|
Žodžių
daugiareikšmiškumas
Iki šiol buvo kalbama apie
žodžius taip, tarsi jie visada turėtų tik vieną reikšmę, t. y.
vienas žodis pavadintų vieną denotatą ar denotatų klasę,
atitiktų vieną signifikatą. Tačiau pakanka atsiversti bet kokį
žodyną, ir bus nesunku įsitikinti, kad vienareikšmių žodžių
kalboje yra palyginti nedaug. Natūralus kalbos funkcionavimas
lemia tą faktą, kad dauguma žodžių turi ryšį su dviem, trim ir
daugiau denotatų, išreiškia ne vieną, o kelias sąvokas. Tokie
žodžiai yra daugiareikšmiai. Pavyzdžiui, Dabartinės lietuvių
kalbos žodynas nurodo, kad daiktavardis galva gali
turėti 5 reikšmes: 1. viršutinė (žmogaus) ir priekinė (gyvulio)
kūno dalis; 2. atskiras žmogus: šeimynos septynios galvos;
3. protas, išmanymas, išmintis: vyras su galva; 4.
vyresnysis: šeimos galva; 5. apvalus koks daiktas,
apvali, storesnė daikto dalis; viršūnė, viršus: kopūsto
galva, šaukšto galva. Būdvardis laisvas turi 8
reikšmes: 1. ,,turintis laisvę, nepriklausomybę: laisva
tauta; 2. neužgintas, leidžiamas, nevaržomas: laisvas
kelias; 3. neužimtas, tuščias: laisva vieta; 4.
palaidas, platus: laisvas drabužis; 5. ,,neužimtas,
atliekamas: laisvas laikas; 6. nesekamas, nesilaikomas
teksto: laisvas knygos vertimas; 7. neprivalantis
laikytis ko: laisvas nuo prietarų; 8. palaidas,
netinkamas: laisvas ilgesys. Veiksmažodis mokyti,
kaip nurodo DLKŽ, turi 3 reikšmes: 1. daryti, kad mokėtų,
teikti žinių: mokyti rašyti; 2. dėstyti bendrojo
lavinimo mokykloje: Jis moko vidurinėje mokykloje; 3.
nurodinėti, kaip elgtis, kaip gyventi: Kiaušinis vištą
moko. Akademiniame Lietuvių kalbos žodyne šių ir kitų
žodžių reikšmių nurodoma dar daugiau: akies 23
reikšmės, ausies 27, bobos 39, gyslos
16, eiti 86, mesti 30 ir t. t.
Toks reiškinys, kai žodis
gali turėti daugiau nei vieną reikšmę, vadinamas
daugiareikšmiškumu, arba polisemija
(gr. poli daug ir
sēmasia reikšmė,
prasmė).
Žodis daugiareikšmis yra
kalboje apskritai, žodynuose, o kalbėjimo procese kiekvieną
kartą realizuojama kuri nors viena to žodžio reikšmė (aktualioji
reikšmė). Atskiros žodžio reikšmės realizavimo
sąlygos, žodžio aplinka, kurioje jis vartojamas, vadinama
kontekstu. Skiriamos dvi konteksto rūšys: makrokontekstas
ir mikrokontekstas. Makrokontekstas apima
didelę kalbėjimo akto atkarpą (rašte pastraipą), kurioje
dėstomos glaudžiai susijusios mintys. Mikrokontekstas neišeina
iš sakinio ribų. Leksikologijai svarbus minimalusis kontekstas
(mikrokontekstas), padedantis išryškinti aktualiąją žodžio
reikšmę. Dažniausiai tai tam tikri žodžių junginiai, kuriuose
atsiskleidžia sintagminiai žodžių, pavartotų viena ar kita
reikšme, santykiai.
Visos daugiareikšmio
žodžio reikšmės sudaro semantinę žodžio struktūrą.
Kiekvieno žodžio semantinei struktūrai būdinga tam tikra
reikšmių hierarchija: semantinis centras, arba
pagrindinė reikšmė, ir platesnė ar siauresnė reikšmių
periferija, arba
šalutinės reikšmės.
