Rinkdamiesi žodį, formą ar konstrukciją, turime atsižvelgti į tą sritį, kurioje jie vartojami, bei į tą funkciją, kurią atlieka. Vienur, pavyzdžiui, mokslinėje literatūroje, mūsų išraiškos priemonės būna blankesnės, abstraktesnės, kitur, pavyzdžiui, beletristikoje,– emocingesnės, vaizdingesnės, dar kitur, pavyzdžiui, tarnybiniuose raštuose, jos būna labai šabloniškos, „standartizuotos“. Mat, kalba yra nelyginant drabužis – vienur ji tinka vienokia, kitur kitokia. Vienur reikia, kad ji būtų raiški, iškilminga, originali, kitur – paprasta, buitiška, šabloniška. Kur ir kokią ją rinktis bei kaip vartoti, turi parodyti vadinamieji funkciniai stiliai.

Štai ta pačia tema rašo trijų stilių atstovai.

Bakterijų endotoksinas sukelia stiprią organizmo intoksikaciją, dėl kurios būna nervų, antinksčių ir kraujotakos sistemos sutrikimų.

Mirties atvejais įvairiuose organuose randami nekroziniai pilkos spalvos „maro mazgeliai“. Limfomazgiuose (bubonuose), blužnyje ir plaučiuose randami hemoraginio uždegimo, nekrozės ir supūliavimo židiniai...

Maras, ta juodoji mirtis, nusinešė ketvirtadali Europos gyventojų gyvybių, šiuo metu gresia plačiam Žemės rutulio rajonui – Pietryčių Azijai. Yra pavojus, jog ši baisi liga gali išplisti. Taip mano 16 šio rajono šalių mokslininkų, neseniai susirinkusių į seminarą Filipinų sostinėje. Seminaro dalyviai pranešė, kad per metus vienuolikoje Pietryčių Azijos šalių susirgimo maru atvejų patrigubėjo.

 Nuleido užvaizdas rankas. Botagas iškrito jam iš pirštų,– šito jau jis daugiau nebevartos... Ir žvalgosi jis, nesuprasdamas, kas dedasi aplinkui, nes ten vėl vienas tyliai jau sukniubęs ant pjautuvo. O čia vėl suklumpa jauna mergaitė ir guli ant žemės lyg pakirsta. Oras darosi vis tvankesnis. Vėjo nė kvapo nejausti. Užvaizdas šluosto prakaitą – ir iš baimės, ir iš karščio,— Maras! (I. Simonaitytė)

Skiriasi autorių santykis su tuo, kas aprašoma, išraiškos priemonių atranka, jų vartojimo būdas. Mokslininkui (1) terūpi patys faktai. Už jų jis tarsi slepiasi, savęs neparodo, stengiasi būti kuo objektyvesnis. Žurnalistas (2) jau prideda ir „nuo savęs“ – pavartoja emocingą priedėlį (juodoji mirtis), pasitelkia emocijas keliančią perifrazę (nusinešė ketvirtadalį... gyvybių). Bet jis neišleidžia iš akių svarbiausio savo uždavinio – informuoti skaitytoją. Rašytoja (3) kalba taip, kad susilauktų iš skaitytojo kuo didesnio emocinio atgarsio – aprašomąjį įvykį stengiasi perteikti taip, kad jis keltų kuo didesnę emocinę skaitytojo įtampą, žadintų vaizduotę, keltų įvairiopas asociacijas.

Imame dar vieną pavyzdį:

Ateina pabėgęs plienčikas iš miško, rodo seniui Dirdai auksinius: pagelbėk, dėde, paslėpk! O tas pasivedėja jį pajaujin, kaukši per galvą, o auksinius – užantin. Atėjo kitas, jis ir kitam kaukši pajaujy per galvą, vėl auksinius užantin... Ir niekas nė šnipšt!

Šitaip kalbėti, vartoti tokius žodžius (plienčikas, kaukši ir kt.), konstrukcijas (o auksinius – užantin, ir niekas nė šnipšt!) tegalima kasdieninėje buityje. Laikraščių informacijose, tarnybiniuose raštuose, mokslinėje literatūroje tas pats turinys pareikalaus daugelio kitų žodžių, kitų konstrukcijų. Čia būtų sakoma:

Kartais ateidavo pabėgęs karo belaisvis iš miško ir prašydavo, kad Dirda jį paslėptų, žadėdamas šiam už tai atsilyginti pinigais. O Dirda nusivesdavo jį prie ūkinio pastato, užmušdavo smūgiu į galvą ir pinigus pasiimdavo sau. Kai ateidavo kitas belaisvis, jis kitą taip pat užmušdavo, smogdamas į galvą, ir jo pinigus taip pat pasiimdavo. O kadangi visa tai būdavo daroma slaptai, tad apie įvykusią žmogžudystę niekas nieko nežinodavo.

Skiriami šie stiliai:

1) kasdieninis, arba šnekamosios kalbos;

2) oficialusis dalykinis;

3) mokslinis;

4) publicistinis;

5) grožinės literatūros, arba beletristinis.

Stilių ypatybes visų lengviausiai apčiuopiame iš žodyno ir žodžių vartojimo būdo: jie pirmiausia skiriasi ypatingesnėmis žodžių, be kurių negalima išsiversti toje bendravimo srityje, atsargomis ir jų vartojimo savitumu.

Stiliai skiriasi ir gramatinėmis ypatybėmis, bet tas skirtumas jau nebe toks ryškus. Gramatinė sandara yra apibendrinamojo, abstrahuojamojo pobūdžio. Jos normos dažnokai esti vienintelės ir bendros įvairiems stiliams, tik vienur daugiau vienų, kitur – kitų. Pavyzdžiui, šnekamajai kalbai būdingesnis bejungtukis sakinio dalių bei sakinių siejimas, tarnybiniams raštams; mokslinei literatūrai – jungtukinis.