ir situacijos“. Kalba vartojama įvairiose srityse: kasdieninėje buityje, gamyboje, laikraščiuose, grožiniuose kūriniuose, dokumentuose, mokslo darbuose ir kitur. Tas pats žmogus vienu stiliumi šnekasi namie su artimaisiais, jau kitu rašo susirinkimo protokolą, dar kiek kitaip kalba mitinge. Visi esame pastebėję, kaip oficialioje aplinkoje ne tik suaugusiojo, bet ir vaiko kalba tampa formalesnė, raiška linksta į schemas, netenka spontaniškumo, natūralaus gyvumo ir emocingumo. Juk kaip skiriasi kalbos maniera mokinio, kai jis per pertrauką kalbasi su draugu ir kai pamokoje atpasakoja perskaityto teksto turinį!

Kiekvienas kalbos tekstas, taigi ir jo stilius, yra įvairių kalbos akto veiksnių sąveikos padarinys. Kalbos akto veiksniai kartu yra ir stiliaus veiksniai. Be autoriaus, kuris yra ne tik stiliaus veiksnys, bet ir teksto kūrėjas, ir kalbos (sistemos), sudarančios pagrindą rinktis išraiškos priemones, stilių reguliuoja dar trys kalbos akto faktoriai (žr. schemą), kuriuos galime vadinti išoriniais, nekalbiniais stiliaus veiksniais, nes jie veikia stilių ne tiesiogiai, o per autorių. Tai tikrovė, apie kurią kalbama tekste, t. y. turinys, adresatas, kuriam skiriamas pranešimas, ir komunikatyvinė situacija, kurią sudaro kalbos vartojimo sritis ir konkrečios kalbos akto aplinkybės: kalbos forma (sakytinė ar rašytinė), komunikacijos atmaina (masinė, asmeninė), kalbos parengtis (iš anksto parengta ar neparengta, spontaniška), kontaktas su adresatu (tiesioginis, netiesioginis), kalbos rūšis pagal kalbančiųjų kiekį (monologas, dialogas). Nuo to, į kurį kalbos akto veiksnį tekstas daugiausia orientuojamas, priklauso pagrindinė teksto funkcija, galiausiai lemianti stilių. Jeigu svarbiausia yra turinys, kalbamoji tikrovė, tai tekstas atlieka komunikatyvinę (pranešimo) funkciją. Kai autorius reiškia savo požiūrį, emocijas, tekstas turi ekspresyvinę funkciją. Orientacija į adresatą sudaro apeliatyvinę (kreipimosi) funkciją. Kai svarbiausia pats tekstas kaip žodžio meno kūrinys, turime estetinę (poetinę) funkciją ir t.t. Teksto funkcijos nėra izoliuotos, o glaudžiai tarp savęs susijusios. Daugelis tekstų atlieka ne vieną, o kelias funkcijas, susidaro įvairi jų hierarchija. Nemeninėje dalykinėje kalboje paprastai dominuoja pagrindinė, komunikatyvinė kalbos akto funkcija, kitos, šalutinės funkcijos, ją tik papildo. Tam tikro tipo tekstuose gali vyrauti kuri nors šalutinė funkcija ir prislopinti komunikatyvinę, pvz., estetinė funkcija poetiniuose kūriniuose.

Bendrinėje kalboje egzistuoja savotiški kolektyviniai stiliai, kalbos atmainos, besiskiriančios išraiškos priemonių atranka ir išdėstymu. Tos atmainos, priklausomos nuo kalbos vartojimo srities bei atliekamų funkcijų, vadinamos funkciniais stiliais. Dabartinėje lietuvių kalboje skiriami 5 funkciniai stiliai: mokslinis, administracinis, publicistinis, buitinis ir meninis.

Lietuviški stilių pavadinimai nėra nusistovėję. Visų vienodai vadinami tik mokslinis ir publicistinis stiliai. Administracinis stilius vadinamas oficialiuoju dalykiniu, oficialiuoju, tiesiog dalykiniu (tai kiek platesnės sąvokos negu administracinio stiliaus), buitinis – kasdieniniu buitiniu, kasdieniu, šnekamuoju, meninis – meniniu beletristiniu, tiesiog beletristiniu, grožiniu, grožinės literatūros stiliumi. Funkcinių stilių skaičių, sąvokas ir terminus bus galima pagrįstai patikslinti tik tada, kai dabartinės lietuvių kalbos stiliai bus išsamiai išnagrinėti, o kol kas bene tikslingiausia vadinti stilius dvižodžiais terminais (daugiažodžiai nepatogūs) pagal svarbiausią jų vartojimo sferą.

Funkcinio stiliaus nereikėtų painioti su konkretaus teksto stiliumi. Tekstas turi savo autorių ar autorius, o funkciniai stiliai yra visuomenės, kolektyvo, kalbančio kuria kalba, padarinys. Dažname tekste būna įvairių stilių elementų. Funkcinis stilius – ne atskiro teksto kalbos savitumas, o tokios kalbos ypatybės, kurios pasikartoja to paties tipo tekstuose ir vienos bendravimo sferos kalbą atskiria nuo kitos. Toje pačioje bendravimo srityje, toje pačioje situacijoje, tame pačiame tekste stilius kinta, jei autorius keičia teksto funkciją, paprastai sakant, jei keičiasi kalbėjimo tikslas, paskirtis, uždaviniai.