Pagrindinė yra ta
žodžio reikšmė, kuri mažiausiai priklauso nuo konteksto, t. y.
nuo tą žodį supančių žodžių reikšmių, nuo žodžio pozicijos
įvairiuose konkrečiuose posakiuose. Visiškas reikšmės
nepriklausymas nuo kitų žodžių reikšmių neįmanomas. Kitaip
sakant, pagrindinė reikšmė yra ta, kuri labiausiai nulemta
paradigminių santykių ir mažiausiai sintagminių. Šalutinės
reikšmės dažniausiai priklauso nuo žodžio pozicijos, t. y. gali
būti suprastos tik tada, kai žodis jungiasi su tam tikrais, o ne
bet kokiais žodžiais. Pavyzdžiui, daiktavardis kelias
gali turėti tokias reikšmes: 1. žemės ruožas, kuriuo einama,
važiuojama: Kelias ėjo mišku; 2. ,,vieta, linija, kur
vyksta susisiekimas: vandens kelias; 3. kelionė:
Raitelis išsiruošė į kelią; 4. kryptis, maršrutas:
Parodykit kelią į teatrą; 5. veikimo, tikslo siekimo
būdas: Darbas kelias į pasisekimą. Pagrindinė
šio žodžio reikšmė yra pirmoji, nes ji realizuojama gana
įvairiuose kontekstuose be didesnių apribojimų (plg. siauras,
tiesus, lygus kelias; Vilniaus kelias; tiesti kelią, važiuoti
keliu, kelyje rasti ir t. t.). Šia reikšme vartojamas žodis
įeina į griežtai apibrėžtą teminę grupę: kelias gali
reikšti gimininę sąvoką ir apimti rūšines sąvokas reiškiančius
žodžius: plentas, vieškelis, takas. Žodis, pavartotas
visomis kitomis reikšmėmis, neturi tokių ryškių santykių su kitų
žodžių reikšmėmis, bet jo sintagminiai ryšiai labiau apibrėžti,
apriboti. Pavyzdžiui, ,,krypties, maršruto reikšmę žodis
kelias gali turėti, tik pavartotas su veiksmažodžiu
rodyti ar jo vediniais; niekas nesako aptarti
kelią reikšme aptarti maršrutą, arba kelias nepavyko
reikšme kelionė nepavyko ir t. t.
Kadangi pagrindinė reikšmė
mažiausiai priklauso nuo konteksto, kalbotyroje ją įprasta
laikyti laisvąja, arba nesusijusia, reikšme.
Šalutinės reikšmės dar vadinamos susijusiomis, arba
sietinėmis.
Daugumos žodžių
pagrindinės reikšmės dažniausiai esti pirminės istoriniu
požiūriu, o šalutinės paprastai yra vėlesnis kalbos raidos
produktas. Šalutinės reikšmės atsiranda tada, kai iškyla
reikalas pavadinti naujus daiktus ar reiškinius, naujas sąvokas,
dar neturinčias pavadinimo. Naujas, neturintis pavadinimo
tikrovės objektas jau žinomo dalyko vardu pavadinamas ne
atsitiktinai, o remiantis tų daiktų panašumu ar kokiu nors
loginiu jų ryšiu. Pavyzdžiui, žodį plunksna raginis
stiebelis su pūkais iš šalių ant paukščio kūno pritaikius
kitiems panašią formą turintiems ir ypač panašią funkciją
atliekantiems objektams pavadinti, susidarė tokios naujos jo
reikšmės: 1 plieninė plokštelė rašyti rašalu ar tušu: Rašau
su nauja plunksna; 2. spyruoklė: laikrodžio plunksna.
Žodis namas gali reikšti: 1. gyvenamąjį trobesį:
mūrinis namas; 2. šeimos ūkį, sodybą: namų šeimininkė;
3. gyvenamąją vietą: pasiilgti savo namų; 4.
drauge gyvenančius žmones, šeimyną: Perduokit namams
linkėjimus. Šias reikšmes yra nulėmę loginiai pavadinamų
dalykų ryšiai, ir visos jos yra atsiradusios iš pagrindinės
reikšmės.
