Šauksmininkas yra kreipinio linksnis. Juo parodomas subjektas, į kurį kreipiamasi prašant, klausiant, įspėjant, raginant, šaukiant ar kitokiais reikalais. Su kitais sakinio žodžiais šauksmininkas nė kiek nesusijęs, todėl šnekant išskiriamas tam tikra intonacija, o rašant – kableliais.

Šauksmininku dažniausiai kreipiamasi į žmogų. Pvz.: Vagie, kepurė dega! Kelkit kelkit, sūnytėliai, balnokit žirgelius. Stase, lėk pas karves. Vaikai, kam vis vėpsot taip? (K. Don.) Paskubėk, Eglužėl, tu vaikais vedina. (S. Nėr) Klausykim, Juruk, tai gražu! (P. Cvir.) Vyrai, eime, išleiskim kalinius! (J. Bil.)

Neretai kreipiamasi į gyvūnus – gyvulius, žvėris, paukščius. Pvz.: Ėsk, karvyte, žalią šieną. Nebėk, katinuk, negriūva. O, lakštute, kam ta dainužėlė skirta? (S. Nėr.) Pele, pele, te tau liepinį, duok man kaulinį. (J. Jabl.)

Kreiptis galima į kiekvieną daiktą ar reiškinį, jei tik jis sugyvinamas. Tokių kreipinių daug poetinėje kalboje, pasakose. Pvz.: Lazdynai lazdynai, kam tu gaidžiukui kelnytes suplėšei? Bėki bėki, bareli, galan lauko. Ko liūdi, putinėli, ko liūdi? O juokis, gyvenime, juokis pajaco juoku. (S. Nėr.) Žėruoki, mirksėki, ugnele, negesk, žiburėli, negesk. (S. Nėr.)

Šauksmininkas kartais gali būti vartojamas ne tiek kreipimuisi, kiek dėmesiui suaktyvinti, kalbai pagražinti, pasakytam dalykui pabrėžti. Pvz.: Matai, vaikeli, koks sunkus buvo gyvenimas! Nenusipirkau, sesule, aš tų vaistų. Neblogi jie, katyt, žmonės, neblogi. (J. Bil.)

Šauksmininkai dažnai turi įvairių derinamųjų ar nederinamųjų pažyminių. Pvz.: Vaikeli tu mano brangiausias, kam tu dabar reikalingas? Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos?.. (K. Don.)

Kreipinio šauksmininkai kartais sustiprinami jaustuku ar asmeniniu įvardžiu, neinančiu veiksniu. Pvz.: Ai dukryt, nenukrisk! Oi vaikeliuk, kurgi tu braidei, kad toks šlapias? O tu varle, kad aš tau paimsiu diržą!

Norint sukelti didesnį įspūdį, kreipinio šauksmininkas gali būti kartojamas (a.) arba išplečiamas įvairiais priedėliais (b.). Pvz.:

a. Senučiut senučiut, dangus griūva! Vaikeli vaikulėli, kur begausi rudenį žemuogių? Piene piene – nuostabi gėlele, ko tu rymai vėjų pabarėly. (S. Nėr.) Motiejien, a Motiejien!.. Ar ne tu prašei skujinės? (V. Krėv.)

b. Ei varge varge, vargeli mano, kada aš tave dabar išvargsiu. Tu mano motinėle, močiute sengalvėle, gana pailsai, gana nuvargai, kol mane užauginai. Oi broleli brolužėli, kareivėli raitužėli, nepažįsti tu seselės, pagirių raibos antelės. (S. Nėr.)

Atskirą šauksmininko formą lietuvių kalboje turi tik vienaskaita. Daugiskaitos šauksmininkas yra toks pat, kaip daugiskaitos vardininkas, plg. brangus tėveli, miela mamyte! – brangūs tėveliai, mielos mamytės! Dėl to kartais ir vietoj vienaskaitos šauksmininko pasakomas vardininkas, pvz.: brangus tėvelis, miela mamytė! Toks kreipinio vardininkas yra klaidingas, nevartotinas (žr. Vardininkas).

Daiktavardis ponas, einantis priedėliu, gali turėti ir šauksmininko, ir vardininko formą, plg. pone ambasadoriau ir ponas ambasadoriau. Abu pasakymai yra taisyklingi.