Funkcinis stilius realiai egzistuoja kaip žanrų visuma, sako rusų stilistas G. Solganikas. Pateikęs kelio nuo kalbos iki konkretaus teksto schemą: bendrinė kalba → funkcinis stilius → žanrai (arba žanrų stiliai) → kalbos kūriniai, jis nurodo: „Konkrečiame kūrinyje atsispindi bendrieji kalbos funkcinių stilių, žanrų bruožai ir rašančiojo asmens individualiojo stiliaus ypatybės“. Taigi stiliaus sąvoka yra santykinė: kalbame ir apie konkretaus teksto, autoriaus (individualųjį) stilių, ir apie funkcinius kalbos stilius, kaip kalbos atmainas, tam tikras abstrakcijas.

b) Stilistinė reikšmė

Stilistine reikšme vadinami emociniai ir funkciniai (stilistiniai) kalbos vieneto atspalviai (komponentai). Šią sąvoką pirmiausia išsiaiškinkime žodžių – leksikos vienetų – pavyzdžiais, nes kitų kalbos vienetų emociniai ir funkciniai atspalviai nėra tokie akivaizdūs, be to, menkiau ištirti.

Žodžio leksinė reikšmė yra sudėtinga struktūra. Pagrindinį žodžio turinį, jo reikšmės branduolį sudaro denotatinė reikšmė (angl. denotation „reikšmė, prasmė“). Ji dar vadinama dalykine, daiktine logine reikšme. Denotatinė reikšmė – žymimos tikrovės (denotato) nuoroda. Daug žodžių turi tik denotatines reikšmes, pvz.: stalas, duona, eiti, važiuoti, baltas, greitai. Žodžiai, kurių leksinę reikšmę sudaro vien denotatinė reikšmė, vadinasi stilistiškai neutralūs, arba stilistiškai nežymėti (nemarkiruoti). Daugelis žodžių šalia denotatines reikšmės turi konotatinę reikšmę (angl. connotation „antrinė reikšmė“). Tai papildomas žodžio turinys, atspalvis, nuspalvinimas. Svarbiausi jos komponentai yra emociniai ir funkciniai atspalviai, jie ir vadinami stilistine reikšme. Pvz., sinonimų eilėje akys, žlibės, spangės, kukulainės, veizėtuvai daiktavardis akys yra stilistiškai neutralus žodis, jis turi tik denotatinę reikšmę „regėjimo organas“. O jo sinonimai, be šitos reikšmės, dar turi papildomų atspalvių. Vieni jų susieja tuos žodžius su buitine kalbos vartojimo sfera, šnekamąja kalba (tai funkciniai atspalviai), kiti nurodo emocinį daikto vertinimą (tai emociniai atspalviai): žlibės ir spangės, taip pat žemaitybė veizėtuvai turi ryškų menkinamąjį atspalvį, jaučiamas jis, nors švelnesnis, ir familiarios kalbos žodyje kukulainės.

Kad denotatines ir stilistinės reikšmės santykis būtų akivaizdesnis, palyginkime dar du sinonimus: eiti ir tursenti. Veiksmažodis eiti, vartojamas tiesiogine reikšme, turi tik denotatinę reikšmę „judėti iš vietos į vietą pėsčiomis, žingsniu“, o tursenti turi ir denotatinę (apytikriai ją galima nusakyti taip: „eiti pasilenkus, smulkiais žingsniais“), ir stilistinę reikšmę, kurią sudaro nežymus menkinamasis atspalvis ir šnekamosios kalbos stilistinis atspalvis. Veiksmažodžio tursenti leksinės reikšmės komponentus „matematiškai“ galėtume išreikšti šitaip:

Žodžiai, turintys stilistinę reikšmę, vadinami stilistiškai nuspalvintais, arba stilistiškai žymėtais (markiruotais).

Lingvostilistikos pradininkas S. Bali (Ch. Baily) laikėsi nuomonės, kad į žodžio reikšmę, kaip jos komponentas, įeinąs tik emocinis atspalvis, o funkcinis stilistinis atspalvis (Bali jį vadino socialiniu) nesąs reikšmės komponentas. Tokio požiūrio kai kurie kalbininkai laikosi ir dabar. Į plačiai suprantamą semantiką tikslinga įjungti ir funkcinį atspalvį.

