Šalutiniai papildinio
sakiniai atsako į klausimus
ko? kam?
ką? kuo? Prie
pagrindinio sakinio šie sakiniai
paprastai
jungiami jungtukais
kad, jog,
ar,
jungiamaisiais žodžiais
kas, kaip,
kuris, kuri, kada, kur, kodėl.
Kaip ir
šalutiniai veiksnio
sakiniai, jie vartojami dvejopai:
a) atstoja
pagrindiniam sakiniui trūkstamą papildinį:
Man dar
vaikui kalbėjo, kad rasa tai žemės prakaitas.
Ką
kalbėjo?
kad rasa
tai žemės prakaitas.
Vilkas
gyrėsi, jog kilęs iš bajorų.
Kuo
gyrėsi? jog kilęs
iš bajorų.
Sunku bus
suprasti, ar Kazimieras girdi tuos gražius žodžius.
Ką sunku
bus suprasti?
ar
Kazimieras girdi tuos gražius žodžius.
Teišgirsta
ir jie, kokias gražias dainas turime.
Ką
teišgirsta? kokias
gražias dainas turime.
Niekas
nesuprato, kuris iš jų vyriausias.
Ko
nesuprato?
kuris iš
jų vyriausias.
Jau
galėjai girdėti, kaip staugia sirena.
Ką galėjai
girdėti?
kaip
staugia sirena.
Žemdirbiai
laukia, kada baigsis lietūs.
Ko laukia?
kada baigsis lietūs.
Parodysiu
saulutei, kur slapstosi žiema.
Ką
parodysiu?
kur
slapstosi žiema.
Pasibaigė
tuo, jog Adomėlis ir nakvoti persikėlė į dėdžių
klėtelę.
Kuo tuo?
jog
Adomėlis ir nakvoti persikėlė į dėdžių klėtelę.
b)
sukonkretina pagrindinio sakinio papildinį, išreikštą
parodomuoju įvardžiu
to, tam,
tą, tuo:
Kas
nemoka skaityti, tam negelbsti ir akiniai.
Kam tam?
kas nemoka skaityti.
Ko
sau nenori, to ir kitam nedaryk.
Ko to?
ko
sau nenori.
Ką
pažadėjai, tą ir ištesėk.
Ką tą?
ką
pažadėjai.
Kuo
pats kvepia, tuo ir kitą tepa.
Kuo tuo?
kuo pats kvepia.
Pirmosios
grupės prijungiamųjų sakinių pagrindinio sakinio tarinys
dažniausiai reiškiamas veiksmažodžių
žinoti,
suprasti, girdėti, matyti, pasakoti, prašyti, laukti,
mokyti, rodyti, pajusti, atsiminti, domėtis, stebėtis,
tikėti, gėrėtis, įtikinėti, kaltinti
formomis.