Tačiau šitokia reikšmių
ypatybė būdinga toli gražu ne visiems žodžiams. Įvairūs
kalbiniai ir nekalbiniai procesai yra nulėmę, kad kai kurios
istoriškai pirminės reikšmes dabartinėje kalboje yra
pasitraukusios į periferiją arba net ir visai išnykusios, o
kitos reikšmės, kurios atsirado vėliau, dabar yra tapusios
pagrindinėmis. Pavyzdžiui, dabartinėje kalboje žodžio
bičiulis pagrindinė reikšmė yra artimas, geras draugas, o
pirminė šio žodžio reikšmė kas su kitais bendrai turi bites,
bitininkas dabar tapusi šalutine.
Vienos žodžio reikšmės
ryšys
su kita reikšme, kai viena iš jų paaiškina kitos atsiradimą, yra
vadinamas semantine motyvacija. Motyvuojanti reikšmė
dažniausiai yra pagrindinė žodžio reikšmė, nes, kaip matyti iš
daugelio pavyzdžių, ji yra nulėmusi šalutinių reikšmių
atsiradimą. Tiesa, pasitaiko atvejų, nors jie ir reti, kada kai
kurias reikšmes motyvuoja ne pagrindinė, o viena iš šalutinių
reikšmių. Pavyzdžiui, Dabartinės lietuvių kalbos žodynas
pateikia tokias žodžio kerėpla reikšmes: 1. trišakis
medelis, statomas žemyn šakomis, žaidžiant tam tikrą vaikišką
žaidimą; 2. daug vietos užimantis daiktas, griozdas; 3.
nerangus, nevikrus žmogus. Šio žodžio trečioji reikšmė yra
glaudžiau susijusi su antrąja, o ne su pirmąja reikšme, todėl
galima manyti, kad čia šalutinė reikšmė motyvuoja kitą šalutinę
reikšmę.
Semantinis ryšys tarp
motyvuojančios ir motyvuotųjų reikšmių yra nevienodas. Jis gali
būti labai ryškus, bet gali būti ir gerokai apiblukęs.
Pavyzdžiui, visai suprantama, kodėl akimi vadinama tinklo
ar mezginio skylė, korio skylutė (regėjimo organo ir pavadinamų
skylučių formos panašumas), žiedo papuošalas (formos, blizgesio
panašumas), bet semantinis ryšys tarp akies, kaip
regėjimo organo, ir akies, kaip kortų vertės ženklo, yra
visai neaiškus. Labai apčiuopiamas, pavyzdžiui, ryšys ir tarp
tokių žodžių reikšmių: sparnas 1. paukščių, vabzdžių
skrendamasis organas; 2. plokštuma skersai lėktuvo korpusą,
padedanti susidaryti keliamajai jėgai; 3. vėjinio malūno vėjo
sukamos dalies plokštė; 4. rogių prieduras iš šono; sunkus
1. daug sveriantis; 2. reikalaujantis daug jėgų; 3.
vargingas; 4. slegiantis, nemalonus ir t. t. Tačiau dabar
jau sunku suvokti ryšį tarp tokių žodžių reikšmių: kiaulė
naminis gyvulys ir šieno kupeta, lova gulimasis
baldas ir lysvė, ežia, lupti šalinti luobą, kevalą,
žievę ir mušti, bausti mušimu. Labai sunku, o kartais net ir
neįmanoma semantinį ryšį įžiūrėti tarp pagrindinių ir
terminologizuotų žodžio reikšmių, pvz.: katinas 1. kačių
patinas; 2. šnek. drožtuvas, oblius dviem obliuoti,
dvitraukis; raktas 1. įrankis užraktui atrakinti ar
užrakinti; 2. muz. ženklas, rodantis natų aukštumą ir jų
pavadinimą; giminė l. grupė žmonių, turinčių bendrus
netolimus protėvius; 2. giminaitis; 3. lingv. gramatinė
vardažodžių kategorija.
