Lietuvių kalba ir literatūros istorija

Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit,

Ir tatai skaitydami permanykit. [...]

M. Mažvydas

Prielinksnių, jungtukų, dalelyčių, jaustukų ir ištiktukų kirčiavimas

Prielinksniai, jungtukai, dalelytės, t. y. tarnybiniai žodžiai, kirčiuojami įvairiai. Be to, rišlioje kalboje jie dažnai netenka kirčio ir prisišlieja prie kito greta esančio kirčiuoto žodžio, pvz.: be ãbejo, be rekalo, iš tkro, sakaũ gi...

Tais atvejais, kai tarnybiniai žodžiai gauna savarankišką kirtį, jis dažniausiai paklūsta žodžio galo taisyklei ir turi tvirtagalę priegaidę, pvz.: anta, a, nuõ, põ, tačiaũ, viš. Svarbesnes išimtis, kai tarnybiniams žodžiams būdingas arba galinis tvirtapradis skiemuo, arba ne galinio skiemens kirtis, reikia įsidėmėti (dalis jų išvardyta kalbant apie žodžio galo taisyklės išimtis).

Tvirtapradę priegaidę gauna toks galinis skiemuo, kuris baigiasi sprogstamuoju dusliuoju priebalsiu, pvz.: (be)véik, anót, jóg, kek, tek, lýg, užúot. Dalies šių ir kai kurių kitų žodžių tvirtapradė priegaidė yra perimta iš ilgesnės formos, plg.: (be)véik ir véikiai, lýg ir lýgu, nórs ir nóris(i), ven ir venas. Be to, galinę tvirtapradę priegaidę linkę gauti samplaikiniai mišrieji dvigarsiai, plg.: gál ir gãli, kažn ir (kas) žno, tegùl ir tèguli.

Negalinio skiemens kirtis palyginti retas, o priegaidė paprastai atitinka giminiškų žodžių priegaidę, plg.: btent ir bti, prešais ir prešas, tatum ir tati.

Norminių kirčiavimo variantų tėra keletas, pvz.: nebè / nèbe, paga / pãgal, pale / pãlei.

Pastaba. Priaugusi dalelytė -gi paprastai kirčio vietos ir priegaidės nekeičia, pvz.: agi, dárgi, igi, tagi (bet – kadángi); -gu ir -ne dažniausiai „pasiima“ kirtį, pvz.: negù, tegù (bet – jéigu), benè, konè, mažnè.

Jaustukai ir ištiktukai kirčiuojami labai individualiai. Dažnai įvairuoja kirčiuoto skiemens kiekybė, o kartais – ir ilgojo kirčiuoto skiemens priegaidė, plg. jaustukus ahà ir ahã, ái ir a, àk ir ãk, òp ir óp; ištiktukus pliùkšt ir plikšt, tèkšt ir tkšt, žbt ir žýbt. Kiekybės ir priegaidės įvairavimas nėra beprasmis – jis suteikia žodžiui papildomų reikšminių niuansų. Trumpas kirčiuotas skiemuo paprastai vartojamas tada, kai žodžiu reiškiamas garsas, vaizdas, pojūtis ar jausmas yra nestiprus, neintensyvus; ilgasis skiemuo susijęs su stipriu, intensyviu garsu, vaizdu, pojūčiu ar jausmu, plg.: šliùkšt (nedidelis pylimas, liejimas) ir šlikšt (smarkus pylimas, liejimas), žbt (silpnas švystelėjimas) ir žýbt (stipresnis švystelėjimas).

Tvirtapradis jaustukas ar ištiktukas paprastai reiškia staigų, momentinį garsą, pojūtį ar jausmą, o tvirtagalis – tęsiamą garsą ar pojūtį, plg.: dznkt ir dziñ (skambėjimui žymėti), ái ir a (skausmui, baimei, nustebimui reikšti).

Esama šiokio tokio ryšio tarp priegaidės ir ištiktukų formantų. Pavyzdžiui, ilgąjį kirčiuotą skiemenį turintys formanto -t ištiktukai paprastai būna tvirtapradžiai (drýkt, káukšt, liúokt, tpt ir t. t.), ši priegaidė būdinga ir kirčiuoto formanto -ai ištiktukams, pvz.: makalái, lapatái, tabalái.