Apie avilius tingiai dūzgė bitės.

Kas dūzgė? – bitės.

Ką veikė bitės? – dūzgė.

Kur dūzgė? – apie avilius.

Kaip dūzgė? – tingiai.

Sakinio dalimi gali eiti tik savarankiškos reikšmės žodžiai – vieni arba drauge su prielinksniais, dalelytėmis. Antai sakiniuose Už krosnies įkyriai čirpė svirplys, Kaniava kone risčia pasileido namų link, Išlindo iš savo slėptuvių ir bebrai randame ir vienokios, ir kitokios raiškos sakinio dalių: svirplys (Kas čirpė?), čirpė (Ką veikė svirplys?), už krosnies (Kur čirpė?), įkyriai (Kaip čirpė?) ir t. t.

Sakinio dalis gali būti reiškiama ne tik vienu, bet ir dviem ar daugiau savarankiškų žodžių. Pavyzdžiui, toks yra veiksnys sakinyje Jau matyti žmonės grįžtant (Kas matyti? – žmonės grįžtant), tarinys sakinyje Kelias galėtų būti tiesesnis (Kas pasakyta apie kelią? – galėtų būti tiesesnis), laiko aplinkybė sakinyje Tu pažįsti mane nuo mažų dienų (Nuo kada pažįsti? – nuo mažų dienų).

Vieni tarnybiniai žodžiai (prielinksniai, jungtukai, dalelytės) sakinio dalių nesudaro. Jų nesudaro ir savarankiški sakinio žodžiai, klausimais nesusiję su kitomis sakinio dalimis, pavyzdžiui, kreipinys (Geras tu vaikas, Kaziuk.), įterpinys (Lukui, matyt, nelabai sekėsi.).

Sakinio dalys skirstomos į pagrindines ir antrininkes sakinio dalis. Pagrindinės sakinio dalys yra veiksnys ir tarinys. Jos sudaro sakinio gramatinį centrą ir negali priklausyti kitoms sakinio dalims. Tą centrą dažnai išplečia antrininkės sakinio dalys – papildinys, aplinkybės ir pažyminys.

Motina skaitė laišką. Lauke sulojo šuo. Tušti puodai garsiai skamba. Gerdamas arklys žaismingai lūpomis sklaidė vandenį.

Antrininkės sakinio dalys priklauso kuriai nors sakinio daliai (papildinys ir aplinkybės – tariniui, pažyminys – veiksniui, papildiniui ir t. t.).