Emociniai atspalviai esti vertinamieji ir nevertinamieji. Pastarieji rodo tik autoriaus emocinę būseną, nuotaiką. Vertinamieji atspalviai išreiškia santykį su kalbamuoju daiktu (denotatu) bei su adresatu, jie esti teigiami arba neigiami. Ryškiausias teigiamas atspalvis yra maloninis. Prie teigiamą atspalvį turinčių žodžių sąlygiškai prišliejami eufemizmai (gr, eu „gerai“, phemi „kalbu“) – žodžiai ar posakiai, švelninantys kalbą, pakeičiantys tiesioginius, šiurkščius ar nepadorius, nešvankius pavadinimus. Jų vartojimas yra ne santykio su daiktu, o santykio su adresatu, etiketo, mandagumo padarinys. Neigiamą vertinimą reiškiantiems žodžiams priklauso turintys menkinamąjį bei niekinamąjį, ironijos, pašiepiamąjį atspalvį, pajuokiamai sakomi, vulgarūs, storžieviški žodžiai. Ribos tarp tų grupelių negriežtos. Žodynuose žodžių emocinius atspalvius rodo pažymos malon., euf., menk., niek., iron., juok., vulg.

Emocinis žodžio komponentas būna susijęs su šaknies reikšme arba su daryba. Maloninį atspalvį dažniausiai turi deminutyvai, vadinamųjų maloninių-mažybinių priesagų vediniai. Familiarumo atspalvis būdingas kai kuriems priesagos -okas vediniams (plg. šnekamosios kalbos žodį klasiokas ir stilistiškai neutralų pasakymą klasės draugas). Priesagos -eiva vediniai yra menkinamieji, niekinamieji. Kartais emociniai žodžio šaknies ir priesagos komponentai prieštarauja vienas kitam: prie neigiamo emocinio vertinimo žodžio (pvz., snukis, letena – kalbant apie žmogų) pridedama deminutyvo priesaga (snukelis, letenėlė). Tokios sandūros stilistinis padarinys esti familiarus maloninis ar geraširdiškos ironijos atspalvis, būdingas kreipiantis į mažą vaiką.

Žodžių ir frazeologizmų, turinčių emocinių atspalvių, pavyzdžiai:

menk., niek.: baltarankis, kietakaktis, karštakošis, politikierius, stileiva, driskius, vėjo pamušalas, šikšninis maišas „pilvas“, drybsoti, riogsoti, uodegą iškišti „ištekėti“, galą gauti, kojas užversti, gelumbių derėti nuvažiuoti „paskęsti“;

juok., iron.: prisiskaitėlis, kaimo liktarna „pradžios mokyklos mokytojas“, nukabinti nosį, paleisti dūdas, pataikyti kaip pirštu į dangų „nepataikyti“, kamštį užminti, už lūpos užmesti „išgerti“, rėžti sparną „meilintis“;

euf.: nelabasis „velnias“, piktoji „gyvatė“, fantazuoti „meluoti“, amžinai užmerkti akis, atsisveikinti su gyvenimu.

Pagrindinę funkcinių stilistinių atspalvių priešpriešą sudaro knyginės ir šnekamosios kalbos atspalviai. Knyginį atspalvį turi žodžiai, kurie atsirado ir daugiausia vartojami knyginėje kalboje: mokslinėje, administracinėje veikloje, publicistikoje. Knyginiams žodžiams priklauso įvairių mokslo sričių terminai. Taigi knyginiais laikytini žodžiai, kuriuos kalbos jausmu suvokiame kaip knygiškus, kurie dažniausiai vartojami viešo, dalykinio, oficialaus bendravimo sferose, o žodynuose turi nuorodas kanc. (kanceliarizmas), moksl. (mokslinės kalbos vienetas) arba atskirų mokslo, meno, technikos sričių pažymas: agr. – agronomijos, archit. – architektūros, mat. – matematikos, med. – medicinos, techn. – technikos.

Lietuvių kalbos žodynuose knyginio žodžio sąvoka (sutrumpinimai knyg., kng.) yra kitokia, negu įprasta stilistikoje: „tik iš knygų žinomas, dirbtinis žodis ar jo reikšmė, plačiau neįsigalėjęs literatūrinėje kalboje, pvz., įsrava (1) knyg. „įtaka, poveikis“. Leksikografas J. Paulauskas dar patikslina, kad DLKŽ sutrumpinimai spec. ir knyg. dedami tada, kai žodis „nėra vykusios darybos (ar jam priskirta neįprasta reikšmė), bet vartojamas tam tikrose srityse, neturint arba esant nepopuliariems taisyklingesnės darybos atitikmenims, pvz.: apmuitinti, nudruskinti, nudūlinti, nuvandeninti, patvaldys, priešpastatyti, daiktybė. Toliau norminant leksiką, tokiems žodžiams reikėtų surasti priimtinesnių atitikmenų“. Vadinasi, žodžio knygiškumas mūsų žodynuose suprantamas kalbos normų požiūriu, o ne kaip stilistinė kategorija, ne kaip žodžio stilistinis atspalvis, todėl, spręsdami apie stilistinį žodžio knygiškumą, žodynų nuorodomis knyg. vadovautis negalime.

