Mokslinis stilius
Mokslininko uždavinys tiksliai, sistemingai
išdėstyti problemą bei ją pagrįsti. Labiausiai akis jis kreipia
į loginę dalyko pusę, todėl kalba įgyja tam tikra akademišką
pobūdį. Joje apstu abstrakcijų. Mat, čia daugiausia vartojami
žodžiai sąvokos: gausu daiktavardžių, reiškiančių. protu
tesuvokiamas, t. y. atitrauktines sąvokas, būdvardžių,
reiškiančių abstrakčius požymius, veiksmažodžių, turinčių
abstrakčių procesų bei abstrakčių būsenų reikšmę. Kadangi
moksliniame straipsnyje ar darbe labai svarbu kuo tiksliau
perteikti mintį, tai žodžiai vartojami aiškiai apibrėžtomis
reikšmėmis, yra vienareikšmiai;
Ryškiausios stilistinės ypatybės yra šios:
apibendrinimas, pabrėžtas dėstymo logiškumas (nuoseklumas,
rišlumas), dalykinis tikslumas, be to, objektyvumas, glaustumas,
išsamumas ir aiškumas. Nebūdingos ypatybės vaizdingumas ir
emocionalumas. stilistinių ypatybių santykis konkrečiame tekste
priklauso nuo žanro, temos, kalbos formos, nuo autoriaus
individualybės.
Gyvenamųjų vietų (miestų, miestelių,
kaimų ir pan.) vardų daryba iš upių bei ežerų vardų
lietuvių kalbai labai būdinga. Nereti ir tokie atvejai, kai upės
ar ežero vardas tampa gyvenamosios vietos vardu be jokių žodžių
darybos priemonių: Rusnė iš upės vardo Rusnė, Dysna iš upės
vardo Dysna, Dūkštas iš ežero vardo Dūkštas, Alovė iš upės
vardo Alovė ir t. t. (Aleksandras
Vanagas, 1996)
Mokslinėje literatūroje gausu specialių terminų
(plg.: raštija, feodalinė santvarka, lietuvių tautybė ir
kt.). Tie terminai dažnai reiškiami tarptautiniais žodžiais.
Ypač daug šioje literatūroje naujadarų jų
reikalauja naujai atsirandančios sąvokos.
Daugelis teiginių, sakytų apie oficialųjį
dalykinį stilių, tinka ir moksliniam. Ir čia kalba iš esmės yra
konstatuojamojo pobūdžio, ir čia esti daug jungtukų, jungčių ir
kitų nesavarankiškų žodžių, tikslinančių sakinio dalių ar
sakinių tarpusavio ryšius. Vyrauja sakinių prijungimas, bet
dažnai tuo pat metu sakiniai esti ir sujungiamieji, ir
prijungiamieji. Ir apskritai jie būna gana sudėtingi. Dažni
beasmeniai sakiniai, linkstama į neveikiamosios rūšies
konstrukcijas.
Ten, kur šnekamojoje kalboje sakoma Ką pasėsi,
tą ir pjausi, mokslinėje literatūroje linkstama vartoti
neapibrėžtąjį asmeninį sakinį, kurio tarinys reiškiamas
neveikiamąja rūšimi: Kas (yra)
pasėjama, tas (yra) ir pjaunama.
Čia taip pat linkstama į schemas, papunktinį
medžiagos dėstymą. Vaizdai, emocijos, jų išraiškos priemonės čia
irgi nėra dažnas reiškinys, bet jie jau labiau galimi.
|