Kai žodžio reikšmių ryšys
visiškai nutrūksta, žodis suskyla į atskirus žodžius
homonimus.
Šalutinės žodžio reikšmės
gali būti tiesioginės ir perkeltinės. Žodžiai,
vartojami šalutinėmis tiesioginėmis reikšmėmis, tik pavadina
tikrovės objektus, bet nereiškia pavadinamo objekto vertinimo;
kitaip sakant, emociniu atžvilgiu jie dažniausiai neutralūs. Ši
šalutinių tiesioginių reikšmių ypatybė daro jas panašias į
pagrindines reikšmes, nes ir pagrindinėm reikšmėm vartojami
žodžiai dažniausiai esti emociškai neutralūs. Dėl tos
priežasties lietuvių kalbotyroje ir pagrindinės, ir
šalutinės-tiesioginės reikšmės vadinamos tiesioginėmis
reikšmėmis.
Perkeltinės
reikšmės atsiranda tada,
kai norima emociniu požiūriu neutralų kokio nors dalyko
pavadinimą pakeisti ekspresyviu, tam tikrą emocinį toną turinčiu
žodžiu. Vadinasi, perkeltinėmis reikšmėmis pavartoti žodžiai
visada atlieka dvejopą funkciją nominatyvinę ir
emocinę-ekspresinę.
Perkeltinės reikšmės esti
metaforinės
ir
metoniminės.
Kai žodis, žymintis kokį tikrovės dalyką, sąmoningai
keičiamas žodžiu, pavadinančiu kitą tikrovės dalyką dėl tų
dalykų panašumo, susiformuoja metaforinė reikšmė. Kai
žodžio perkėlimo pagrindas loginis pavadinamų dalykų ryšys,
naujai susidariusi perkeltinė reikšmė yra metoniminė.
Pavyzdžiui, kai žiaurus žmogus pavadinamas žvėrimi,
plėšrus vilku, nemandagus, netvarkingas kiaule,
kvailas asilu, ar avinu, dėl panašių vidinių
pavadinamų dalykų ypatybių, susidaro perkeltinės metaforinės
žodžių žvėris, vilkas, kiaulė, asilas, avinas reikšmės.
Žodžio liežuvis perkeltinė reikšmė liežuvavimas,
apkalbos, šmeižtai yra susiformavusi metoniminiu būdu (čia kūno
dalies pavadinimas pakeičia jos atliekamo veiksmo pavadinimą).
Tas pats žodis gali turėti ir metaforinių, ir metoniminių
perkeltinių reikšmių. Pavyzdžiui, žodis išsižioti
praverti burną turi kelias perkeltines metonimines reikšmes
(rezultatas pasakomas vietoj priežasties): 1. nustebti:
Išsižios žvėrys, pamatę mane tokią gražią, pagalvojo
ilgauodegė. (Cvir.); 2. pasakyti, prasitarti apie ką:
Vienam išsižiojau, tai visiems apskalatijo; 3. pradėti
rėkti: Ko čia išsižiojai
kaip daržinės vartai.
Metaforinio perkėlimo būdu, remiantis sukeliamo veiksmo įspūdžio
panašumu, susidarė atskira šio žodžio reikšmė: įtrūkti,
įplyšti, atsiknoti: Batai vėl išsižiojo.
Perkeltinės žodžio
reikšmės susiformuoja ne iš karto. Jos yra ilgai trunkančio
proceso rezultatas. Tai, kad žodis tam tikrame kontekste buvo
pavartotas metaforiškai ar metonimiškai, dar nereiškia, kad jau
atsirado atskira perkeltinė žodžio reikšmė. Su įvairiais
reikšmės perkėlimais kalboje susiduriama kiekviename žingsnyje.
Ypač dažnai reikšmės perkėlimu, kaip menine priemone,
naudojamasi grožinėje literatūroje. Pavyzdžiui, Vaižganto
sakinyje Juo kaitriau saulė svilina, juo daugiau žemė čirškia
ir žvanga žodis žemė pavartotas metonimiškai vietoje
pasakymo žemėje griežiantys žiogai, joje augantys žvangučiai.