Kitokią, stilistinę, leksikos knygiškumo sampratą randame, pavyzdžiui, bendrinės čekų kalbos žodyne: čia „kaip knyginiai žymimi tie leksikos vienetai, kurie iš esmės susiję su rašytiniais tekstais, ypač su specialiaisiais ir publicistiniais, arba kurie vartojami stilistiškai pakiliuose tekstuose, visuomeninėmis (taip pat iškilmingomis, šventinėmis) aplinkybėmis“.

Su knygine kalba yra susiję daugelis archaizmų, istorizmų (šnekamosios kalbos atspalvį pasenę žodžiai turi rečiau), žodynuose jie žymimi sutrumpinimais arch., istor., psn. Knyginį atspalvį dažniausiai turi ir poetizmai – poezijoje, poetinėje prozoje vartojami žodžiai, žodynuose žymimi poez.

Stilistinį šnekamosios leksikos sluoksnį sudaro žodžiai, susiję su neoficialiąja, buitine kalbos vartojimo sfera. Čekų kalbininkė K. Koževnikova nurodo, kad kalbos priemonės šnekamojo atspalvio negalima apibrėžti niekaip kitaip, kaip remiantis kalbos vartotojo kalbos jausmu. Žodynuose prie šio atspalvio žodžių paprastai yra pažyma šnek., kartais – buit. (buitinės kalbos žodis), fam. (familiariai vartojamas žodis). Šnekamojo stiliaus vienetams skiriami ir tarminiai žodžiai. Vieni jų plačiai vartojami bendrinėje kalboje, kitų dar labai ryški sąsaja su tam tikra tarme, jie tebėra už bendrinės kalbos normos ribų. Tarminė leksika žodynuose žymima nuorodomis dz. (dzūkų), ryt. (rytų aukštaičių), vak. (vakarų aukštaičių), žem. (žemaičių), kartais – tarm. Šnekamajai leksikai skirtini ir netermininiai profesionalizmai bei žargonizmai. Jie yra už bendrinės kalbos ribų (vieną kitą tokį žodį ilgainiui priima bendrinė šnekamoji kalba), lietuvių kalbos žodynuose jų beveik nėra. Šnekamosios kalbos stilistinį atspalvį turi daugelio žodžių perkeltinės reikšmės, pvz.: minkštėti ,,darytis meilesniam“, marinuoti „vilkinti“.

Funkciškai žymėtų kalbos vienetų santykį galima išreikšti tokia schema. Jeigu nuo neutralių kalbos vienetų, sudarančių kalbos sistemos centrą, į kairę išdėstysime knyginius, o į dešinę šnekamuosius vienetus, tai, pratęsdami šią pagrindinės stilistinės priešpriešos ašį už bendrinės kalbos ribų, toliau kairėje pažymėsime archainius, o dešinėje – tarminius, žargoninius kalbos vienetus: 

Knyginės ir šnekamosios leksikos pavyzdžiai:

knyg.: pilietis, senbuvis, akiratis, rubrika, užtikrinti, manifestuoti, santuokinis, egzaltuotas „kupinas susižavėjimo“, privalus;

šnek.: arai ,,ūkininkų sodybinis sklypas“, cypė „kalėjimas“, knabė „nosis“, maumoti „valgyti“, paveiksluoti „fotografuoti“, atsipūsti „atsikvėpti“, baladoti.

Frazeologizmų stilistinį atspalvį sąlygoja kilmė: knyginis atspalvis būdingas tarptautiniams frazeologizmams, o daugumas savosios kilmės frazeologizmų turi šnekamąjį atspalvį, pvz.: knyg.: ilsėtis ant laurų, kovoti su vėjo malūnais, užburtas ratas, taikos balandis; šnek.: akys slysta „labai gražu“, kulnus raityti „bėgti, šokti“, griežti dantį „pykti“, miglos košė „žioplys“.

Be minėtųjų dviejų stilistinių priešpriešų (emocionalus – neemocionalus žodis ir funkciškai žymėtas – funkciškai nežymėtas žodis), kartais nurodoma dar viena: aukštojo – vidutiniojo – žemojo stiliaus priešprieša. Žodžio aukštumo ar žemumo atspalvis nėra atskiras stilistinės reikšmės komponentas, jis glaudžiai susijęs su emociniu atspalviu: aukštas, iškilmingas – su teigiamu, maloniniu, o žemas – su niekinamuoju, menkinamuoju. Šitą tendenciją rusų kalbininkė T. Vinokur iliustruoja žargono pavyzdžiu: čia būdinga žemoji leksika atspindi jos vartotojų šiurkštų, cinišką požiūrį į pasaulį, žmones, socialines vertybes. Stilistinis aukštumas ar žemumas sietinas ir su funkciniu atspalviu: aukštojo stiliaus daugiausia būna knyginiai žodžiai, žemojo – šnekamosios kalbos.

Kai kurių žodžių (pvz., turinčių pažymas poez. ir fam.) emociniai ir funkciniai atspalviai yra taip susipynę, kad vieni kalbininkai juos laiko emocinėmis (atitinkamai aukštojo ir žemojo stiliaus), o kiti – funkcinėmis (knyginės ir šnekamosios kalbos) išraiškos priemonėmis. Matyt, tikslingiausia panašius atspalvius laikyti mišriais – funkciniais emociniais.

