Kaip rašome laiškus
1. Pagarbiems žmonėms oficialiai rašomi
laiškai turi būti trumpi. Svarbu
pasistengti glaustai reikšti mintis, kreipiantis kokiu reikalu į
įstaigos vadovą. Geriausia pradėti be ilgesnės įžangos, eiti
tiesiog prie reikalo. Trumpai drūtai, kaip liaudis sako, o
svarbiausia aiškiai.
Kas kita laiškai tėvams, broliams ar seserims,
bičiuliams, draugams. Čia plati dirva kūrybinėms galioms.
Vienaip rašome turėdami konkretų reikalą, kitaip tik
draugiškumą palaikydami, o tėvams, pavyzdžiui, nuoširdžią
pagarbą ir meilę reikšdami. Mandagumas ir pagarba asmeniui,
kuriam rašomas laiškas, reikalauja kiek primiršti save, daugiau
domėtis adresatu, jo šeima. Bent jau laiško pradžioje nederėtų
apie save rašyti. Rečiau reikėtų vartoti įvardį aš, kad
mūsų asmuo atsidurtų lyg ir šešėlyje.
Išimčių, žinoma, gali būti. Štai mes važiuojame į
tolimą turistinę kelionę, o draugai, broliai, seserys, ypač
tėvai, laukia iš mūsų laiško, domisi, kaip mums sekasi, lydi mus
kelionėje savo mintimis... O tų kelionės įspūdžių begalės! Tad
ir pradėkime nuo jų, išliekime susikaupusius jausmus,
pasidžiaukime nuostabiais vaizdais, kitų kraštų kultūros bei
meno vertybėmis ir kt. Tik neįsileiskime į smulkmenas juk
visko laiške neišpasakosi... Svarbu pasidomėti ir mūsų artimųjų
tėvų, brolių, seserų ar draugų gyvenimu...
2. Mūsų senoliai pradėdavo laišką
pasisveikinimu ir baigdavo atsisveikinimu.
Nors šio papročio šiandien ir nebesilaikome, tačiau mūsų
nuoširdumo niekas negali varžyti! Štai motina rašo laišką
išsiilgusi sūnaus ir laiško antraštėje visai gražiai kreipiasi:
Sveikas, Sūneli! Panašiai rašydami ir mielam draugui
pradedame laišką antraštiniais kreipiniais: Sveikas gyvas!
Labas labutis! Sveika, Onute! Suprantama, tokiais
familiariais sveikinimosi žodžiais laišką tinka pradėti tik
artimiems, gerai pažįstamiems, į bičiuliškus santykius
suėjusiems žmonėms.
Jei turime už ką dėkoti, geriausia laišką pradėti
padėkos žodžiais. Senu mūsų tėvų papročiu pirmiausia dėkojame už
laišką. Tačiau labai įkyru būtų, jei kiekvieną kartą pradėtume
vis tuo pačiu sakiniu: Ačiū (Dėkui) už laišką!
Daug maloniau adresatui skaityti tokią pradžią: Mielas
Tavo laiškas yra už ką padėkoti! Užtenka kartais tik
pasidžiaugti, pasigėrėti laiško mintimis, nebereikia nė padėkos
žodžių. Vis dėlto ir dažniau susirašinėjant, bent šiokia tokia
užuomina apie gautą laišką turėtų būti, kad nekiltų abejonių, ar
kur jis nedingęs.
Po padėkos žodžių ar užuominos apie gautą laišką
įprasta, rašant atsakymą, pasidomėti adresato ir jo artimųjų
gyvenimu, sveikata, darbais. Tačiau rašydami mažai pažįstamiems
žmonėms, turėtume būti labai atsargūs, santūrūs. Vyresnių,
gerbtinų žmonių nemandagu teirautis apie sveikatą, sėkmę.
Laiško gale paprastai prašoma perduoti linkėjimus
šeimos nariams, kaimynams, bičiuliams. Tačiau mažiau
pažįstamiems, gerbtiniems žmonėms tokie linkėjimai netinka!
Reikėtų dar priminti elementarų mandagumo
reikalavimą nedelsti atsakyti į gaunamus laiškus!
3. Rašydami laišką, visada gerai apgalvokime
kiekvieną žodį, kiekvieną sakinį.
Parašę dar kartą nuo pradžios iki galo atidžiai perskaitykime. O
jei taisydami subraukėme, įterpėme prierašų, perrašykime švariai
iš naujo. Nebent laiškas būtų skirtas labai artimam žmogui, tada
ir dėl tų taisymų nereikėtų varžytis.
Nepaprastai apgalvoti, sklandžiai, kūrybiškai
parašyti turi būti specialūs sveikinimo laiškai, ypač vyresniems
asmenims. Sveikinimo, padėkos, atsiprašymo, užuojautos laiškus
mandagumas reikalauja rašyti ranka.
