Metonimija
Metonimija yra toks
tropas, kurio reikšmės perkėlimo pamatą sudaro vienoks ar kitoks
loginis sąvokų ryšys: erdvės, laiko, medžiagos, priežasties,
kiekybės. Pavyzdžiui, vietą ar laiką žymintis žodis
vartojamas veikėjo reikšme, medžiaga gaminio ir t. t.
Erdvės bei vietos
ryšys:
Čiulba, cypauja, čirena
pabaliai, pakrūmė.
Ne be reikalo Jonas
pasiliko vienas miške, apgalvos ten viską, o paskui ateis ir
užkapos visus namus kirviu.
Vyrų užstalė,
kuriai meisteris rodo viena akimi apgaulę, negali tverti savo
kailyje.
Laiko ryšys:
Vei, nedaugio reiks:
tuo vėl, kvietkas pasidarę, uostysim pavasarį margą.
Rusvai geltonus lapus
nuo šilo pavėju blaško ruduo.
Rytas už
vakarą gudresnis.
Kas amžių kurta,
neturi žūti.
Medžiagos ryšys:
Plienas,
blizgantis, išalkęs, skamba pradalgio gale.
Dėl manęs... ir
avižom, grikiais gyva būsiu, aš tik dėl vaikų
raudu.
Mechike ji
laimėjo sidabrą.
Pabaliai, pakrūmė
čia vartojami vietoj juose esančių paukščių; sakant uostysim
pavasarį, turimos galvoje tuo metų laiku pražystančios
gėlės, sakant plienas dalgis.
Kiti metonimijos
atvejai. Dažnai metonimiškai vartojami gretimų arba vienas
nuo kito priklausančių daiktų bei reiškinių vardai. Žvilgsnį
metonimiškai pakeičia akys, balsą gerklė, sriubą
puodas, valgį šaukštas, kirtėją kirvis,
galvą kepurė ir t. t.
Tačiau, jai praeinant,
nepasižiūrėjo į veidą ir jos akelių negaudė.
Nuskamba vaikų gerklės
mišku ir pamiške, o Kryklos upelis pritaria savo murmėjimu jų
juokui.
Puodui juk kasdien, kad
kokį viralą verdi, druskos ne tiktai, bet dar ir uždaro reikia.
Kas nedirba, tam
šaukšto nėra.
Sąmatą patvirtinus,
užstatą paklojus, tuojau į apskrities kalvas, dirvas, pakalnes
atėjo kirviai, kastuvai, dalbos.
Viršum kepurės čirškia
vyturys.
Metonimiškai autorius
pakeičia kūrinį:
Kas vieną kartą pamatė
Čiurlionį, tas niekada nepamirš jo savotiško pasaulio reginių.
Įrankis vartojamas vietoj
veiksmo:
Oi, Krizas! Krizas! Kas
jį apeis dainoje, kas jį pralenks adata, plunksnele!