Daugelis stilistiškai žymėtų žodžių turi abu stilistinės reikšmės komponentus – funkcinį ir emocinį, pvz.: kamžloti – šnek., menk., žioplinti – šnek., menk., murmėti – šnek., fam. Emocinis atspalvis yra pagrindas žodžiui įsitvirtinti tam tikroje kalbos vartojimo srityje. Pvz., menkinamasis atspalvis daugiausia susijęs su šnekamąja kalba. Žodynuose duodama nepilna stilistinė žodžio charakteristika, pažymimas tik vienas kuris nors stilistinės reikšmės komponentas: arba emocinis, arba funkcinis.

Sakoma, kad stilius – visada lyginimas, akivaizdus arba numanomas; stilistinis kalbos aspektas gyvuoja kontrasto pagrindu. Stilistiniai atspalviai pasidaro ypač ryškūs, sugretinus skirtingų konotacijų vienetus, plg.: kalbėti (neutr.) – byloti (psn., iškilm.) – plepėti (šnek., menk.); mirti (neutr.) – amžinu miegu užmigti (euf., iškilm.) – kinkas nukratyti (šnek., menk.). Dar plg. terminą, t. y. knyginį pavadinimą, ir jo šnekamąjį atitikmenį kontekste: Tokia neįprasta pravarde visi vadino ilgametį Druskininkų antrinių žaliavų, o, žmoniškai kalbant, įvairių skudurų ir, atrodo, kaulų surinkimo punkto vedėją Bajarskį (R. Sad).

Vienodo atspalvio kalbos vienetai sudaro stilistinį sluoksnį. Nuo stilistinės reikšmės, savotiškos sisteminės (uzualinės) stiliaus normos, reikia skirti stilistinę funkciją, kurią kalbos išraiškos priemonė atlieka konkrečiame tekste. Kontekste stilistinė reikšmė gali būti pabrėžta arba prislopinta. Pvz., žodžiai, žodyne pažymėti šnek., yra neutralūs šnekamojo stiliaus tekste: čia nejaučiame jų stilistinio žymėtumo. Kalbos vienetas gali gauti ir priešingas savo stilistinei prigimčiai funkcijas: maloninio atspalvio žodis gali būti pavartotas pašiepiamai, ironiškai, nelygu kontekstas, situacija. Pvz.: – Ta mergelė mano kraują iš panagių išgėrė, – verkia Dūdjonienė. Šiuo kartu „mergelė" toli gražu ne meilybinis (I. Simon). Sisteminis emocinis kalbos vieneto atspalvis tėra to žodžio stilistinė potencija, dažnai, bet ne visada realizuojama kalbos akte.

Gramatikos vienetų emocinė ir funkcinė diferenciacija ne tokia ryški kaip žodyno. Daugumas gramatinių formų ir sintaksinių konstrukcijų yra stilistiškai neutralios. Kai kurios jų įgyja stilistinių atspalvių tik pavartotos perkeltine reikšme, pasakytos su tam tikra intonacija. Gramatinės išraiškos priemonių, kurios ir be konteksto turėtų emocinį ar funkcini atspalvį, palyginti nedaug.

Emociškai nuspalvinti yra pabrėžiamosios reikšmės įvardžiuotiniai būdvardžiai, dažniausiai einantys epitetais, pvz.: Baltasis sniegelis tai lėkė be sparnelių (flk.). Tam tikrą emocinį komponentą (šalia semantinio vaizdinio) dažnai turi veiksmažodžio laikų formos, vartojamos perkeltine reikšme, pvz.: Ūmai išgirstu mane šaukiančius nusigandusius balsus, ir štai jau atvynioja Dūdjonis ir kad čiups mane už ausies, – taip, už ausies! – ir kad nutemps mane, ir stačiai numes į tuos pačius šilų brūzgynus, kur man stipriai subraižė užpakalį (I. Simon). Pažymėtina, kad emocinių-ekspresinių kalbos dalių (jaustukų ir ištiktukų) emocinis komponentas apima visą semantinę žodžio struktūrą, o savarankiškų kalbos dalių žodžių bei formų emocingumas tėra reikšmės dalis.

Funkcinį atspalvį, daugiausia šnekamąjį, turi gramatinių formų variantai. Vieni jų laikomi norminiais, gretiminiais, kiti yra už bendrinės normos ribų. Ryškų šnekamosios kalbos atspalvį turi sutrumpintos šauksmininko (dukrel, tėvok) bei kitų linksnių formos.