S.Nėries eilėraščio posme Vėjelis rytmetinis pučia,
aveles padangėje gano žodis avelė metaforiškai
pavartotas vietoje žodžio debesėlis. Metaforiškas ir
metonimiškas J. Avyžiaus sakinys Skriaudos tebekraujuoja
(čia skriaudos padariniai lyginami su negyjančios žaizdos
kraujavimu). Tačiau visais šiais atvejais negalima kalbėti apie
perkeltinę žodžių žemė, avelė, skriaudos reikšmę. Tai
tėra tik perkeltinis vartojimas, tam tikras laikinas semantinis
variantas, atsitiktinis semantinis naujadaras. Ir tik
pakartotinai vartojamas ta pačia reikšme įvairesniuose
junginiuose, buvęs semantinis naujadaras gali paplisti ir tapti
savarankiška perkeltine žodžio reikšme.
Tas pats dabartinės
lietuvių kalbos žodis, be pagrindinės reikšmės, gali turėti: a)
kelias šalutines tiesiogines ir vieną ar kelias perkeltines
reikšmes; b) tik šalutinių tiesioginių; c) tik perkeltinių
reikšmių. Pavyzdžiui:
a) laužas 1. krūva
virbų, šakų: Miške sumesti šakų laužai; 2. lauke
kūrenama ugnis, deginama medžių šakų krūva: Lauže išsikepėme
bulvių; 3. suversta kokių sulaužytų daiktų krūva:
metalo laužas; 4. lokio guolis: Lokys guli lauže;
5. prk. sena, sukrypusi troba: Senus laužus liepia griauti;
6. prk. apsileidėlis, tinginys: Jis
baisus laužas;
b) skleisti l.
tiesti, kloti: Vadas išskleidė žemėlapį; 2. skėsti,
plėsti: Paukštis skleidžia sparnus; 3. sprogti (apie
lapus, pumpurus): Pumpurai, žiedai jau skleidžiasi; 4.
skirti, darant tarpą: Eina, rugius skleisdamas; 5.
plėsti, leisti teikti: Šviesa skleidė ypatingą jaukumą
aplink; 6. platinti: skleisti naujas idėjas;
c) barzda 1.
apatinės veido dalies plaukai: senis su ilga barzda; 2.
prk. žmogus su barzda; 3. prk. smakras: barzdą nušalti;
4. prk. įvairaus pobūdžio atsikišimas daikto apačioje:
gaidžio barzda, rakto barzda (galvutė).
Atskirti daugiareikšmio
žodžio reikšmes yra gana sunkus uždavinys. Leksikografijos
praktikoje neretai kyla klausimas, kokiais kriterijais
vadovaujantis turi būti išskiriamos žodžių reikšmės ir ar yra
kokios nors jų objektyvios ribos. Labai tiksliai suformuluotų
daugiareikšmių žodžių reikšmių skyrimo kriterijų iki šiol nėra.
Matyt, todėl įvairaus stambumo ir paskirties žodynai tą pačią
kurio nors žodžio reikšmių sritį suskirsto nevienodai.
Pavyzdžiui, LKŽ nurodo 6 žodžio namas reikšmes: 1.
gyvenamasis ar šiaip koks trobesys; 2. šeimos ūkis, sodyba;
3. šeimyna, žmonės, drauge gyvenantys; 4. tvartas; 5.
atskirai pastatytas nedidelis trobesys su virykle vasarai; 6.
