Raštas – dokumentas, kurį viena įstaiga, norėdama ko pasiteirauti ar ką nors pranešti, rašo kitai įstaigai. Raštas turi ir platesnę reikšmę: apskritai teisinis ar raštvedybos dokumentas.

Laiškas yra su voku paštu siunčiamas rašinys ar dokumentas. Laišku laikoma ir siunta su tokiu dokumentu, kuris vienas pats vadinasi raštas.

Kita laiško reikšmė – individualaus asmens rašinys kitam asmeniui. Tokie rašiniai laiškais vadinami ir tada, kai nėra pašto siunta. Įsidėmėkime, kad įstaigos rašo raštus, individualūs asmenys – laiškus, o visi siunčia laiškus.

Laiškų yra asmeninių ir dalykinių. Asmeniniai laiškai gali būti įvairių įvairiausi. Dalykiniai laiškai (jie dar vadinami tarnybiniais laiškais) gali būti rašomi įstaigų darbuotojams ar vadovams, darbo ar veiklos kolegoms, pažįstamiems ar šiaip žinomiems asmenims, su kuriais rašantįjį sieja kokie nors ryšiai. Kai kurie jų turi net atskirus pavadinimus: rekomendacinis, pasiteiravimo, padėkos laiškas.

Dalykiniai laiškai, kaip ir asmeniniai, pradedami kreipiniu. Po jo geriausia dėti šauktuką ir laiško tekstą pradėti didžiąja raide (netinka po kreipinio dėti kablelį, o laišką pradėti didžiąja raide). Laiško tekstas, net jo stilius, gali būti laisvas, įvairus, ne toks sausas ir formalus kaip rašto tekstas. Bet tikslumo ir santūrumo reikia ir laiškui.

Rašant artimesniam ir geriau pažįstamam asmeniui, laišką tinka baigti linkėjimais, o oficialumo atspalvį turinčius laiškus galima baigti standartiniais pasakymais: Su pagarba! (arba Pagarbiai), Jus gerbiantis (gerbianti); Nuoširdžiai Jūsų. Po jų galima rašyti brūkšnį arba nedėti jokio ženklo, nes toliau esantis parašas yra to paties sakinio dalis. Pasirašoma įskaitomai, dešinėje pusėje.

Laiškas adresuojamas Pašto taisyklių nustatyta tvarka. Pageidaujant atsakymo, kartu galima siųsti voką su savo adresu ir pašto ženklu.

Kaip pavyzdį, priderinę prie dabartinės rašybos, pateikiame kalbininko Juozo Balčikonio laišką.