Esama sintaksinių konstrukcijų su emociniu komponentu, pvz., infinityviniai ir nominatyviniai šaukiamieji sakiniai. Tą komponentą sukonkretina, apibrėžia jo vertinamąjį atspalvį (stebėjimasis, gėrėjimasis, piktinimasis ar kt.) pasakymo leksika, intonacija ir kontekstas, pvz.: Pasileidimas, šitokios žemės neįdirbti! (J. Balt). Kas dabar purvynai! Važiuoti nėra kaip... (Žem). Ryškiai skiriasi knyginės ir šnekamosios kalbos sintaksinės konstrukcijos. Pirmųjų turinys leksiškai neribotas, nes jos susijusios su turiniu, rodančiu objektyvų neemocingą mąstymą. Pačios konstrukcijos, be atramos į leksiką, intonaciją, kontekstą, tiksliai išreiškia sintaksinių santykių tipą. Sintaksinės konstrukcijos su šnekamosios kalbos stilistiniu atspalviu beveik visada turi ir emocinį atspalvį, be to, jos kelia mąstymo dinamiškumo, spontaniškumo įspūdį (todėl sintaksėje kartais skiriamas trečias stilistinės reikšmės komponentas – spontaniškumo). Daugeliui šnekamųjų sintaksinių konstrukcijų būdinga gana ribota leksinė sudėtis, frazeologiškumas, pvz.: Kad man išmoktum! Kur tau duos! Kur ten jam! Še tau ir draugas! Aš tau parodysiu! Jau kam kam, o tau... Ką jau ką, o pakalbėti... Sakyti nieko nesakė. Be konteksto kai kurių šnekamąjį atspalvį turinčių konstrukcijų reiškiami sintaksiniai santykiai gana neapibrėžti, pvz., bejungtukių sakinių: Atvažiuosi – pamatysi.

Ekspresyvumas (lot. expressio „išraiška“) – tai tokia kalbos išraiškos priemonės ypatybė, dėl kurios ji suprantama neautomatizuotai, veikia adresato vaizduotę ir (arba) emocijas. Tarptautiniam žodžiui ekspresyvumas sinonimiškas lietuviškas žodis išraiškingumas. Ekspresyvumas susijęs su stilistine reikšme, jos emocinis komponentas yra svarbi ekspresyvumo prielaida. Bet apskritai ekspresyvumas - tai teksto vieneto ypatybė, sąlygojanti ir stilistinės, ir denotatinės reikšmės suvokimą. Kai kalbama apie ekspresinius žodžio ar kito kalbos vieneto atspalvius, turima galvoje, kad tai yra potencinis to vieneto požymis. Ekspresyvumas orientuotas ir į autorių, ir į adresatą: atspindėdamas kalbančiojo asmens subjektyvų santykį su tikrove (emocijas, įspūdį, požiūrį) tekste, jis veikia ir adresato emocijas, vaizduotę.

Kalbinio ekspresyvumo svarbiausiais komponentais laikomi emocionalumas, vaizdingumas ir intensyvumas (N. Gastilienė). Emocionalumas kalboje – tai žmogaus jausmų išraiška. Jam būtina tam tikra intonacija. Lingvistinė vaizdingumo sąvoka – tai daikto, veiksmo, ypatybės nusakymas, remiantis panašumu ar analogija. Būdingiausios vaizdingumo priemonės yra palyginimas ir tropai, pvz.: Lūpos žodį pasėjo, / Žemė ištarė grūdą. / Vyturys patekėjo – šviesu (Just. Marc). Intensyvumas yra kiekybinis kalbos priemonės semantikos požymis, pasireiškiantis kaip sustiprinimas arba susilpninimas. Jam tarnauja kartojimo, laipsniavimo figūros, hiperbolė ir litotė, sinonimai (plg. norėti ir trokšti), leksiniai intensifikatoriai (labai, baisiai), laipsnių formos, žodžių darybos priemonės. Ekspresyvia kalbos išraiškos priemone realizuojamas vienas arba iš karto keli ekspresyvumo komponentai.

Ekspresyvumo apibrėžime atkreiptinas dėmesys į žodžius „kalbos priemonė suprantama neautomatizuotai“. Skiriami du priešingi kalbos priemonių vartojimo atvejai: automatizacija ir aktualizacija. Automatizacija – tai įprastinis vartojimas, kalbos stereotipai, o aktualizacija – vartojimas, patraukiantis dėmesį, suvokiamas kaip nepaprastas, šviežias. Pvz., žodžių junginiai ilga pasaka, trumpa pasaka, įdomi pasaka yra įprasti, junginius sudarančių žodžių buvimas greta mūsų nestebina, tie žodžiai bendrinės kalbos normos požiūriu tarp savęs semantiškai suderinti. Kas kita junginiai balta pasaka, pasaka žalia (iš M. Vainilaičio eilėraščių vaikams) – tai aktualizuoti pasakymai, sąmoningai pažeidžiantys įprastinį semantinį junglumą. Žymus poetinės kalbos teoretikas čekų kalbininkas J. Mukaržovskis rašė: „Kaip tik savo aktualizacija poezija padeda geriau ir subtiliau išmokti naudotis kalba apskritai, teikia kalbai galimybę lanksčiau prisitaikyti prie naujų uždavinių ir labiau diferencijuoti raiškos priemones. Aktualizacija dažnai iškelia aikštėn, padaro matomus tokius kalbos reiškinius, kurie komunikatyvioje kalboje yra visiškai nepastebimi, nors yra svarbūs jos faktoriai“. Kalba aktualizuojama ne tik grožinėje literatūroje. K. Dolininas, aptardamas stiliaus reiškinius psicholingvistikos požiūriu, nurodo: ,,Visų vaizdinių priemonių pagrindas – papildomoji kalbos ženklo motyvacija, nukrypimas nuo ,,normalaus“ išraiškos būdo ir, kaip padarinys, suvokimo deautomatizacija. Šie principai veikia ir paprastoje kalboje, ir grožinėje literatūroje“. Be aktualizacijos neapsieina nei publicistika, nei buitinė kalba, nors, žinoma, nemeninės kalbos sferose daugiau automatizacijos.