4. Laišką paprastai pradedame kreipiniu.
Kreipimosi žodžiai gali būti labai įvairūs. Tėvams, globėjams,
auklėtojams laiško kreipinyje tinka išreikšti meilę, pagarbą,
iškelti gerąsias jų savybes: Mielieji Tėveliai! Mūsų
brangioji, mūsų geroji Močiute! Mylimoji Teta ir mano Sesute
Aušryte! Į mažai pažįstamus, gerbtinus žmones reikia
kreiptis santūriai, pagarbiai: Gerbiamasis Profesoriau!
Gerbiamoji Daktare! Į visai nepažįstamus žmones tinka
kreiptis tiesiog Gerbiamasis (-oji)! Tik į
labai artimus draugus kreipiamės vardu.
Palyginti dažnai laiškų kreipiniuose vartojamas
prieveiksmis didžiai: Didžiai gerbiamas Akademike! Didžiai
gerbiama Auklėtoja! Kartais prieveiksmis didžiai
pridedamas prie įvardžiuotinės formos gerbiamasis,-oji.
Žodžių junginys didžiai gerbiamasis, -oji prieštarauja
lietuvių bendrinės kalbos normoms, laikytinas klaida!
Prieveiksmiai su įvardžiuotiniais būdvardžiais ar
įvardžiuotiniais dalyviais nevartojami.
Daug kam kyla abejonių ar būtina senu papratimu
laiško kreipinį rašyti iš didžiosios raidės?
Antraštiniame laiško kreipinyje, taip pat ir
visame laiško tekste didžiosios raidės, šalia kitų gramatinių
funkcijų, atlieka ir mandagumo funkciją. Pradėti laiško
antraštėje kreipinį mažąja raide būtų nemandagu! Aišku, ne
visi antraštinio kreipinio žodžiai rašomi iš didžiosios raidės.
Jungtuko ir, prielinksnių, prieveiksmių, žinoma, taip pat
įvardžių mano, mūsų niekas nerašo iš didžiosios raidės
ir nedera taip rašyti. Nėra reikalo didžiąja raide pradėti ir
įvardžiuotinių ar neįvardžiuotinių būdvardžių, dalyvių:
gerasis,-oji, gerbiamasis, -oji, brangusis, -ioji,
mielasis,-oji... Nebent tie įvardžiuotiniai būdvardžiai ar
dalyviai būtų vartojami daiktavardiškai: Mano Brangusis!
Bet jei dar pridėtume vardą, įvardžiuotinį būdvardį rašytume
iš mažosios raidės: Mano brangusis
Andriau!
Tradicinis mandagumas reikalauja ir visame laiške
iš didžiosios raidės rašyti asmenį ar asmenis, į kurį ar kuriuos
laiško antraštėje buvo kreiptasi, nors tas asmuo ar tie asmenys
būtų minimi tik įvardžio forma. Įsidėmėtina taisyklė: ne tik
gerbtiniems asmenims, tėvams, globėjams, auklėtojams, bet ir
broliams, seserims, net artimiems draugams laiškuose įvardžiai
Tamsta, Jūs, net ir familiarus įvardis Tu rašomi
iš didžiosios raidės. Ir visų tų įvardžių linksniai: Tamstos,
Jūsų, Tavęs; Tamstai, Jums, Tau ir t. t. Iš didžiosios
raidės laiške derėtų rašyti ir adresatų šeimos narius. Štai po
atostogų, pasisvečiavęs pas dėdę, grįžta moksleivis namo. Laiške
dėdei rašo: Grįžęs namo, daug pasakojau
savo broliui ir sesutei apie Jūsų, gerasis Dėde, sodą, apie
vaišingosios Dėdienės triušiukus, apie geraširdę Močiutę...
5. Ta pačia proga gal ne pro šalį būtų užsiminti
apie didžiųjų raidžių mandagumo funkciją ir kitais atvejais (ne
vien laiškuose).
Sveikinimų raštai, jubiliejiniai adresai,
dovanų tekstai rašomi panašiai kaip laiškai.
Sveikinimų raštuose, rašomuose kolektyvo, įstaigos vardu,
stengiamasi išryškinti sveikinamąjį asmenį, jo veiklą, nuopelnus
kolektyvui ir tautai. Čia tinka iškilmingai skambantis ilgesnis
kreipinys: Didžiai gerbiamas Jubiliate,
visų mylimas Mokytojau!
Prašymuose pareigūnų pavadinimai visuomet rašomi
iš didžiosios raidės.
Panašiai reiškiama pagarba ir mirusiems vainikų
užrašuose: Neužmirš