|
Kasdieninis stilius
Yra žodžių, formų bei junginių, dažniau vartojamų
arba išimtinai tevartojamų šnekamojoje kalboje. Jie būna reti
arba išvis, neįmanomi tarnybiniuose raštuose, laikraščių
informacijose, mokslinėje literatūroje ir kitur.
Buitinio stiliaus vartojimą
sritys kalba
šeimoje, gatvėje, kelionėje, artimų
žmonių laiškai, t.
y. asmeninė (neformalioji, neoficialioji, neprofesinė)
komunikacija. Vartojimo sfera lemia turinį:
čia dažniausiai
kalbama apie nesudėtingus dalykus. Svarbiausia buitinės kalbos
funkcija, kaip ir knyginių stilių, yra komunikatyvinė, tačiau
galimos ir visos kitos, be to, jų hierarchija būna
įvairi: gali dominuoti ekspresyvinė, apeliatyvinė ir kt. Kadangi
tipiška bendravimo forma yra dialogas, adresatas būna
čia pat, tai kalba esti paprasta, emocinga, konkreti,
subjektyvi, jai būdingas
vaizdingumas, nebūdingos
stilistinės ypatybės yra pilnumas, griežtas tikslumas. Buitinio
stiliaus kalba individuali ir vaizdinga, tik vaizdingumas čia
kitoks negu grožinėje literatūroje.
Meninis stilius yra aukščiausia sąmoningos kalbinės atrankos
pakopa, o buitinio stiliaus išraiška eina iš buitinės šnekos
spontaniškumo ji iš anksto neparengta. Vaizdinės priemonės čia
paprastai uzualinės (įprastinės), be to, rečiau atlieka estetinę
funkciją. Kiti yra ir tų priemonių stilistiniai atspalviai: jos
esti žemesnio tono, turi neoficialumo, familiarumo, neretai ir
linksmumo, humoro, šiurkštumo niuansų.
Ar tu dar zambatysi?!
Tuoj nugarą išmangūrysiu! Neužteko dar tau aldadra! aldadra! po
mišką be jokio darbo! Kai pakliūsi į vyro nagus, išpers kailį,
kaukdama imsies darbą!
Papūskite į nosį? Pėrimu dar, mat, baugins?
Verčiau eisiu ir pasikarsiu! Tai sakydama, Marcė spruko pro
duris, nes nužleibė, jog tėvas pančio graibstosi. Marcė drožė
stačiai į mišką. Motina, žiūrėdama pro langą, perspėliojo tėvą:
Kam taip reikia
gandinti vaiką? Gali į ligas išvaryti. Eina antai stačiai į
mišką. Kad taip rastumei po šaka betintaluojant?..
Nebijok, netintaluos... Pranukas nutrauks!
Beslankioja, žinoma, po mišką...
Ką ką ką!
juokėsi motina. (Žemaitė)
Minėtąjį atspalvį turi veiksmažodžiai
zambatyti, nužleibti, drožti (eiti reikšme),
tintaluoti, žodžių samplaikos, jų junginiai aldadra
aldadra, perti kailį, papūsti į nosį ir t. t.
Šiame stiliuje dažnos svetimybės: mazolis,
kūzovas, bliūdas... Jis turi savo metaforų, palyginimų,
hiperbolių:
valgyti kimšti, miegoti kirmėti,
kalbėti loti; spardos
kaip arklys, tyli kaip avis, greit šiaudas
neperdegė, daug marios.
Šnekamosios kalbos
sintaksė linksta į trumpą sakinį su išleistomis, eliptiškai
,,nutylėtomis sakinio dalimis. Čia pašnekovai dažnai supranta
vienas kitą iš mažos užuominos. Sakinį čia padeda suprasti bei
patikslina vadinamieji nekalbiniai elementai: gestai, mimika,
kūno judesiai, kalbamoji aplinka. Daug nepilnų ir vienanarių
sakinių. Antra vertus, nereti pasikartojimai. Iš sudėtinių
sakinių daugiausia sujungiamųjų. Vengiama dažnesnių
daugialaipsnių prijungimų. Sakinio dalių bei sakinių jungimas
dažnai asindetiškas, t. y. be jungtukų.
Būdingų šnekamosios kalbos pavyzdžių randame
pasakose:
Kitą naktį gaspadorius vienas nuėjo kluonan
laukti vilko. Nuėjo, pro langelį žiūri ir pamatė, kad ta kumelė
kelias. Kelias, kelias, pasikėlė ir eina. Buvo pakaustyta, tat
taip: kaukšt, kaukšt ir eina. Aplink kluoną apėjo ir kluonan,
ir į jį. Anas nusigando ir
užlipo ant jaujos ir kumelė
paskui jį užšoko net ant jaujos...
Čia, kaip matome, nelinkstama vartoti
sudėtingesnių sintaksinių konstrukcijų, sudėtingesnių jų siejimo
priemonių (sakykim, jungtuko kadangi... tai), o
verčiamasi be jų: Pačiam klausytojui galimos suvokti sakinio
dalys nutylimos, reiškiamos ištiktukais. Sakoma ne Kadangi
buvo ji pakaustyta, tai..., o buvo pakaustyta...; ne
ėjo kaukšėdama, o štai taip: kauk št,
kaukšt ir eina.
Atseit, didelis charakterizuojamasis krūvis tenka
toms išraiškos priemonėms, kurios nebūdingos knyginei kalbai.
Šiame stiliuje dažnos tokios metonimijos:
Ilgai neišėjo iš galvos tos Krakės
(t. y. atsitikimas Krakėse).
Gėlės (t.
y. gėlių parduotuvė) jau uždarytos.
Jam vis dar atsirūgsta tos mielės (t.
y. prekyba mielėmis).
Arba: išsižiojo nustebo,
užsičiaupė nutilo, raukosi pyksta
ir pan.
Kur kas mažiau savitumų šio stiliaus
morfologijoje. Čia randame formų, nesutampančių su tomis, kurios
vartojamos bendrinėje kalboje, kurios skiriasi savo daryba,
kaityba: darbadienis diendarbis, paštas
pašta, velionio velionies. Dažnai
vartojamos sutrumpintos bei nutrupėjusios žodžių formos:
bėgt, važiuot, plačiuos laukuos, aukštam medy ir kt. Esti
pakitusi garsinė žodžio sandara: chalatas
kalatas, signalas cignatas, sąšlavos
šąšlavos.
Labai gausu, jaustukų, ištiktukų:
Otgi netgi
rankelė!
Uodas kakton cakt, aš ant žemės lept.
 |