Norint suprasti ekspresyvumo esmę, dar reikia išsiaiškinti kalbos vienetų motyvacijos sąvoką.

Motyvuotais vadinami žodžiai, tarp kurių garsinės raiškos ir reikšmės matyti ryšys. Skiriamos trys motyvacijos rūšys: fonetinė (garsinė), darybos (struktūrinė, morfologinė) ir semantinė. Fonetinė motyvacija įžiūrima žodžiuose, kurie žymi daiktą, veiksmą, imituodami su juo susijusius nekalbinius garsus. Fonetiškai motyvuoti yra vadinamieji onomatopėjiniai žodžiai, pvz.: kukuoti, gagenti, čežėti, gegutė, triukšmas. Jei raiškos ir reikšmės ryšys remiasi žodžio sandara, turime darybos motyvaciją. Pvz., žodžio pienė „tokia piktžolė“ akivaizdus ryšys su žodžiu pienas: nulaužus pienės stiebą ar lapą, išbėga baltas skystis; rugiagėlė – „rugiuose auganti gėlė“. Semantiškai motyvuoti yra perkeltinės reikšmės žodžiai. Jų reikšmė remiasi tiesiogine reikšme, tiksliau, kokiu nors tiesioginės reikšmės žodžiu pavadinamo dalyko požymiu. Pvz., perkeltinę ežio pavadinimo reikšmę „pasišiaušėlis“ nulėmė ežio kailio dygumas: su ežiu lyginamas žmogus, kurio plaukai pasišiaušę, pvz.: Ko čia lendi, ežioke! 

Stilistika tiria ne bet kokią, o tik aktualią (antrinę, papildomą) kalbos vieneto motyvaciją, tokią, kurią suvokia autorius ir adresatas. Motyvacija, iškylanti aikštėn tik kaip apmąstymų ir lingvistinės analizės rezultatas, stilistikos nedomina (S. Bali). Minėtieji fonetinės ir darybos motyvacijos pavyzdžiai patys savaime stilistikai nerūpi, atskirai paimti, tie žodžiai stilistiškai nebylūs. Jie neekspresyvūs, nes yra pagrindiniai kokio daikto ar veiksmo pavadinimai, jie neutralūs, nes neturi neutralaus ekvivalento. Mat ekspresyvumo priežastis yra ne pati motyvacija (motyvuota garsinė raiška, daryba ar reikšmė tėra ekspresyvumo signalas), o neutralaus ekvivalento egzistavimas (M. Greplis). Kitoks yra pateiktasis semantinės motyvacijos pavyzdys: perkeltinė žodžio ežiokas reikšmė kontekste suaktualinta, ekspresyvi.

Motyvacijos aktualumas priklauso nuo kalbos vieneto pavartojimo, nuo konteksto, todėl ir darybos, ir fonetinė motyvacija stilistikai gali būti labai įdomi – kai ją iškelia, išryškina tekstas. Pasinaudokime vienu J. Pikčilingio pavyzdžiu. Sudurtinis žodis žiemkenčiai yra darybiškai motyvuotas, bet toji motyvacija stilistikai nieko nebesako, tai terminas, reiškiantis žieminius javus, pvz., sakinyje Šiemet žiemkenčiai per šalčius gerai išsilaikė. O liaudies dainoje

„žodis tarsi atgauna pirmykštę reikšmę, determinologizuojamas: žiemkentėlis, nes iškentėjo žiemos šalčius. Kitaip sakant, jis pavartojamas taip, kad skaitytojas pamato, kodėl daiktas pavadinamas būtent tuo vardu“ (J. Pikčilingis). Tokia žodžio darybos motyvacija negali nerūpėti stilistikai, toks darybiškai motyvuoto žodžio pavartojimas – tai jau antrinė, papildomoji motyvacija.

Ypač akivaizdi neįprastų, vadinamųjų okazinių, naujadarų darybos motyvacija. Neįprastą žodį suvokiame ne automatiškai, norom nenorom kreipiame akis į jo sandarą, jo dėmenų reikšmę, pvz.: Akies kraštu skubotai pamačiau, kaip jie, / Du apsiautomatinę kareiviai, griuvo ant pilvų (A. Žuk). Apsiautomatinti – tokio veiksmažodžio kalboje nėra, tai individualus naujadaras, bet jo reikšmę „apsiginkluoti automatais“ daro labai aiškią darybos motyvacijos ryškumas.