priemenė; atskiru antraštiniu žodžiu čia pateikiama ir šio
žodžio daugiskaita namai, nurodant net 7 reikšmes, iš
kurių trys atitinka žodžio namas pirmą, antrą ir trečią
reikšmes, o keturios visiškai skiriasi nuo nurodytų namo
reikšmių: l. nuolatinė gyvenamoji vieta; 2. kokia nors
valstybinė, visuomeninė ar pan. įstaiga, pats tokios įstaigos
pastatas; 3. minkštakūnių ar kitokių gyvių raginis apdangalas,
kiautas, šarvas; 4, nuovala, placenta. DLKŽ pateikiamas tik
vienas antraštinis žodis namas ir nurodomos 6 jo
reikšmės: 1. gyvenamasis trobesys; 2. dgs. gyvenamoji vieta,
buveinė; 3. dgs. šeimos ūkis, sodyba; 4. dgs. drauge
gyvenantys žmonės, šeimyna; 5. dgs. kokia nors visuomeninė
įstaiga; 6. ryt. tvartas. Kaipgi yra iš tikrųjų? Ar lietuvių
kalboje yra viena leksema namas, ar galima kalbėti apie
dvi leksemas, iš kurių viena kaitoma vienaskaita ir daugiskaita,
o kita teturi daugiskaitos formas? Tokių ir panašių klausimų
iškyla labai dažnai, ir kol nebus aiškiai teoriškai suformuluotų
reikšmių skyrimo kriterijų, painiavos žodynuose nebus išvengta.
Daugiareikšmio žodžio
reikšmės pirmiausia turėtų būti skiriamos pagal žodžio,
vartojamo įvairiomis reikšmėmis, sintaksinę ir leksinę poziciją,
t. y. žiūrint žodžio gramatinio ir leksinio valentingumo.
Gramatinis valentingumas ypač svarbus, aprašant veiksmažodžio
semantiką. Labai svarbu išsiaiškinti, kokius būtinuosius
valentingumo partnerius (determinantus) turi nagrinėjamas
veiksmažodis. Būtinųjų determinantų kombinacijų skirtingumas
rodo veiksmažodžio leksinės reikšmės skirtingumą. Pavyzdžiui,
veiksmažodis priklausyti yra dvivalentis ir gali turėti
dvi determinantų kombinacijas: vardininką ir naudininką (Namas
priklauso tėvui) arba vardininką ir kilmininką su
prielinksniu nuo (Viskas priklauso nuo tėvo).
Šiose kombinacijose realizuojamos kiek skirtingos leksinės
reikšmės: 1. būti nuosavybe ir 2. sietis priežasties ir
pasekmės santykiu. Jei gramatinis veiksmažodžio valentingumas
reikšmių nediferencijuoja, žiūrima jo leksinio valentingumo.
Skiriant kitų kalbos dalių reikšmes, gramatiniu žodžių
valentingumu nedaug kur tegalima pasiremti, nes įvairiom
reikšmėm vartojami būdvardžiai, o dažnai ir daiktavardžiai
vartojami labai panašiose ar net tapačiose pozicijose. Todėl
šiuo atveju aktualu suvokti aprašomų žodžių leksinį
valentingumą, t.y. išsiaiškinti, su kokių leksinių-semantinių
grupių žodžiais jie gali sudaryti junginius.
Štai, pavyzdžiui, jei
būdvardis sunkus, -i sudaro junginius su konkrečių,
galimų pasverti daiktų pavadinimais, jis reiškia daug
sveriantis, svarus (sunkus daiktas, lagaminas, sunki našta),
jei tas pats būdvardis pažymi abstrakčiuosius daiktavardžius
(dažniausiai apibūdinančius žmogaus veiklą), jis turi jau kitą
reikšmę reikalaujantis daug jėgų, nelengvas atlikti (sunkus
darbas, uždavinys, sunkios pareigos); būdvardžio
sunkus, -i junginys su daiktavardžiu gyvenimas
leidžia išskirti dar vieną reikšmę vargingas, o jei sunkaus
pažymimasis žodis yra nusikaltimas, galima kalbėti
apie šio būdvardžio reikšmę didelis.
Vadinasi, vienas iš
svarbiausių žodžių reikšmių skyrimo kriterijų yra žodžių
sintagminių santykių visuma.