Fonetinė motyvacija stilistikoje irgi suprantama savaip: tai ne tik atskiro žodžio, bet ir pasakymo, ištiso teksto garsinės raiškos motyvuotumas. Antrinė fonetinė motyvacija – tai taip parinkti ir išdėstyti žodžiai, kad tam tikri garsai kartotųsi dažniau arba rečiau negu įprasta. Vienas iš tokios fonetinės motyvacijos atvejų yra aliteracija – tikslingas priebalsių kartojimas. Pvz., A. Venclovos eilėraščio „Tėviškės ilgesys“ dviejose eilutėse kartojasi priebalsis d: Gaisro dūmuos, degėsiuos, pro apkaso moli, / Kai dundėjimas tyla padangių plačių... K. Nastopka pažymi tos aliteracijos motyvuotumą, ryšį su turiniu: ji „tarsi imituojanti pabūklų dundesį“. Čia verta pacituoti K. Dolinino žodžius: „Meninė kalba ne tiek vartoja fonetiškai motyvuotų žodžių potencialųjį kalbinį ekspresyvumą, kiek suteikia jiems savą, antrinį motyvuotumą“.

Be aptartųjų trijų rūšių, yra ir kitokių motyvacijos atvejų. Kalbos išraiškos priemonės stilistinio atspalvio pabrėžimas – tai stilistinė motyvacija. Būdingas jos atvejis yra stilizacija – sąmoningas sekimas kitu stilium, mėgdžiojimas. Šiuose buitinės kalbos sakiniuose (iš grožinės prozos dialogų) stilizuojami administracinio stiliaus ir liaudies dainos pasakymai: Kai aš tau duosiu neigiamai ir teigiamai į sprandą, tai tu žinosi, kas yra dviem ponam tarnauti (V. Myk-Put). Dabar tiktai su pistoletu tavo išsaugotinis, lašiniais šertas, minkštai migdytas, lig pusrytėlių neprižadintas, kaip toj dainoj (J. Balt).

Galėtume skirti ir grafinę motyvaciją, kuri su kalba susijusi netiesiogiai, per raštą. Paprasčiausias tokios motyvacijos atvejis yra sakytinės kalbos emfatinės (pabrėžiamosios) intonacijos rašytinis imitavimas, pvz.: Juk dabar jau visi sako, kad jinai toookia didelė merga! (I. Simon).

Skiriama keletas sakinio analizės pakopų: 1) leksinės sandaros (konkretaus daiktinio turinio), 2) gramatinės sandaros, 3) modalinės sandaros, 4) aktualiosios skaidos (M. Greplis). Kartais tikslinga skirti ir garsinę bei grafinę analizės pakopas. Sakinys gali būti ekspresyvus dėl vienos ar kelių pakopų aktualizavimo. Pavyzdžiui, pasakymą Tokios tai meilės trokšta mano širdis? (Žem) ekspresyvų daro įvairių pakopų emocinis aktualizavimas bei intensyvinimas. 1) Emociškai motyvuota leksika: metoniminis junginys mano širdis (plg. aš trokštu), įvardis su dalelyte tokios tai (plg. ne tokios, kitokios). Pasakymą intensyvina veiksmažodis trokšta (plg. nori). 2) Motyvuota leksika (širdis) paveikė gramatinę sandarą: vietoj pirmojo asmens (aš trokšta) atsirado trečiasis, objektyvizuojantis mintį (širdis trokšta). 3) Retorinis klausimas čia reiškia emfatinį konstatavimą, t. y. vieno modalinio tipo reikšmė perkelta kitam. 4) Pasakymas yra ekspresyvus ir dėl inversinės žodžių tvarkos, subjektyvios sakinio minties skaidos: pirmiausia pasakyta nauja informacija (Tokios tai meilės). Atsidūrusi neįprastoje sakinio vietoje, ji brėžte pabrėžiama. Neekspresyvus to pasakymo ekvivalentas yra Aš noriu kitokios meilės.

Būdingiausi kalbos ekspresyvinimo (aktualizacijos) būdai yra šie: kalbos vieneto reikšmės perkėlimas, nelauktas arba emfatinis kalbos priemonių gretinimas, siejimas bei komponavimas, įvairūs trumpinimo arba tyčinio pertekliaus atvejai (tie būdai tarp savęs iš dalies pinasi). Kuo netikėtesnė kalbos priemonė ar būdas, kuo labiau jie atkreipia dėmesį, tuo tekstas ekspresyvesnis. Pvz.: pasakymą Poeto pareiga – pakelti rastą žvaigžde, / Kuri čia mėtosi lyg pamesta saga (E. Miež) ekspresyvų daro ne tik perkeltinis žodžių vartojimas, simbolinis mąstymas (mėtosi žvaigždė), bet ir tolimų sąvokų (žvaigždė ir saga) sugretinimas.