Skirstant reikšmes, būtina
atsižvelgti ir į paradigminius žodžių santykius. Žodis,
vartojamas skirtingomis reikšmėmis, paprastai įeina į skirtingus
semantinius laukus, t. y. priklauso ne toms pačioms teminėms
grupėms, gali turėti kitokių sinonimų ir antonimų. Pavyzdžiui,
daiktavardis ragas turi tokias reikšmes. 1. kieta,
smaili gyvulio kaktos išauga; 2. rago pavidalo pučiamasis
muzikos ar signalinis instrumentas; 3. raginė medžiaga ir kt.
Pirmąja reikšme vartojamas žodis įeina į kūno dalių semantinį
lauką, antrąja reikšme į muzikos instrumentų, trečiąja į
medžiagų, iš kurių kas gaminama grupę ir t. t. Būdvardis
senas, vartojamas pirmąja reikšme turintis daug amžiaus (senas
žmogus, sena karvė), įeina į amžių
charakterizuojančių būdvardžių leksinę-semantinę grupę, jam
antonimiškas būdvardis jaunas nedaug amžiaus turintis;
senas reikšme jau kuris laikas esantis (sena skola,
senas tarnautojas) sudaro antonimų porą su būdvardžiu
naujas neseniai atsiradęs ar įgytas, o reikšme
anksčiau buvęs (sena tvarka, senos pažiūros)
antonimiškas būdvardžiui
dabartinis, modernus.
Išskiriant daugiareikšmių
būdvardžių reikšmes, kartais reikia žiūrėti ir į tai, kokios
gramatinės formos reprezentuoja vieną ar kitą reikšmę. Lietuvių
kalboje yra nemažai žodžių, kurių daugiskaitos formos gali
turėti kitą, negu vienaskaitos formos, nors ir artimą reikšmę.
Pavyzdžiui, pipiras yra pipirmedžio grūdas, vartojamas
prieskoniams. Šia reikšme pipiras vartojamas ir
vienaskaita, ir daugiskaita. Bet daugiskaitos forma pipirai
reiškia ir tų grūdų miltai, vartojami prieskoniams. Yra ir
tokių reikšmių, kurias turi vienaskaitos forma tevartojami
žodžiai, pvz., sėkla reikšme žiedinių augalų dauginimosi
organas, grūdas turi vienaskaitos ir daugiskaitos formas, o
kitomis reikšmėmis sėjamieji javų, daržovių grūdai ir veislė
tik vienaskaitą.
Lietuvių ir kitų kalbų
leksikografijoje nėra nusistovėjusios nuomonės, ar tokios
atskiros daiktavardžio formos laikytinos tik atskiromis žodžių
reikšmėmis ar atskirais žodžiais. Dėl to įvairiuose žodynuose,
kaip rodo namo pavyzdys, reikšmės išskiriamos nevienodai.
Sprendžiant šią problemą, matyt, reikėtų žiūrėti ne tiek
formalių reikšmės išreiškimo skirtumų, o labiau remtis minėta
sintagminių santykių analize. To paties žodžio reikšmėmis
reikėtų laikyti žodžius, kurių sintagminiai ryšiai įvairiais
vartojimo atvejais lieka nepakitę.
Svarbus ir dar vienas
reikšmių skyrimo kriterijus. Tai emocinė ir funkcinė žodžio
spalva. Jei viename kontekste žodis yra stilistiškai neutralus,
o kitame įgyja emocingumo ir vaizdingumo, galima kalbėti apie
dvi jo reikšmes: tiesioginę ir perkeltinę.
Daugiareikšmių žodžių
reikšmių tipus bei tų reikšmių ypatybes galima pavaizduoti
grafiškai (žr. lentelę).
Reikšmės tipas |
Reikšmės ypatybės |
ryšio su kitų
žodžių reikšmėmis požiūriu |
emociniu
požiūriu |
istoriniu
(motyvavimo) požiūriu |
Pagrindinė |
Laisvoji |
Dažniausiai
neutrali |
Dažniausiai
pirminė (motyvuojanti) |
Šalutinė |
Tiesioginė |
Susijusioji |
Neutrali |
Dažniausiai
antrinė (motyvuota) |
Perkeltinė |
Susijusioji |
Emocinga |
Antrinė
(motyvuota) |
|
|
|